Wikipedijoje apie „girtuoklį kunigą“ rašoma, kad jis yra „personažo tipas, [naudojamas kūriniuose pavaizduoti kunigą], kuris rodo aiškius moralinio silpnumo požymius tuo pačiu metu pamokslaudamas apie aukštesnį standartą“. Galbūt jums pažįstamas originalus „girtuoklis kunigas“ iš Grahamo Greene'o romano „Galybė ir garbė“. Daugeliui katalikų ši knyga kelia nerimą. Jei ja norima pavaizduoti tiesą, kad objektyvų sakramentų darbą kunigas gali atlikti dėl jo sieloje įspausto „charakterio“, net jei pats kunigas yra morališkai sugedęs, tuomet knygos mintis teisinga.
Bet tarkime, kad Greene'as nori pasakyti ką nors kita, pavyzdžiui, „štai, kaip šiandien atrodo šventumas“? Tuomet tai tikrai problemiška. Ir kaip toli galima nuvesti šią keistą mintį? Tarkime, jei kunigas nuolat daro sunkias nuodėmes, pavyzdžiui, vogia, ar jis gali būti šventasis? O jei tai seksualinės nuodėmės? Tarkime, jei jis gyvena su kitu vyru kaip sugyventiniu?
Pakeiskime vazdinį. 1996 m. buvo išleistas filmas „Prieš bangas“ apie moterį Besę, kurios vyras per nelaimingą atsitikimą visiškai paralyžiuojamas. Jis paprašo savo atsidavusios žmonos pasimylėti su kitu vyru ir papasakoti jam detales. Ji kovoja su pasibjaurėjimu, tačiau viską atlieka, taip neva norėdama parodyti savo meilę. Vėliau ji panyra į degradavusią būseną, kai siekia groteskiškos prievartos. Jos savidestrukcijos kelyje esama tam tikro iškreipto altruizmo. Galbūt po visu tuo ji galėtų būti šventoji?
Būtent taip 1999 m. straipsnyje „Rūpinimosi kitu mistika“ teigė kunigas ir teologas Víctoras Manuelis Fernándezas. Pasak jo, svarbiausia suvokti, ko moko Katalikų Bažnyčios katekizmas: „Priklausomybę ir atsakomybę už veiksmą gali sumažinti ar net panaikinti nežinojimas, netyčia, prievarta, baimė, įprotis, perdėtas prisirišimas ir kiti psichologiniai ar socialiniai veiksniai.“ [1735] Todėl „malonės gyvenimas gali egzistuoti kartu su veiksmais, kurie objektyviai yra blogi, tačiau už kuriuos asmuo nėra visiškai atsakingas“. Moralė ir mistika gali skirtis, pastebi Fernándezas. Tokiuose žmonėse, kaip Besė, „gali būti tikras savęs dovanojimas kitam, kai Dvasios eisena pratęsiama, kartu su gražia išminties patirtimi, kai pratęsiama Sūnaus eisena – tačiau kartu su etinėmis ydomis. ...Galiu sutikti su teigiama interpretacija, kurią kai kurie komentatoriai pateikė filmui.“
Kitame tų pačių metų straipsnyje (vėl cituodamas KBK 1735) jis sako: „Kvailiai taip pat gali būti Dievo malonėje, net jei jie atlieka objektyviai sunkius veiksmus, bet nėra kalti. Šventumas gali sugyventi su psichikos sutrikimais tiek, kad beprotis gali būti šventesnis, gyventi intensyvesniu meilės laipsniu nei visiškai sveikas žmogus.“ Atmetę pelagianizmą, matome, kad „nėra jokio pasirengimo, galinčio nusipelnyti draugystės su Dievu, kuris mus pranoksta“. Taigi, tokia draugystė gali būti suteikta tiems, kurie objektyviai daro sunkias nuodėmes.
Šie straipsniai buvo parašyti tuo pat metu, kai pasirodė Fernándezo knyga apie orgazmą La Pasión Mística. Nesutinku, kad tos knygos jis dabar gali išsižadėti. Jam buvo 36 metai, jis nebuvo gležnas jaunuolis, o jau plačiai publikuotas mokslininkas. Taigi ši knyga priskirtina jo brandžiam laiko tarpsniui ir apgalvotam sprendimui.
Be to, tam, kad knyga būtų išleista, autorius turi skirti daug mėnesių triūso – rašyti metmenis, rengti, redaguoti, koreguoti ir t. t. Šiame procese autorius turi daugybę galimybių iš naujo įvertinti: nė vienos knygos negalima atmesti kaip „klaidos“ ar „netyčinio darbo“ rezultato. Be to, toje knygoje taip pat galima rasti tą patį keistą KBK 1735 citavimą, tą pačią idée fixe (p. 80), siekiant pagrįsti mintį, kad tos pačios lyties asmenims, turintiems lytinių santykių, nėra kliūčių pasiekti mistinės ekstazės aukštumas.
Nėra taip, kad idée fixe apsiribotų tik tais metais. Straipsniuose, parašytuose po penkerių metų, ir net po dešimties metų, jis vėl ir vėl kartoja šią idėją. Paskutiniame, „Trejybinis gyvenimas, etinės normos ir žmogaus trapumas“, kalbėdamas apie tos pačios lyties poras, Fernándezas sako: „Jei kokio nors stipriai sąlygoto subjekto veiksmas gali būti objektyviai blogas, bet yra nepakaltinamas – ir todėl nekaltas, – tai iš to asmens neatimamas pašvenčiamosios malonės gyvenimas.“
Panašiai ir „lytiniai veiksmai už santuokos ribų gali būti nekalti – ir dėl to neatimti malonės gyvenimo – o tai reiškia, kad, esant objektyviai nuodėmei, jo širdyje gali būti geras ir nuopelningas dinamizmas, kurį sukuria pati malonė“. Tuomet kodėl nelaiminti tokios „situacijos“?
Ar sutinkame su tokiu samprotavimu: žmogus padaro sunkų nusikaltimą; bet tarkime, kad jo veiksmo kaltumas sumažėja; todėl jis išlieka malonės būklėje; todėl jis netgi gali būti pavyzdingai šventas? Ar ši mintis atitinka magisterinį mokymą apie žmogaus atsakomybę, malonę ir šventumą?
Bet jei šis samprotavimas galioja Besei ir bepročiui, tai jis turi galioti visur. O kaip dėl šio atvejo: „Šis vyras vaikystėje buvo seksualiai išnaudojamas; tačiau seksualinė prievarta paprastai perduodama; taigi jis lieka jos sąlygotas; todėl, kai pats kaip kunigas išnaudoja berniukus, jis lieka šventas.“
Ir kas būtų toks griežtas, kad atsisakytų palaiminti tokį kunigą su jo berniuku? Juk į šį atvejį turime žvelgti vadovaudamiesi ta pačia logine seka.
Atsitraukdamas nuo išvados, kas nors galėtų pasakyti, kad keistuose Fernándezo samprotavimuose matome absurdišką sveiko proto atskyrimą nuo tariamos mistinės tikrovės. Krikščioniškojo gyvenimo atotrūkį nuo „objektyvios moralės“ (dar žinomos kaip Dievo įstatymas). Nesuderinamumą tarp to, kaip tėvai turi vadovauti savo vaikams, ir to, kaip kunigai turėtų jiems patarti. Tai keista atsakomybės samprata, kurios nepripažįsta teismai ir kurios nerandame nei vadovėliuose, nei šventojo Tomo, nei Aristotelio veikaluose. Stebinanti nauja raida.
