Vyskupas Athanasiusas Schneideris šį savaitgalį pamoksle įspėjo, kad „religijai nėra nieko pavojingesnio“ nei „įsikišimas į liturgiją“.
Kazachstano Astanos pagalbinis vyskupas, lankydamasis Kristaus Karaliaus ir Aukščiausiojo Kunigo institute Limerike, Airijoje, gynė Bažnyčios šventosios tradicijos, įskaitant tradicinę liturgiją, išsaugojimo svarbą.
Jis pabrėžė, kad ištikimybė Bažnyčios tradicijai – tiek „doktrinos, tiek liturgijos požiūriu“ – yra amžinas Katalikų Bažnyčios įsakymas, pranešė The Catholic Herald .
„Tikrasis pamaldumas nepripažįsta jokios kitos taisyklės, išskyrus tą, kad tik tai, kas buvo (ištikimai) perimta iš mūsų tėvų, turi būti (ištikimai) perduota mūsų vaikams“, – sakė Schneideris.
„Mūsų pareiga – ne vesti religiją ten, kur norime, o veikiau sekti religiją ten, kur ji veda [*], ir tai yra krikščioniško kuklumo kelias – ne perduoti savo pačių įsitikinimus ar apeigas“, – tęsė jis. Turime „išsaugoti ir išlaikyti tai, ką gavome iš tų, kurie buvo prieš mus“.
Akivaizdžiai komentuodamas dabartinius „liturgijos karus“, Schneideris patvirtino, kad „viešasis garbinimas iš esmės yra tradicinis“, pabrėždamas, kad tai reiškia liturgijos šventimą tokiu būdu, kokiu ji egzistuoja „pagal normas, kurias jau nustatė dieviškasis autoritetas ir perdavė protėviai“.
Schneideris pacitavo liturgistą Dom Prosper Gueranger, kuris sakė, kad „kiekvienas eretikas ar sektantas, norintis įvesti naują doktriną, neišvengiamai susiduria su tradicine liturgija, nes liturgija yra tradicija, ir – stipriausia bei geriausia tradicija“.
Vyskupas nesutiko su tais, kurie tvirtina, kad tradicinių lotyniškų Mišių (TLM) laikymasis iš tikrųjų susijęs su „paviršutinišku“ pomėgiu jų estetikai.
Priešingai, sakė Schneideris, tie, kurie „tvirtina, kad „Bažnyčia nėra muziejus ir kad tikrai pamaldus žmogus yra abejingas šiems [tradicinės liturgijos] šalutiniams elementams“, tik parodo savo aklumą didžiuliam vaidmeniui, kurį atlieka gražus išraiškos būdas.
Toliau komentuodamas tebevykstantį TLM slopinimą, kurį įgalino popiežiaus Pranciškaus dokumentas Traditionis Custodes ir kuris dabar tęsiamas su popiežiaus Leono XIV pritarimu, Schneideris sakė: „Istorija tūkstančius kartų įrodė, kad nėra nieko pavojingesnio religijai, nieko, kas galėtų sukelti daugiau nepasitenkinimo, netikrumo, susiskaldymo ir atsimetimo, nei kišimasis į liturgiją ir, atitinkamai, į religinį jautrumą.“
„Brangaus tradicinės liturgijos lobio išsaugojimas yra depositum fidei išsaugojimo dalis“, – tęsė jis, pridurdamas, kad Bažnyčia šimtmečius užtikrino, jog „senovė būtų išsaugota, o naujovės – atmestos: tai yra apaštališkoji taisyklė“.
Anksčiau Schneideris pasmerkė dokumentą Traditionis Custodes kaip „dalies tikinčiųjų persekiojimą ir visos Bažnyčios liturgijos tradicijos atmetimą“.
Vyskupas Limerike pareiškė, kad „liturgija yra Tradicija jos galingiausia ir iškilmingiausia forma. Tik Katalikų Bažnyčia gali pasakyti: ‚Aš jums perdaviau tai, ką gavau iš Viešpaties‘“.
[*] Pakartota šv. Vincento Leriniečio mintis iš jo „Priminimo“.
