Vyskupas Atanasiusas Schneideris paskelbė savo pirmąjį viešą pareiškimą nuo to laiko, kai Roma paskelbė, kad šeši FSSPX vyskupai patyrė automatinę ekskomuniką dėl liepos 1 d. Écône įvykusios Brolijos vyskupų konsekracijos, atliktos prieš popiežiaus Leono XIV valią.
Jo Ekscelencija buvo atviras diskusijų dėl konsekracijų dalyvis, todėl jo reakcijos į šių įvykių pasekmes buvo laukta su ypatingu susidomėjimu. Prieš kelis mėnesius jis ne kartą maldavo popiežių Leoną XIV-ąjį suteikti FSSPX apaštališkąjį įgaliojimą, o ne leisti, kad šis veiksmas vyktų be jo pritarimo – ypač savo vasario 24 d. „Brolišku kreipimusi“, kuriame popiežius buvo raginamas veikti kaip „tiltų statytojas“ ir įspėta apie „tikrai nereikalingą ir skausmingą tolesnį susiskaldymą Bažnyčioje“. Naujame pareiškime, pavadintame „Dilema tarp aiškaus katalikų tikėjimo vientisumo išsaugojimo ir kanoninio popiežiaus pripažinimo“ (visas tekstas pateikiamas žemiau), vyskupas Schneideris teigia, kad FSSPX reikėjo pasirinkti tarp „tragiško“ ir retai pasitaikančio sprendimo: laikytis katalikų doktrinos, kokia ji visada buvo mokoma, arba užsitikrinti oficialų Šventojo Sosto pripažinimą.
Jis apibūdina dabartinę situaciją kaip dilemą, su kuria Bažnyčios istorijoje jau kartą susidūrė IV a. šv. Atanazas iš Aleksandrijos. Kai popiežius Liberijus, spaudžiamas imperatoriaus, susivienijo su arijonų vyskupais ir pareikalavo, kad Atanazas padarytų tą patį, Atanazas atsisakė – ir buvo ekskomunikuotas paties popiežiaus, apkaltinus jį „Bažnyčios taikos trikdymu“.
Pagalbinis Astanos (Kazachstanas) vyskupas nepateikia galutinio Vatikano veiksmų vertinimo. Vietoj to jis, remdamasis šiuo istoriniu pavyzdžiu, siekia paaiškinti FSSPX sprendimo motyvus. Komentuodamas šiam žurnalistui, Jo Ekscelencija sakė: „Noriu pateikti įžvalgų gilesnei refleksijai apie dabartinę Bažnyčios padėtį, taip pat istorinių pavyzdžių, kurie padės geriau suprasti dilemą, kurioje, kaip mano Šv. Pijaus X brolija, ji yra atsidūrusi.“
Savo pareiškime vyskupas Schneideris taip pat teigia, kad FSSPX, toli gražu nekelia grėsmės Bažnyčios vienybei, o, atkakliai siekdama doktrininio ir liturginio aiškumo, teikia jai „didžią paslaugą“ – turinčią „istorinę vertę“.
Jo nuomone, ši paslauga galėtų turėti pasekmių visai Bažnyčiai, jei tik Roma nuspręstų ją pripažinti: „Jeigu Šventasis Sostas rimtai atsižvelgtų į šią FSSPX poziciją – ir, be to, pripažintų objektyvius dviprasmiškumus tam tikruose Vatikano II Susirinkimo pareiškimuose bei Naujųjų Mišių apeigose – tai žymėtų modernistinio projekto Bažnyčioje, kuris iš tiesų prasidėjo daugiau nei prieš šimtą metų, pabaigos pradžią.“
Toliau pateikiamas vyskupo Atanasiuso Schneiderio pareiškimas.
Dilema tarp aiškaus katalikų tikėjimo vientisumo išsaugojimo ir kanoninio popiežiaus pripažinimo
Vyskupas Athanasiusas Schneideris
Verta prisiminti vieną istorinį atvejį, kai didis šventasis susidūrė su tokia dilema: jis turėjo rinktis tarp aiškaus katalikų tikėjimo vientisumo išsaugojimo ir kanoninio popiežiaus pripažinimo. Tas šventasis buvo IV a. Bažnyčios Tėvas, šv. Atanazas iš Aleksandrijos. 357 m. popiežius Liberijus, pasirašęs dviprasmišką tikėjimo formulę (kurioje buvo praleistas esminis doktrininis terminas „vienos prigimties“), įsakė šv. Atanazui užmegzti bendrystę su arijonų ir pusiau-arijonų vyskupais – tais, su kuriais pats popiežius, spaudžiamas imperatoriaus, deja, buvo pripažinęs bendrystę. Šv. Atanazas atsisakė paklusti popiežiui, dėl ko popiežius, remiantis šv. Hilarijaus iš Puatjė ir kitų istorinių šaltinių liudijimais, jį ekskomunikavo, apkaltindamas jį Bažnyčios taikos trikdymu. Nepaisydamas popiežiaus paskelbtos ekskomunikos, šv. Atanazas toliau valdė savo Aleksandrijos vyskupiją ir netgi rodė suprantantis apgailėtiną popiežiaus Liberijaus elgesį. Tačiau popiežiaus Liberijaus įpėdinis šv. Damazas padėkojo šv. Atanazijui ir tarėsi su juo dėl Rytų vyskupų reikalų. Popiežius Liberijus buvo pirmasis popiežius, kuris nebuvo kanonizuotas, o Atanazas buvo ne tik kanonizuotas, bet ir paskelbtas Bažnyčios Mokytoju.
Šiandien šv. Atanazas pagal dabartinio Kanonų teisės kodekso „schizmos“ apibrėžimą būtų laikomas schizmatiku, nes jis atsisakė palaikyti bendrystę su kanoniškai pripažintais Bažnyčios nariais (eretikais ir pusiau eretikais vyskupais), pavaldžiais popiežiui.
2026 m. liepos 1 d. Écône Šv. Pijaus X draugijos (FSSPX) įvykdyti vyskupų šventimai taip pat yra šios retos dilemos pavyzdys, kai reikia rinktis tarp katalikų tikėjimo, kaip jo per amžius mokė Magisteriumas, aiškaus vientisumo išsaugojimo ir kanoninio popiežiaus pripažinimo. Ši dilema aiškiai matoma sąlygose, kuriomis popiežius susiejo kanoninį FSSPX pripažinimą: ji privalo priimti tam tikrus naujai įvestus doktrininius neaiškumus (kaip atsispindi kai kuriuose negalutiniuose Vatikano II Susirinkimo pastoraciniuose mokymuose ir tam tikruose posusirinkiminio Magisteriumo teiginiuose bei veiksmuose) ir pripažinti ne tik Naujųjų Mišių apeigų galiojimą, bet ir jų teisingumą (teisėtumą) – nepaisant jų doktrininio ir ritualinio miglotumo, žyminčio aiškų lūžį su tradiciniu Romos apeigynu.
Nagrinėjant šį sudėtingą klausimą, būtina išlaikyti blaivų požiūrį, išaiškinti terminologiją ir nepamiršti tikrojo bei galutinio Bažnyčios tikslo ir didžiosios tradicijos – juk ta tradicija siekia kur kas toliau nei pastarieji šimtmečiai ar dešimtmečiai. Tai darydami, taip pat turime atsižvelgti į analogiškas situacijas, kilusias per didžiausias krizes Bažnyčios istorijoje.
Per pastaruosius šimtmečius Bažnyčioje susiformavo dvi žalingos tendencijos, kurios lėmė siaurą realybės suvokimą: tendencija traktuoti teisinį aspektą kaip beveik absoliutų, t. y. legalizmas; ir tendencija absoliutizuoti popiežiaus asmenį bei jam rodomą paklusnumą, t. y. papalizmas. Legalizmas, t. y. griežtas įstatymo raidės laikymasis, ir papalizmas, t. y. nediferencijuotas ir beveik absoliutus paklusnumas popiežiui, buvo iškelti aukščiau už būtinybę užtikrinti tikėjimo ir liturgijos aiškumą. Tačiau kiekvienos didelės doktrininės krizės Bažnyčios istorijoje metu galiojo geležinė taisyklė – vengti bet kokios doktrininės dviprasmybės, kaip buvo popiežiaus Honorijaus I atveju, kurio doktriniškai dviprasmiški laiškai, paskelbti kaip jo įprasto Magisteriumo dalis, buvo griežtai pasmerkti vėlesnių popiežių ir trijų visuotinių susirinkimų, nepaisant jo antrojo įpėdinio, popiežiaus Jono IV, bandymų taikyti tam tikrą tęstinumo hermeneutiką.
Šiandien Bažnyčioje plačiai teigiama, kad tarp paklusnumo popiežiui ir aiškaus tikėjimo grynumo išsaugojimo negali kilti sąžinės konflikto. Galiausiai tai reiškia, kad paklusnumas popiežiui vertinamas taip aukštai, jog laikoma geriau priimti dviprasmybes tikėjimo ir liturginių apeigų klausimais, nei elgtis priešingai popiežiaus įsakymui – net jei tas įsakymas yra tik žmogiškas ir gali būti klaidingas. Be to, susiformavo ir siauras bendrystės su popiežiumi ar su Bažnyčia supratimas. Paklusnumas popiežiui laikomas neatsiejamu nuo bendrystės su Bažnyčia. Tai kelia pavojų, kad paklusnumas popiežiui bus iškeltas į tą patį lygį, kaip ir paklusnumas Dievo apreiškimui.
Taip pat reikia atskirti pozityviąją teisę – t. y. Bažnyčios žmogiškosios valdžios priimtus drausminius įstatymus – nuo Dieviškosios teisės, t. y. Dievo apreikštų tikėjimo tiesų. Niekas negali prieštarauti dieviškajai teisei ir likti kataliku. Tačiau tikrai išskirtinėmis ir retomis aplinkybėmis katalikas gali būti sąžiningai priverstas elgtis priešingai pozityviajai teisei, būtent tam, kad liktų besąlygiškai ištikimas dieviškajai teisei.
Pačios sąvokos „schizma“ ir „paklusnumas“ dar nėra iki galo išaiškintos jų konkrečiame, praktiniame taikyme. Kanonų teisės kodeksas (751 kanonas) apibrėžia schizmą kaip „atsisakymą paklusti Aukščiausiajam Pontifikui arba bendrystės su jam pavaldžiais Bažnyčios nariais atmetimą“. Iš tiesų, nesenoje Bažnyčios istorijoje susiformavo labai siauras „schizmos“ ir „paklusnumo“ supratimas, pagal kurį materialus nepaklusnumas popiežiui – nepriklausomai nuo ketinimų – praktiškai prilyginamas formaliai schizmai.
Taip pat reikia turėti omenyje formalios schizmos būseną, kuri reiškia principinį popiežiaus autoriteto atmetimą, sukuriant atskirą hierarchiją – kaip buvo 1054 m. Graikų ortodoksų bažnyčios atveju, o vėliau – ir daugelio įvairių sedevakantistų grupių atvejais iki pat mūsų dienų. Tačiau negalima kalbėti apie formalios schizmos būseną, kol išlieka antgamtinis tikėjimas popiežiaus primato ir neklystamumo dogmomis, taip pat noras gyventi konkrečiu paklusnumu popiežiaus autoritetui – net jei dėl ypatingos krizės Bažnyčioje to kol kas neįmanoma visiškai įgyvendinti. Toks nepaprastas krizės Bažnyčioje atvejis gali apimti laikiną pagrindinės popiežiaus tarnystės pareigos – aiškiai ginti ir skelbti katalikų tikėjimo ir liturgijos vientisumą – užtemdymą arba sustabdymą.
Tas pats pasakytina ir apie sąvoką „būti bendrystėje“ su popiežiumi. Labai ilgą laiką vyskupų šventimai vyko be tiesioginio popiežiaus įtraukimo, o atskiros bažnyčios ir pavieniai vyskupai savo bendrystę su juo išreiškė įvairiais būdais. Tik vėliau Bažnyčios istorijoje popiežiai pareikalavo, kad kiekvieni vyskupų šventimai vyktų turint popiežiaus įgaliojimą. Tačiau net ir po šių pokyčių kanonų teisė neteisėtų vyskupų įšventinimų – tai yra, atliktų prieš popiežiaus valią – nelaikė pažeidimais prieš Bažnyčios vienybę, iš esmės schizmatiniais veiksmais ar savaime blogais. Net ir šiandien galiojančiame Kanonų teisės kodekse neteisėti vyskupų įšventinimai įtraukti į pažeidimus, susijusius su sakramentų šventimu, arba klasifikuojami kaip pareigų uzurpavimo veiksmai.
Iš tiesų, norma, reikalaujanti popiežiaus įgaliojimo vyskupų konsekracijoms, yra pozityviosios teisės, o ne dieviškosios teisės klausimas. Priešingu atveju šios normos būtų buvę laikomasi visos Bažnyčios istorijos metu – visada, visur ir visų, be išimties. Žinoma, popiežiaus įgaliojimas vyskupų konsekracijoms paprastai yra būtinas ir buvo išmintingai nustatytas siekiant geriau užtikrinti vyskupų hierarchinį paklusnumą popiežiui.
Išskirtinį dabartinės krizės Bažnyčioje pobūdį šiuo atveju atskleidžia tai, kad bendruomenė, kurios esminis bruožas yra noras būti ištikimai popiežiui – o Šv. Pijaus X draugija save tokia ir laiko – susiduria su tragišku pasirinkimu: arba paklusti popiežiui ir dėl to būti priverstai priimti neaiškius ir neapibrėžtus doktrinos bei liturgijos aspektus, arba nepaklusti popiežiui labai svarbioje srityje, pavyzdžiui, vyskupų įšventinimo klausimu, turint vienintelį tikslą – išsaugoti priemones, leidžiančias perduoti tikėjimą ir liturgiją visiškai nepakeistus – kaip tarnystę sieloms, o kartu ir visai Bažnyčiai, įskaitant pačią popiežystę.
Taip pat negalima nepastebėti visos dabartinės Bažnyčios krizės apimties, bet reikia į ją žiūrėti sąžiningai, atsekant jos šaknis. Šios šaknys glūdi tam tikruose neaiškiuose ir dviprasmiškuose Vatikano II Susirinkimo doktrininiuose teiginiuose, kurie per pastaruosius šešiasdešimt metų sėjo sumaištį: pavyzdžiui, doktrininis reliatyvizmas, kylantis iš ekumenizmo ir tarpreliginio dialogo mokymo bei praktikos, kuris prisidėjo prie Jėzaus Kristaus ir Jo Bažnyčios, kaip vienintelio kelio į išgelbėjimą, unikalumo pakirtimo. Be to, kai kurie liturginės reformos, pasižyminčios protestantizmo tendencijomis, doktrininiai ir ritualiniai trūkumai užgožė Mišių esminį aukojimo ir jų kristocentrinį pobūdį.
Šv. Jonas Henrikas Niumenas pateikė šią įspūdingą ir aktualią pastabą: „Vyskupai, kai nemoko oficialiai [ex cathedra], gali klysti, kaip kad matome, klydo IV amžiuje. Popiežius Liberijus galėjo pasirašyti Eusebijaus [Arijaus] formulę Sirmiume, o vyskupų dauguma – Ariminume [Rimini] ar kitur, tačiau, nepaisant šios klaidos, jie vis tiek galėjo būti neklystantys savo ex cathedra sprendimuose“ (Arians of the Fourth Century, Londonas, 1876, p. 464). Tai, ką prieš daugiau nei penkiasdešimt metų pareiškė Regensburgo vyskupas mons. Rudolfas Graberis, dar geriau apibūdina dabartinę Bažnyčios padėtį: „Tai, kas įvyko prieš daugiau nei 1600 metų, šiandien kartojasi, tačiau su dviem ar trim skirtumais: Aleksandrija šiandien yra visa visuotinė Bažnyčia, kurios stabilumas yra sukrėstas, o tai, kas tuomet buvo vykdoma fizinės jėgos ir žiaurumo priemonėmis, dabar perkeliama į kitą lygmenį. Tremtis pakeičiama išsiuntimu į tylą, kai žmogus ignoruojamas, o žudymas – reputacijos žlugdymu.“ (Athanasius and the Church of Our Time, Edinburgas, 1974, p. 23; originalas: Athanasius und die Kirche unserer Zeit, Abensbergas, 1973).
FSSPX yra praktiškai vienintelė bendruomenė šiandieninėje Bažnyčioje, kuri atvirai atkreipia dėmesį į akivaizdžius doktrininius neaiškumus tam tikruose Vatikano II Susirinkimo pareiškimuose ir Naujųjų Mišių apeigose, ragindama juos nedviprasmiškai išaiškinti ir, jei būtina, netgi pataisyti, laikantis nuolatinio Bažnyčios Magisteriumo.
„Tęstinumo hermeneutika“ arba „reforma tęstinumo dvasia“ – požiūris, kuris savaime yra pagrįstas ir naudingas – taip pat gali tapti savotiškais „tramdomaisiais marškiniais“, kurie tik kosmetiškai uždengia žaizdas, padarytas doktrinos ir liturgijos dviprasmybių bei painiavos. Iš esmės Šventasis Sostas reikalauja tam tikro ciklinio mąstymo: kad viskas yra tvarkoje, jei tik žmogus tai tvarkai suprasti deda pakankamai dideles intelektualines pastangas.
Iš tiesų, nepailstamai reikalaudama doktrininio ir liturginio aiškumo, FSSPX teikia didžiulę paslaugą visai Bažnyčiai – paslaugą, turinčią istorinę vertę. Jei Šventasis Sostas rimtai vertintų šią SSPX poziciją – ir, be to, pripažintų objektyvius dviprasmiškumus tam tikruose Vatikano II Susirinkimo pareiškimuose bei Naujųjų Mišių apeigose – tai reikštų modernistinio projekto Bažnyčioje, kuris iš tiesų prasidėjo prieš daugiau nei šimtą metų, pabaigos pradžią.
Dabartinę krizę tarp Šventojo Sosto ir FSSPX taip pat galima iliustruoti tokiu palyginimu: dideliame name kilo gaisras. Gaisrininkų viršininkas leidžia naudoti tik naujus gaisro gesinimo metodus, nors jie pasirodė esą mažiau veiksmingi nei seni, išbandyti metodai ir įrankiai. Grupė gaisrininkų nepaiso šio įsakymo, toliau naudoja išbandytus metodus ir netgi įdarbina naujus gaisrininkus – visa tai daroma nepaisant gaisrininkų viršininko draudimo – ir iš tiesų gaisras daugelyje vietų yra sustabdomas. Tačiau šie gaisrininkai yra laikomi nepaklusniais, schizmatikais ir už tai yra baudžiami.
Tęsiant šį palyginimą: dabar gaisrinės viršininkas priima į darbą tik tuos gaisrininkus, kurie pripažįsta naujuosius metodus ir laikosi naujų gaisrinės taisyklių. Tačiau, atsižvelgiant į milžinišką gaisro mastą, beviltišką kovą su juo ir oficialių metodų nepakankamumą, kiti pagalbininkai, nepaisydami gaisrinės viršininko draudimo, nesavanaudiškai padeda, dalydamiesi įgūdžiais, žiniomis ir gerais ketinimais, ir galiausiai padeda išgelbėti tą patį namą, kurį gaisrinės viršininkas taip stengėsi apsaugoti.
Laikui bėgant, istorinės aplinkybės pasikeičia, ir atsiranda naujas gaisrinės viršininkas – tas, kuris pripažįsta nesėkmingus naujų gaisro gesinimo metodų padarinius. Jis ne tik suteikia leidimą vėl naudoti senuosius, išbandytus ir patikrintus metodus, bet ir pats tampa uoliu jų gynėju. Jis taip pat pripažįsta tų ugniagesių indėlį, kurie kadaise buvo nesuprasti, griežtai nubausti, laikomi atstumtaisiais ir pašalinti kaip maištininkai – ir vėl priima juos į savo gretas. Galiausiai, kai tas didelis sukrėtimas praeina, paaiškėja, kad tai, kas anksčiau buvo pasmerkta kaip nepaklusnumas ir maištas, iš tikrųjų buvo nesavanaudiško atsidavimo veiksmas.
Istorija vieną dieną atskleis, ar šie šv. Augustino žodžiai tinka apibūdinti dabartinei situacijai su FSSPX:
„Dažnai Dieviškoji apvaizda leidžia, kad net geri žmonės būtų išvaryti iš Kristaus bendruomenės dėl kūniškų žmonių sukeliamų neramumų ir maištų. Kai Bažnyčios taikos labui jie kantriai ištvers tą įžeidimą ar skriaudą ir nebandys diegti naujovių, vedančių į ereziją ar schizma, jie pamokys žmones, kaip reikia tarnauti Dievui su tikru nusiteikimu ir didele bei nuoširdžia meile. Tokie žmonės ketina sugrįžti, kai sąmyšis nurims. Tačiau jei tai neleidžiama, nes audra tęsiasi arba dėl jų sugrįžimo gali kilti dar smarkesnė audra, jie tvirtai laikosi savo tikslo siekti gėrio net tiems, kurie atsakingi už sąmyšius ir neramumus, dėl kurių jie buvo išvaryti. Jie nesudaro jokių atskirų slaptų draugijų, bet iki mirties gina ir savo liudijimu remia tikėjimą, kurį, kaip jie žino, skelbia Katalikų Bažnyčia. Šiuos Tėvas, kuris mato slaptoje, slaptoje apvainikuoja. Atrodo, kad tai retas krikščionio tipas, tačiau pavyzdžių netrūksta. Taigi dieviškoji apvaizda naudoja įvairiausius žmones kaip pavyzdžius sielų globai ir savo dvasinės tautos stiprinimui“ (De vera religione, 6:11).
Tai, ką šv. Atanazas rašė savo broliams vyskupams visame pasaulyje nepaprastos tikėjimo krizės metu, tinka ir mūsų laikams:
„Bažnyčios kanonai ir dekretai buvo duoti ne šiais laikais, bet buvo teisingai ir tvirtai perduoti mums mūsų protėvių. Tikėjimas taip pat neprasidėjo šiais laikais, bet buvo perduotas mums iš Viešpaties per Jo mokinius. Todėl, kad senovėje ir iki šių dienų Bažnyčiose išsaugoti nuostatai nebūtų prarasti mūsų laikais ir kad mums patikėtas turtas nebūtų iš mūsų atimtas, pabuskite, broliai, kaip Dievo slėpinių tvarkytojai, matydami, kad dabar juos užgrobia svetimieji.“ (Ep. encyclica, 1)
Dievas, savo Apvaizda, rašo tiesiomis eilutėmis net ir tada, kai iš grynai teisinės perspektyvos jos atrodo kreivos. Tegul Jis suteikia, kad ši diena greitai ateitų. Džiaukimės suspaudimuose ir sakykime: „Tikiu Bažnyčios ir popiežystės neįveikiamumu, ir tikiu, kad Šventasis Sostas vieną dieną vėl švies kaip tiesos Katedra prieš visą pasaulį.“
