Šventieji

Daugelyje puokščių buvo supuvusių ar bekvapių gėlių, simbolizuojančių gerus darbus, padarytus mirtinos nuodėmės būsenoje – taigi nenuopelningus – arba iš žmogiškų paskatų.

Iš visų šventųjų, išskyrus Švenčiausiąją Mergelę, niekas nėra taip išaukštintas danguje ir žemėje, kaip šv. Jonas.

Šv. Juozapas pats savo akyse buvo žemiausias tarnas, gi iš tikrųjų savo darbais ir šventomis pareigomis stovėjo aukščiausioje ir garbingiausioje vietoje.

Jis neleido sau nė dienos pailsėti. Kai jį priversdavo ilsėtis, kad visai nenusilptų, jis slapčia grįždavo į ligoninę.

1934 Šventaisiais Metais visa Lietuva iškilmingai pasiaukojo dieviškajai Išganytojo Širdžiai. Tai buvo I Tautinio Eucharistinio Kongreso metu, liepos 1 dieną Kaune. Nuo šios reikšmingos šventės mūsų tėvynė tapo tikra Jėzaus Širdies žeme. Šis pasiaukojimas uždeda ir mums pareigą rimčiau pažinti savo naująjį Valdovą ir jam parodyti daugiau meilės bei ištikimybės.

Kotryna tapo legenda, kuri apaugo pasakojimais apie jos vaikystėje ir jaunystėje buvusius stebuklus. Apie kai kuriuos iš jų pasakojo pati Kotryna, apie kitus – jos nuodėmklausys ir nesuskaičiuojami jos talentų gerbėjai, nuolat ją supę ir žavėjęsi brandžiu jos šventumu.

1542 metais, likus ketveriems metams iki Liuterio mirties ir trejiems – iki Tridento Susirinkimo, mažame Kastilijos kaimelyje Fontiverose gimė Jonas Jėpes (Yepes), kurio gyvenimas ir veikla tapo tarsi gyvas atsakas (ne vienintelis, bet, aišku, vienas iš ryžtingiausių bei giliausių), kurį Dievas teikėsi duoti to neramaus meto, XVI amžiaus antros pusės, žmonėms.

Tradicija pasakoja, kad gražiosios Liucijos akys buvo išdurtos, bet stebuklingai sugrįžo į savo vietą. Todėl Liucija vaizduojama laikanti padėklą su akimis ir jos šaukiamasi, kad išgydytų aklumą.

Šventasis buvo antras Vincentas Fereras savo pamokslais, antras Pranciškus Asyžietis savo meile neturtui, antras Bernardas Klervietis savo pamaldumu Dievo Motinai, antras apaštalas Paulius savo vargais ir persekiojimais dėl Jėzaus vardo, o kovoje prieš jansenizmą jis nuveikė daugiau, nei kiti to meto Bažnyčios žymūs veikėjai.

Prie altoriaus tvorelės, vienas šalia kito ji ir tas, kuris nužudė jos dukterį, pakėlė praviras burnas kad dalyvautų Jėzaus Kūne ir Kraujyje. Šventoji Komunija taikoje su Dievu ir vienas su kitu.

Surinkęs puikų sielų derlių Judėjoje, šv. Matas išvyko skelbti tikėjimą barbariškoms ir necivilizuotoms Rytų tautoms.

Juk žinai, mama, kad graikiškas žodis „filosofija“ lotyniškai reiškia „išminties meilė“. Juk ir Šventasis Raštas, kurį tu taip labai mėgsti [skaityti], liepia šalintis ne visų filosofų ir ne iš visų juoktis, o tik iš esančių šiame pasaulyje.

Šv. Ona turėjo būti apdovanota angelų dorybėmis, kad tinkamai išauklėtų Mariją, angelų Karalienę. Jos nekaltybė, tikėjimas, meilė viršijo visas Senojo Įstatymo teisingiausiųjų vyrų dorybes.

„Šventųjų Perpetua ir Felicity kankinystė“ – vienas seniausių ir žinomiausių ankstyvosios krikščionybės tekstų, kuriame aprašoma 203 m. nužudytų krikščionių šv. Perpetua ir Felicitos kankinystė. 

Viešpats Jėzus paskyrė šv. Petrą vyriausiuoju savo Bažnyčios valdytoju.

Vienas jų skiriamas Bažnyčios galva ir Jėzaus Kristaus įpėdiniu žemėje, kitas siunčiamas į pasaulį skelbti Kristaus vardą ir platinti Jo garbę.

Jo iškalba drungniausius katalikus paversdavo uoliausiais tikinčiaisiais.

Balandžio 29 dieną minimas šv. Petras Veronietis, XIII amžiaus dominikonas kunigas, uolus pamokslininkas, inkvizitorius ir kankinys.

Tada prokonsulas tarė „Turiu laukinių žvėrių. Jei neatsiversi, atiduosiu tave jiems.“ Šitas atsiliepė: „Šauk juos! Mums nevalia iš geresnių vartytis į blogesnius; atvirkščiai: gražu iš blogio pakilti į teisingumą“.

Šv. Irenėjas mini, kad Polikarpas yra parašęs laiškų kelioms bažnyčioms. Yra išlikęs šis vienas laiškas Filipų miesto Makedonijoje tikintiesiems.