Šventieji

1858 metais, kai Bernadetai (Bernadette Subirous) buvo keturiolika, ir ji daug sykių buvo regėjusi Lurde Švenčiausiąją Mergelę, šventasis Arso ganytojas jau buvo įžengęs į paskutiniuosius savo gyvenimo metus. Tačiau tarp senolio ir mergaitės esama įstabios dvasinės giminystės.

Iš dvasios vado pavedimu užrašytos autobiografijos, trumpo dvasinio dienoraščio ir laiškų mes sužinome, jog šventoji buvo ne vien Kryžiaus mistike, bet taip pat palaikė nepaprastai nuoširdžius ir bičiuliškus santykius su savo angelu sargu.

Šv. Ignotas Antiochietis – viena ryškiausių pirmojo krikščionybės šimtmečio figūrų. Labai maža tikrų istorinių žinių apie jo (kaip, beje, ir apie apaštalų) gyvenimą. Tik gyvenimo pabaigoje akimirkai išniręs iš istorijos sutemų šv. Ignotas daugeliui ateities kartų paliko ryškų tvirto tikėjimo – iki džiaugsmingos kankinystės – pavyzdį, o savo pamokymais sutvirtino besikuriančių krikščionių bendruomenių pamatus.

„Jeigu Tu mums atsiųstum, jeigu Tu panorėtum atsiųsti vieną iš Tavo šventųjų... Ką nors naujo, anksčiau neregėto...“. Būtent taip ir atsitiko – Dievas atsiuntė Prancūzijai ir Bažnyčiai naują šventąją, nepanašią į jokią kitą.

„...Kitą kartą Prancūzijoje, Liono apylinkėse, gyveno nedidukas tikintis valstietis, kuris nuo mažumės mėgo vienatvę ir mylėjo gerąjį Dievą. O kadangi Paryžiaus ponai, sukėlę revoliuciją, neleido liaudžiai melstis, berniukas su savo tėvais eidavo į svirną dalyvauti Liturgijoje. Dvasininkai tuomet slapstėsi, o jeigu juos sučiupdavo, jiems tikrų tikriausiai nukirsdavo galvą...“

Nevertas šv. Komunijos priėmimas įžeidžia Dievą labiau nei visos kitos mirtinos nuodėmes.

Iš visų šventųjų, išskyrus Švenčiausiąją Mergelę, niekas nėra taip išaukštintas danguje ir žemėje, kaip šv. Jonas.

Šv. Juozapas pats savo akyse buvo žemiausias tarnas, gi iš tikrųjų savo darbais ir šventomis pareigomis stovėjo aukščiausioje ir garbingiausioje vietoje.

Jis neleido sau nė dienos pailsėti. Kai jį priversdavo ilsėtis, kad visai nenusilptų, jis slapčia grįždavo į ligoninę.

1934 Šventaisiais Metais visa Lietuva iškilmingai pasiaukojo dieviškajai Išganytojo Širdžiai. Tai buvo I Tautinio Eucharistinio Kongreso metu, liepos 1 dieną Kaune. Nuo šios reikšmingos šventės mūsų tėvynė tapo tikra Jėzaus Širdies žeme. Šis pasiaukojimas uždeda ir mums pareigą rimčiau pažinti savo naująjį Valdovą ir jam parodyti daugiau meilės bei ištikimybės.

Kotryna tapo legenda, kuri apaugo pasakojimais apie jos vaikystėje ir jaunystėje buvusius stebuklus. Apie kai kuriuos iš jų pasakojo pati Kotryna, apie kitus – jos nuodėmklausys ir nesuskaičiuojami jos talentų gerbėjai, nuolat ją supę ir žavėjęsi brandžiu jos šventumu.

1542 metais, likus ketveriems metams iki Liuterio mirties ir trejiems – iki Tridento Susirinkimo, mažame Kastilijos kaimelyje Fontiverose gimė Jonas Jėpes (Yepes), kurio gyvenimas ir veikla tapo tarsi gyvas atsakas (ne vienintelis, bet, aišku, vienas iš ryžtingiausių bei giliausių), kurį Dievas teikėsi duoti to neramaus meto, XVI amžiaus antros pusės, žmonėms.

Šventasis buvo antras Vincentas Fereras savo pamokslais, antras Pranciškus Asyžietis savo meile neturtui, antras Bernardas Klervietis savo pamaldumu Dievo Motinai, antras apaštalas Paulius savo vargais ir persekiojimais dėl Jėzaus vardo, o kovoje prieš jansenizmą jis nuveikė daugiau, nei kiti to meto Bažnyčios žymūs veikėjai.

Prie altoriaus tvorelės, vienas šalia kito ji ir tas, kuris nužudė jos dukterį, pakėlė praviras burnas kad dalyvautų Jėzaus Kūne ir Kraujyje. Šventoji Komunija taikoje su Dievu ir vienas su kitu.

Šv. Ona turėjo būti apdovanota angelų dorybėmis, kad tinkamai išauklėtų Mariją, angelų Karalienę. Jos nekaltybė, tikėjimas, meilė viršijo visas Senojo Įstatymo teisingiausiųjų vyrų dorybes.

Viešpats Jėzus paskyrė šv. Petrą vyriausiuoju savo Bažnyčios valdytoju.

Vienas jų skiriamas Bažnyčios galva ir Jėzaus Kristaus įpėdiniu žemėje, kitas siunčiamas į pasaulį skelbti Kristaus vardą ir platinti Jo garbę.

Jo iškalba drungniausius katalikus paversdavo uoliausiais tikinčiaisiais.

Balandžio 29 dieną minimas šv. Petras Veronietis, XIII amžiaus dominikonas kunigas, uolus pamokslininkas, inkvizitorius ir kankinys.

Tada prokonsulas tarė „Turiu laukinių žvėrių. Jei neatsiversi, atiduosiu tave jiems.“ Šitas atsiliepė: „Šauk juos! Mums nevalia iš geresnių vartytis į blogesnius; atvirkščiai: gražu iš blogio pakilti į teisingumą“.