Šventieji

Teresė Lizjietė (Theresa Lisieux) mirė XIX a. pabaigoje, 1897 metais, o kanonizuota 1925, taip greit, kad buvo pažeisti įprasti šio proceso terminai. Popiežius Pijus X, pradėjęs kanonizacijos procesą, numatė, kad ji bus pripažinta „didžiausia naujųjų laikų šventąja”.

„...Gyventi man buvo didžiausia kančia, kokią tik galima įsivaizduoti, nes aš neieškojau Dievo meilės ir nepatyriau pasaulietiškos laimės... Aš troškau gyventi, nes gerai mačiau, kad negyvenu, o kovoju su mirties šešėliu... Mano siela pavargo ir, nors aš troškau ramybės, mano ankstesni įpročiai nedavė nė minutės ramybės...”

Niekada nesėdėk be jokio darbo. Visuomet užsiimk kuo nors naudingu ‒ nors ir lėtai, šitaip padarysi didžiulę pažangą.

Gruodį įvykęs arkivyskupo kraujo praliejimas jo paties sostinės katedroje, nuodėmė, sujungusi kankinystę su šventvagyste, buvo bene labiausiai stulbinantis  brandžiųjų viduramžių įvykis.

Vincentas Paulietis – tai neprilygstamas artimo meilės šventasis. Vien jau jo įsteigtų institutų sąrašas užimtų visus šiam trumpam pasakojimui apie jo gyvenimą skirtus puslapius.

Kadangi Pijaus X dvasia tik ir gyvena troškimu prisidėti visomis išgalėmis prie pasaulio atnaujinimo Kristuje, tai jis ir į visas savo popiežiavimo priedermes, darbus žiūri per to šūkio prizmę.

Draugystės su vienu iš senųjų šventųjų privalumas yra tas, kad ji gali padėti mums vėl pamatyti, kaip meistriškai buvo statomi Bažnyčios namai.

Antiochijos vyskupas ir kankinys Ignotas (kitaip dar vadintas Teoforu – Dievo Nešiotoju) imperatoriaus Trajano laikais (pasak Harnako, po 110 m.) buvo suimtas ir iš Sirijos nugabentas į Romą žvėrims sudraskyti. Jis buvo po apaštalo Petro antrasis Antiochijos vyskupas, tikras apaštalų įpėdinis ir tarnyste, ir dvasia.

Tėvas Pijus kelis kartus yra užsiminęs, kad informaciją apie sielas gaudavo iš vieno ir to paties šaltinio.

Po senovine bažnyčia Turkijoje archeologai rado kapą, kuriame saugomi šventojo Mikalojaus palaikai.