Ištrauka iš Josepho Pearce‘o knygos „Mūsų tėvų tikėjimas: Tikrosios Anglijos istorija (Ignatius Press).
Anglijos vienuolynų naikinimas vyko dviem etapais. Pirmiausia buvo uždarytos mažesnės religinės bendruomenės, prisidengiant „reformomis“, o paskui, kai aristokratijos godžiose širdyse buvo pažadintas grobio apetitas, imtos plėšti didesnės abatijos ir vienuolynai, turėję daugiau turtų. Iš viso visoje šalyje buvo perimta nuo aštuonių iki devynių šimtų religinių institucijų, ir iš jų be jokių ceremonijų išvaryta tūkstančiai vienuolių brolių ir seserų.
Kalbant realpolitik terminais, Henrikas VIII nebūtų galėjęs užvaldyti Bažnyčios turtų, jei nebūtų papirkęs kilmingųjų, pažadėdamas jiems dalį grobio. Jei aristokratija nebūtų buvusi tokiu būdu nupirkta, ji neabejotinai būtų sukilusi, priešindamasi karaliui ir gindama Bažnyčią. Todėl Henrikui pavyko apeliuoti į žemiausias niekingos diduomenės aistras ir taip apiplėšti Bažnyčią ir pašalinti jos valdžią iš savo karalystės.
Prasidėjus plėšikavimui, Henrikas sukėlė godumo šėlsmą, kurio nebegalėjo nei numalšinti, nei suvaldyti. Jis skundėsi Tomui Kromveliui, kuriam pavedė prižiūrėti vienuolynų likvidavimą, kad „kormoranai, gavę šiukšlių, praris ir patiekalą“. Kromvelis jį nuramino, kad didesniuose vienuolynuose, kurie dar nebuvo apiplėšti, dar yra likę daugybė vertingesnio grobio. „Ne, žmogau, – atsakė karalius, – visa mano karalystė neužčiauptų jų nasrų.“ Kai vienuolynų likvidavimas buvo baigtas, karalius netapo daug turtingesnis, nei buvo prieš prasidedant plėšikavimui. Dar baisiau, jo požiūriu, buvo suvokti, kad jis netyčia sukompromitavo savo paties galios pozicijas, sukurdamas naują pasaulietinę plutokratiją, naują „dvaro ponų“ klasę, kuriai priklausė didžiuliai žemės plotai, anksčiau priklausę Bažnyčiai, ir su tokia nuosavybe susiję turtai bei valdžia.
Kalbant apie pačius vienuolynus, galima pateikti tik keletą pavyzdžių, liudijančių apie plėšikavimo tragediją ir vienuolių brolių ir seserų didvyriškumą.
1535 m. rugpjūtį į Glastonberį atvyko Tomo Kromvelio inkvizitoriai. Kai pagyvenęs abatas Richardas Whitingas atsisakė atiduoti abatiją karaliui, jis buvo suimtas ir įkalintas Londono Taueryje. Jis ir dar du vienuoliai buvo nuvilkti į Torą – kalvą, nuo kurios atsiveria vaizdas į abatiją, kur buvo pakarti, išpjauti, nukirsdinti ir ketvirčiuoti. Abato galva buvo užmauta ant kuolo virš įėjimo į vienuolyną, kad visi matytų. Jo kūno likučiai buvo išvirti smaloje ir išstatyti netoliese esančiuose Velso, Bato, Ilčesterio ir Bridžvoterio miestuose. Abatui Richardui Whitingui buvo septyniasdešimt aštuoneri metai, kai jam buvo įvykdytas šis barbarizmo aktas, liudijantis apie negailestingą karaliaus ir jo „gerųjų tarnų“ makiavelizmą. Žiauriai nužudžius šiuos tris vienuolius, krito uždanga ant seniausios Anglijos marijinės šventovės, siekiančios I amžių, kurią, pasak legendos, dar 63 m. po Kr. įkūrė šventasis Juozapas iš Arimatėjos.
Readingo ir Kolčesterio vienuolynų abatai taip pat pasirinko kankinystę, tačiau dauguma kitų abatų pasirinko patogesnį variantą. Septyniasdešimt antrasis ir paskutinis Kenterberio Šventojo Augustino abatijos, pirmosios Anglijoje įkurtos benediktinų abatijos, abatas 1538 m. atidavė abatiją su visu jos turtu karaliaus įgaliotiniams, už „ištikimybę“ priimdamas dosnią metinę pensiją. Tada Henrikas VIII abatiją pavertė ketvirtosios savo žmonos Anos Klevietės rūmais. Ir vis dėlto net šie vadinamieji „savanoriški pasidavimai“ buvo prievartos aktai. Williamas Cobbettas šmaikštavo, kad tai buvo savanoriškas pasidavimas, „kurį žmonės daro dėl savo piniginės, kai plėšiko pistoletas yra prie jų šventyklos arba kruvinas peilis prie jų gerklės“.
Vienuolynų panaikinimas turėjo didelį poveikį Londonui, paversdamas šį politinį ir komercinį šalies centrą iš sudėtingo religinės ir komercinės veiklos avilio į sekuliarų metropolį. Vienuolšnų naikinimo metu Londone buvo trisdešimt devyni vienuolynai, iš kurių dvidešimt trys veikė viename kvadratiniame kilometre, kurį sudarė pats miestas. „Beveik per vieną naktį, – rašė Simonas Jenkinsas, – mieste ir aplinkinėse žemėse įvyko toks nuosavybės ir turtų perleidimas, kokio nebuvo net per normanų užkariavimą.“ Didžioji šios nuosavybės dalis „atiteko aristokratams, pirkliams ir monarcho bičiuliams“.
Tūkstančiai vienuolių brolių ir seserų, kurie dėl karaliaus ir jo grobio partnerių godumo liko be namų, toli gražu nebuvo vieninteliai nukentėję žmonės. Labiausiai nukentėjo vargingiausieji, nes turtingiausieji tapo dar turtingesni. Vienuolynai buvo labdaros centrai, teikę pagalbą ligoniams, neįgaliesiems ir likimo nuskriaustiesiems, taip pat teikę išsilavinimą. Visa tai išnyko per vieną naktį, palikdami silpniausius ir pažeidžiamiausius be jokios pagalbos. Londone, išnykus vienuolynams, „vargšai, ligoniai, aklieji, senukai ir neįgalieji... gulėjo gatvėje ir savo purvinais ir bjauriais kvapais piktino kiekvieną švarų praeivį“.
Ši problema neapsiribojo vien Londonu. Visoje šalyje vienuolynai svetingai priimdavo benamius ir pakeleivius bei dosniai šelpdavo vargšus. Jie ugdė jaunimą ir buvo kur kas dosnesni šeimininkai nei naujieji pasaulietiniai dvarų savininkai. Visi, išskyrus karalių ir jo nusikaltimo bendrininkus, tapo Bažnyčios plėšikavimo aukomis. „Pirmiausia tai buvo Magna Carta pažeidimas, – rašė Williamas Cobbettas, – antra, vienuolių ir vienuolių apiplėšimas, trečia, nepasiturinčiųjų, našlių, našlaičių ir svetimšalių apiplėšimas.“
Vienuolynų labdarą pakeitė valstybės brutalumas. Kadangi šalyje knibždėte knibždėjo elgetų, neturinčių jokių pagalbos priemonių, buvo priimti įstatymai, kuriais buvo pradėtas karas su silpnaisiais ir beginkliais žmonėmis. Atkaklus elgeta pradžioje buvo baudžiamas nupjaunant dalį ausies, o jei tai nebūdavo pakankama atgrasomoji priemonė ir elgeta būdavo pagaunamas vėl, jis tiesiog būdavo baudžiamas mirties bausme. Tokią užuojautą Henrikas VIII rodė vargšams, kuriems dėl jo paties godumo neliko nieko kito, kaip tik elgetauti.
Tęsiantis plėšikavimui ir grobstymui, Anglijos gyventojai sukilo ir pradėjo sukilimą, kuris tapo žinomas Gailestingumo piligrimystės vardu.
1536 m. spalio pradžioje sukilimą sukėlė pamokslas Luto parapijos bažnyčioje Linkolnšyre. Per savaitę liaudies kariuomenė užėmė Linkolną. Sukilimas išplito į šiaurę, protestuodamas sukilo visas Jorkšyras. Istoriko Gerardo Culkino teigimu, šiaurės Anglijos sukilimas protestuojant prieš karaliaus „reformas“ buvo „rimčiausia grėsmė jo sostui... per visus ilgus karaliavimo metus“. Tūkstančiai vyrų iš visų Jorkšyro ir kitų vietovių atvyko į Jorką, kad prisijungtų prie ten susirinkusios liaudies armijos, kuriai vadovavo Londono advokatas Robertas Aske'as. Jam vadovaujant sukilimas tapo piligriminiu žygiu už religijos ir religinės laisvės atkūrimą. Piligrimai nešiojo ženklelį su penkiomis Kristaus žaizdomis ir prisiekė aukštinti ir ginti Bažnyčią. Aske‘as surašė proklamaciją, kurioje išdėstė piligrimystės tikslą bei reikalavimus, ir pateikė ją karaliui.
Henrikas buvo sunerimęs dėl sukilimo ir turėjo tam pagrindo. Norfolko kunigaikštis, kurį Henrikas paskyrė kovoti su sukilimu, perspėjo jį, kad karališkosios pajėgos, kurias sudarė tik 8 000 vyrų, negalėjo pasipriešinti 40 000 sukilėlių, kurių gretose dabar buvo „visos šiaurės gėlės“. Be to, dar didesnį susirūpinimą kėlė tai, kad kunigaikštis pranešė, jog paties karaliaus kariai „mano, kad jų sukilimas yra geras ir dievobaimingas“.
Susidūręs su tokiomis nemaloniomis naujienomis, karalius neturėjo kitos išeities, kaip tik derėtis. Gruodžio 5 d. Norfolko kunigaikštis, kaip karaliaus atstovas, Donkasteryje susitiko su piligrimų lyderiais ir gavo jų reikalavimų sąrašą. Pirmasis reikalavimas buvo dėl erezijos pažabojimo, antrasis – dėl popiežiaus valdžios dvasiniuose reikaluose atkūrimo, o trečiasis – dėl panaikintų abatijų grąžinimo. Piligrimystės vadovas Robertas Aske‘as pareiškė, kad yra pasirengęs mirti, „jei Romos vyskupas nebus Anglijos Bažnyčios galva, kaip iki šiol“.
Negalėdamas karinėmis priemonėmis numalšinti Gailestingumo piligrimystės, Henrikas pasitelkė kitą ciniškojo Makiavelio ginklą – melo galią. Žadėdamas nuolaidas ir visuotinį atleidimą visiems dalyvavusiems piligrimystėje, Henrikas įtikino geraširdį, bet naivų Aske‘ą įsakyti sukilėliams išsiskirstyti ir nusiginkluoti. Kai tik dešimtys tūkstančių piligrimų grįžo namo, Henrikas perkėlė savo kariuomenę į šalies šiaurę. Dabar jis galėjo primesti žmonėms savo valią. 1537 m. liepos 12 d. Jorke Robertui Aske‘ui įvykdyta mirties bausmė, panašus likimas laukė dar maždaug dviejų šimtų žmonių.
Karalius suintensyvino karą prieš likusias abatijas, apkaltino abatus ir vienuolius prisidėjus prie piligrimystės ir sušaudė juos kaip išdavikus. Jervaulx ir Fountains abatams bei Bridlingtono priorui buvo įvykdyta mirties bausmė Tyburne. Kadangi liaudies sukilimas pralaimėjo dėl karaliaus apsimetinėjimo, apgaulės ir sulaužytų pažadų, Bažnyčia dabar buvo visiškai bejėgė. Iki 1540 m. Anglijoje buvo sunaikinti visi likę vienuolynai ir religiniai namai, o jų turtai perėjo į niekingos diduomenės rankas.
