Pranciškus Asyžietis – vienas didžiausių ir populiariausių šventųjų, be kurio negalime įsivaizduoti nei Katalikų Bažnyčios, nei katalikiškosios civilizacijos istorijos. Deja, mūsų laikais mažai kas nori sekti tikruoju šv. Pranciškumi, o veikiau dirbtinai sukurta, šių dienų bažnytinei politikai pritaikyta jo iškamša. Apie ką dažniausiai galvojama ir kalbama, kuomet aptariamas šv. Pranciškaus gyvenimas? Apie neturtą, meilę artimui ir meilę tvarinijai. Visa tai lyg ir būtų teisinga, bet ignoruoja patį šv. Pranciškaus gyvenimo pagrindą ir centrą – jo meilę Eucharistijai.
Dar blogiau, mūsų dienomis vis dažniau šv. Pranciškus pateikiamas kaip ekologijos, aplinkosaugos ir ekumenizmo skelbėjas. Didysis šventasis labai dažnai vaizduojamas lyg koks hipis pacifistas, „nekonvenciškas“ Dievo garbintojas, atmetantis išorines pamaldumo formas ir „visokius auksus“. Tuo tarpu šv. Pranciškaus biografai nurodo, kad šio šventojo veiklos centras ir pagrindas buvo meilė ir pagarba Kristaus Kančiai ir Kūnui. Ne neturtas, paklusnumas, meilė artimui ar tvarinijai (nors visa tai geri dalykai). Ir, žinoma, ne imigracija, globalinis atšilimas, ekologija, aplinkosauga ar nykstančios gyvūnų rūšys.
Gali būti sunku patikėti, bet tikrasis šv. Pranciškaus gyvenimas yra toks priešingas modernistų sukurtai iškamšai, kad pagrindinis dalykas, kurio mus gali išmokyti šv. Pranciškus (ir kurio šiais laikais labai reikia mokytis) yra būtent tinkamas elgesys Viešpaties Kūno ir Kraujo akivaizdoje, pagarba ir meilė šv. Mišioms, pasireiškianti ir materialiomis išraiškomis, tokiomis kaip tinkami liturginiai indai ir rūbai. Galiausiai – atgaila ir bet kokios nuodėmės išsižadėjimas prieš priimant šv. Komuniją. To mokė ir tai skelbė šv. Pranciškus, tai uoliai stengėsi įgyvendinti savo ordine. Šiais siaubingos nepagarbos ir paniekos Eucharistijai laikais atidžiau pažvelkime į šv. Pranciškaus Asyžiečio mums paliktą pavyzdį.
Šv. Pranciškaus veiklos pagrindas – meilė ir pagarba Eucharistijai
Kaip puikioje biografinėje knygoje aprašo kun. Augustine‘as Thompsonas O.P., pagrindinis šv. Pranciškaus dvasingumo elementas buvo ne neturtas ar tarnavimas vargšams, bet atsidavimas šv. Mišioms ir Kristaus Kūnui. Jau pats pirmasis Pranciškaus rašytas laiškas parodo jo pamaldumo stulpus: maldą Nukryžiuotajam Jėzui, bažnyčių atstatinėjimą ir valymą, pagarbą kunigams. Visa tai atspindi jo meilę Kristaus Kančiai ir Kūnui: bažnyčių pastatai – tai vietos, kur Dievas pasirinko būti fiziškai ir mūsų laukti, o kunigai – tai asmenys, kuriems suteikta galia iškviesti Kristų per šv. Mišias. Šv. Pranciškaus įsitikinimu, Kristaus tikras buvimas Eucharistijoje ir Jo Kančia bei jos sudabartinimas šv. Mišių metu yra krikščionio gyvenimo pagrindas, o visa kita – tame tarpe ir Kristaus matymas savo artimame, kyla iš šio pagrindo.
Apie ankstyvąjį Pranciškų šv. Bonaventūra rašo: „Išvydęs nukryžiuotą Kristų, Pranciškus pajuto, kad jo siela tarsi ištirpo. Kristaus Kančios regėjimas paliko tokį gilų pėdsaką jo širdyje, kad nuo tos akimirkos kiekvieną sykį, pagalvojęs apie Nukryžiuotąjį, jis vos susilaikydavo neašarojęs.” (Legenda maior, 5) Pats Pranciškus siejo savo pirmąją patirtį Kryžiaus akivaizdoje, taip pat savo perkeičiantį momentą su raupsuotaisiais, kuomet jis suprato savo nuodėmingumą ir išdrįso juos pabučiuoti, su tikruoju Kristaus buvimu, duodamu krikščionims Sakramente ir Žodyje.
Pats šv. Pranciškus savo „Testamente“ rašo: „Kai būnu bažnyčiose, Viešpats man duoda tokį stiprų tikėjimą, kad aš tiesiog meldžiuosi, sakydamas: „Mes garbiname Tave, Viešpatie Jėzau, visose Tavo bažnyčiose, kurios yra žemėje, mes šloviname Tave, nes savo šventu Kryžiumi Tu išganei pasaulį.“ Štai tikrasis ir giliausias asmeninis santykis su Jėzumi, apie kurį taip daug kalbama mūsų dienomis! Ne abstraktus ir patogus, nes iš tikrųjų pasikeisti neskatinantis „dvasingumas“ ir kažkokio ypatingo „asmeninio“ ryšio ieškojimas, o susiviejinimas su Jėzumi sakramentine malone – giliausiu įmanomu ryšiu, kurį kaip didžiausią dovaną mums davė Dievas. Šv. Pranciškus mus moko: Jėzaus nereikia ieškoti egzotinėse ir individualizuotuose praktikose. Jėzus jau yra tabernakulyje ir mūsų laukia – eikime ir garbinkime.
Savo „Pirmajame perspėjime“ šv. Pranciškus rašo apie duonos ir vyno virtimą Kristaus Kūnu ir Krauju kaip apie Įsikūnijimą. Pasak jo, Kristus atiduoda save tiems, kurie žiūri į Ostiją ar priima Komuniją, tokiu pačiu būdu, kokiu leido save matyti ar liesti apaštalams. Taip Jis su tikinčiaisiais pasilieka iki dienų pabaigos. Tad Pranciškus mokė, kad tiesioginį kontaktą su Dievu turime pirmiausia Mišiose, o ne gamtoje ar tarnaudami vargšams. Viename iš nedaugelio savo raštų, laiške kunigams, jis priekaištauja dvasininkams dėl purvinų ar nevertų indų naudojimo Mišiose.
Kaip pastebi jau minėtas kun. A. Thompsonas O.P., „itin griežtus žodžius [Pranciškus savo laiškuose] taiko tik tiems, kurie ignoruoja Eucharistiją; jis niekada nenaudojo panašių griežtų priekaištų vargšų engėjams ir taikos griovėjams, nors šių nuodėmių baisumą suprato geriau nei kas kitas“. O kaip savo knygoje apie šventųjų gyvenimus „Portretai“ pastebi Antonio Sicari, „būdvardį „brangusis“ („brangiosios žvaigždės“) Pranciškus visuomet vartojo tik kalbėdamas apie Eucharistiją ir apie visa, kas su ja susiję. Ir vanduo jam buvo „nuolankusis“, „brangusis“, „tyrasis“ (jis net nebrisdavo į jį bijodamas sudrumsti). Vanduo jam priminė nuolankų Kristų, „gyvąjį vandenį“.
Visiems žinoma istorija, kaip Viešpats Jėzus Pranciškui paliepė: „Eik ir sustiprink mano Bažnyčią – tu matai, kad ji griūna“, ir kaip Pranciškus, pamatęs apgriuvusias Šv. Damijono, Šv. Petro ir Porciunkulės (Angelų Karalienės) bažnytėles, tuoj ėmėsi jas atstatinėti. Mes žinom, kad šv. Pranciškus ir pranciškonai tam tikra prasme iš tikrųjų atstatė Katalikų Bažnyčią, ją reformavo tikrąja, o ne modernistine to žodžio prasme. Kai kurie šv. Pranciškaus gyvenimą aprašantys asmenys mėgina jį paversti lyg kokiu „kvaileliu“, klaidingai supratusiu Kristaus liepimą imtis „tikrojo“ Katalikų Bažnyčios atstatymo darbo, o ne kažkokių bažnyčių-pastatų sienų. Tačiau tie, kurie niekina bažnyčias kaip pastatus, jų grąžinimą, brangių liturginių indų naudojimą ir išorines pamaldumo formas, nėra šv. Pranciškaus mokiniai.
Kaip rašo Antonio Sicari:
„Pranciškus tikrai norėjo atkurti Bažnyčią, Kristaus Bažnyčią, priklausančią Viešpačiui, ir čia jis rėmėsi tuo, kas nuo amžių tiesiogiai sieja Kristų su Bažnyčia: Eucharistija (ir dvasininkija) bei Šventuoju Raštu. [...] Pagrindinė šv. Pranciškaus teologinė idėja, jo paties paskelbta Laiške visiems dvasininkams, buvo tokia: „Šiame pasaulyje mes nematome ir neturime nieko materialaus, gauto iš Aukščiausiojo, išskyrus Kūną ir Kraują, pavadinimus ir žodžius, kuriais buvome sukurti ir išganyti.“
Eucharistija – brangiausias Bažnyčios turtas, nes tai pats Jėzus, pasilikęs su mumis. Bažnyčia yra Mistinis Kristaus Kūnas. Kaip pradėti griūnančios Bažnyčios atkūrimą ir stiprinimą, jeigu ne nuo pagarbos Kristaus Kūnui stiprinimo? Todėl Pranciškaus pasirinkimas atstatyti griūnančius bažnyčių pastatus – Dievo namus – yra esmingas. Esmingas ne tik tada, bet dar labiau mūsų dienomis, kai liūdnai žiūrime į Katalikų Bažnyčios doktrinos, liturgijos ir dvasingumo griuvėsius. Kaip kitaip galime atstatyti griūvančią Bažnyčią, jeigu ne pirmiausia atstatydami pagarbą ir meilę Eucharistijai ir šv. Mišioms savo asmeniniame gyvenime ir bendruomenėse, galiausiai vyskupijose ir visoje Bažnyčioje?
Savo brolius Pranciškus siuntinėjo į įvairias Europos šalis, bet pats pasirinko Prancūziją, nes jam teko girdėti, kad ten ypač garbinamas Švenčiausiasis. Ir – kaip nuostabu! – šis neturto mylėtojas ir didžiausias vargšas savo brolius stengėsi išsiųsti ne tuščiomis rankomis, o su vertingomis monstrancijomis, kurias turėjo naudoti, jeigu jų kelyje kartais pasitaikytų parapijos, kur Švč. Sakramentas altoriuje laikomas nepakankamai pagarbiai. Galime įsivaizduoti šiuos šventus varguolius nudriskusiais abitais, gabenančius sidabrines monstrancijas...ir pagalvoti apie prašmatnias scenas koncertams Pasaulio jaunimo dienose, kol Viešpaties Kūnas laikomas plastikinėse dėžėse.
Šv. Pranciškus nemąstė, kaip daugybė dabartinių katalikų, kad Dievui išorinių pamaldumo ir pagarbos parodymo praktikų nereikia. Jis, kaip tie Kūdikėlio Jėzaus atvykę pagarbinti Išminčiai, norėjo Dievui atiduoti tai, kas brangiausia, o sau nepasilikti nieko. Pranciškus savo meilę Jėzui rodydavo labiau veiksmais ir gestais nei žodžiais. Bažnyčiose jis elgėsi labai pagarbiai, dažnai jas valė, žiūrėjo, kad ant altoriaus nebūtų dulkių. Ir negailėjo pinigų brangiems liturginiams reikmenims, nors sau gailėjo visko.
Parašęs jau minėtą laišką dvasininkams, jis vėliau rašė ir savo ordino konkrečių vietų vyresniesiems. Šiame laiške jis įpareigojo vyresniuosius užtikrinti, kad pranciškonų bendruomenės tinkamai gerbtų Eucharistiją, kad turėtų vertingų liturginių rūbų ir kitų reikmenų Mišioms. Laiške jis tiesiog prašyte prašo vyresniųjų: „nuolankiai maldaukite, kad kunigai labiau už viską gerbtų Švenčiausią mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują.“
Šv. Pranciškus, priešingai dabar vyraujančiam jo įvaizdžiui, labai gynė ir skatino išorines, kūniškas pamaldumo praktikas, nes suprato, kad tikrai Dievą mylintis žmogus stengiasi šią meilę parodyti tiek siela, tiek kūnu, nepriešindamas vidinės maldos su išoriniais veiksmais, o juos jungdamas į darnią, žmogaus kaip sielos ir kūno vienovės prigimtį atitinkančią visumą. Be to, jis nuolat ragino atgailai. Pranciškus rašė:
„Kiekviename pamoksle priminkite žmonėms apie atgailą ir kad niekas negali būti išgelbėtas nepriimdamas Švenčiausiojo mūsų Viešpaties Kūno ir Kraujo. Kai Jis kunigo aukojamas ant altoriaus arba kur nors nešamas, visi šlovinkime ir garbinkime priklaupę ant kelio tikrąjį ir gyvąjį Viešpatį Dievą.“
Raginimas klauptis čia yra svarbus, nes tuo metu buvo paplitusi praktika tik nusilenkti. Šv. Pranciškus, priešingai dabar vėl išplitusiam žmogaus „orumo“ kultui, raginančiam nebesiklaupti prieš savo Viešpatį, skatina visiškam nusižeminimui prieš mūsų Karalių ir Kūrėją. Be to, jam tai atrodė taip svarbu, kad nepraėjus nė metams ir vėl rašė laišką tiems patiems vyresniesiems, primindamas apie pareigą skiepyti pagarbą Švč. Sakramentui – skelbti apie ją aikštėse, pamoksluose, taip pat „podestoms, konsulams ir kitiems valdytojams“.
1220 m. jis tiesiogiai kreipėsi ir į pačius valdytojus: „Raginu jus, mano ponai, atidėkite į šalį visus kitus rūpesčius ir darbus idant tinkamai priimtumėte Šventąjį Kristaus Kūną ir Kraują.“ Taip pat: „Jeigu to nedarysite, žinokite, kad teismo dieną turėsite duoti apyskaitą prieš jūsų Viešpatį Dievą, Jėzų Kristų.“
Taip pat ir „Laiške visam ordinui“, kurį galima laikyti Pranciškaus atsisveikinimo laišku, jis pirmiausia kalba apie didžiausią pagarbą, kurią turime teikti Viešpaties Kūnui ir Kraujui, ir kunigus, kurie turėtų aukoti Mišias su didžiausiu atidumu. Kalbėdamas apie šv. Mišių aukojimą, Pranciškus naudoja griežtus, kategoriškus žodžius. Jo teigimu, kaip Senojo Testamento kunigai, kurie pažeidinėjo aukos šventykloje įstatymus, taip ir Naujosios Sandoros kunigai, aukojantys Mišias nevertai, yra pasmerkti ir prakeikti. Laiške šventasis taip pat skiria daug dėmesio kunigystės institucijos ir pašaukimo šventumui ir kilnumui. Tad paskutiniuose žodžiuose savo sekėjams jis svarbiausiu dalyku nurodo ne neturtą, ne paklusnumą, o deramą pagarbą Eucharistijai ir kunigystei.
Kunigystės krizė ir jos sprendimas pagal šv. Pranciškų
Gerai žinoma šv. Pranciškaus rodyta nepaprasta pagarba kunigams, bet retai kada norima tuo sekti. Viena dažniausiai mūsų dienomis įvardinamų „problemų“ – klierikalizmo baubas. Nors viena didžiausių problemų Bažnyčioje yra priešinga – kunigystės institucijos, kunigo rolės ir tapatybės beveik visiškas sunaikinimas.
Dabar klierikai seminarijose mokomi, kad kunigas tėra bendruomenės tarnas ir kad tam tikra prasme visi tikintieji yra kunigai. Įšventintas kunigas – tik tikinčiųjų „palydėtojas“, ne ganytojas. Tik pagalbininkas, pakeleivis tikinčiųjų kelionėje, labiau psichologas nei autoritetingas mokytojas, Bažnyčios vardu perspėjantis ir mokantis teisingai tikėti. O kaip mąstė šv. Pranciškus? Savo „Testamente“ jis rašo:
„Ir Viešpats davė ir tebeduoda man tokį tikėjimą dvasininkais, gyvenančiais pagal šventosios Romos Bažnyčios įstatus (dėl jų luomo), kad, jeigu būčiau persekiojamas, aš kreipčiausi į juos. [...] Juos bei visus kitus aš noriu gerbti, mylėti ir jų bijoti kaip savo ponų. Aš nenoriu žvelgti į jų nuodėmes, nes regiu juose Dievo Sūnų, ir jie – mano Viešpačiai. Aš taip elgiuosi, nes nematau šiame pasaulyje nieko kūniško, kas būtų atėję iš Aukščiausiojo Dievo Sūnaus, išskyrus Švenčiausiąjį Jo Kūną ir Kraują, kuriuos vien jie pašventina ir dalija.“
Šv. Pranciškaus mokinio Tomo Čelaniečio veikale „Vita Secunda“ rašoma:
„Visa jo esybė, apimta neregėto susižavėjimo, degė meile Viešpaties Kūno Sakramentui... Jis norėjo, kad su didžia pagarba būtų bučiuojamos dvasininko rankos, nes jam suteikta dieviška galia atlikti Eucharistijos Sakramentą. Jis sakydavo: „Jeigu man pasitaikytų sutikti šventąjį, nužengusį iš dangaus, ir vargšą kunigą, aš pirmiausia pasisveikinčiau su pastaruoju ir norėčiau pabučiuoti jo rankas. Aš pasakyčiau: „Ak, palauk, šventasis Laurynai: šio žmogaus rankos liečia gyvenimo Žodį, joms suteikta antgamtinė valdžia!“
Joms suteikta antgamtinė valdžia! Žinoma, kad šv. Pranciškus pabučiuodavo kiekvieno sutikto kunigo ranką. Taip pat jis tiesiog maldavo savo brolių, kad ypatingai gerbtų kunigus: pavyzdžiui, sutikę ant arklio jojantį kunigą su Švč. Sakramentu, jie turėjo nelaukti, kol kunigas nulips nuo arklio, o patys pripuolę pabučiuoti arklio kanopas. Pabandykite dabar kunigui pabučiuoti ranką – dauguma staigiai ir net piktai ją atitraukia. Jiems į galvas įkaltas klaidingas „nuolankumas“ neleidžia suprasti, kad taip pagerbiamas ne jų asmuo, o kunigystė. Deja, jau net vyskupai, dangstydamiesi tokiu pačiu „nuolankumu“, šiukštu neleidžia pabučiuoti vyskupiško žiedo, nors už tai tikintieji gali gauti atlaidus! O juk dar visai neseniai Lietuvoje bučiuoti kunigo ranką buvo visuotinai paplitusi praktika.
Taip, žinoma, matome daug nuodėmingų dvasininkų. Girdime net labai baisių dalykų. Bet visos šios problemos radosi ne dėl „klierikalizmo“, kaip dažnai tvirtinama, o dėl kunigystės institucijos šventumo trynimo. Kaip pastebi kun. Edmundas Naujokaitis:
„Jis negauna katalikiško dvasingumo formacijos, nebėra įpareigojimo kasdien kalbėti visas brevijoriaus maldas. Tad asmeninis kunigo pamaldumas sunyksta, nutrūksta malonių šaltiniai, kunigas įmetamas į parapinio gyvenimo sūkurį. Jis negavo formacijos, saugiklių, antgamtinės apsaugos, o dabar jam sakoma: turi laikytis celibato! Neaišku, kuo skiriesi nuo pasauliečių, bet negali turėti žmonos nei „draugės“! Kaip jam atsilaikyti? Kaip atlaikyti kanonų teisės užkrautas pareigas, jei nežinai, kodėl apskritai esi kunigas?“
Todėl matome, kaip dažnai kunigai stengiasi būti viskuo, tik ne kunigais: jie lyg gėdijasi sutanos, kurią dėvi tik per šventes, ir dažnai vaikšto su marškinėliais, net be jokių skiriamųjų kunigystės ženklų; kai kurie tampa statybininkais ir remontuotojais, kiti artistais ir tikinčiųjų linksmintojais, treti imasi visokių socialinių akcijų. Šv. Mišios labai dažnai tampa asmeniniu „kūrybingo“ kunigo pasirodymu, kiekvienas kunigas įvedinėja savo sugalvotas apeigas. O tikintieji visa tai palaiko, jiems patinka matyti ne mokantį, geram raginantį, blogybes smerkiantį kunigą, o palinksminantį klouną. Taip mes visi prisidedame prie kunigystės krizės, nors po to baisimės kunigų nuodėmėmis.
Šv. Pranciškaus pamokos kaip niekada aktualios – būtina ne skatinti klaidingą demokratiją Bažnyčioje, ne kovoti su išpūstu klierikalizmo baubu (nors, aišku, piktnaudžiavimas valdžia irgi blogai), o atkurti gilią pagarbą kunigystės institucijai ir Eucharistijai. Reikia skatinti visas tam padedančias išorines praktikas: bažnyčioje rodytis padoriai apsirengus, priklaupinėti, priimti šv. Komuniją tik ant liežuvio, pagarbiai bendrauti su dvasininkais ir t. t. Reikia užtikrinti deramų liturginių reikmenų naudojimą. Žinoma, dar svarbiau – reikia lankyti Švč. Sakramentą, gerai pasiruošti šv. Komunijai, melstis už kunigus, atsiteisinėti už žmonių abejingumą, rodomą Eucharistijai.
„Mes turime būti katalikai. Turime dažnai lankyti bažnyčias ir gerbti dvasininkus – ne tiek dėl jų pačių, nes jie gali būti nusidėjėliai, bet dėl jų užimamų pareigų ir dėl to, kad jie disponuoja Švenčiausiuoju Kristaus Kūnu ir Krauju, kurį aukoja ant altoriaus, priima ir dalija kitiems“, rašo šv. Pranciškus.
Straipsnį užbaigsiu diena anksčiau už šv. Pranciškų liturginiame kalendoriuje minimos šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės malda už kunigus:
O Jėzau, amžinasis Aukščiausiasis Kunige, saugok savąjį kunigą savo Švenčiausios Širdies prieglobstyje, kur jam niekas negalėtų pakenkti. Išsaugok nuo suteršimo jo pateptas rankas, kurios kasdien liečia Tavo šventąjį Kūną. Išsaugok tyrumą lūpų, paraudusių nuo Tavo brangiausiojo Kraujo. Išlaikyk tyrą ir nesuteptą žemės purvu jo širdį, pažymėtą didžiu Tavo šlovingosios kunigystės ženklu. Ugdyk jo meilę ir ištikimybę Tau ir saugok jį nuo pasaulio vilionių. Kartu su galia perkeisti duoną ir vyną, suteik jam ir galią pakeisti širdis. Palaimink jo darbą gausiais vaisiais ir atėjus metui, dovanok jam amžinojo gyvenimo vainiką. Amen.
Šv. Pranciškau Asyžieti, melski už mus!
