Balandžio 27 d. Donaldas Trumpas paskelbė tokią žinutę:
Aš prikeliu Kolumbo dieną iš pelenų. Demokratai padarė viską, kad sunaikintų Kristupą Kolumbą, jo reputaciją ir visus jį taip mylinčius italus. Jie nugriovė jo statulas ir pastatė tik „WOKE“ arba dar blogiau – nieko! Ką gi, džiaukitės sužinoję, kad Kristupas ketina sugrįžti su trenksmu! Atkuriu Kolumbo dieną pagal tas pačias taisykles, tomis pačiomis datomis ir tose pačiose vietose, kaip ji buvo minima daugelį ankstesnių dešimtmečių!
D. Trumpo mintį, kad „demokratai darė viską, kad sunaikintų Kristupą Kolumbą“, ypač patvirtina buvusi viceprezidentė Kamala Harris. Ji ne tik yra užfiksavusi, kad norėjo oficialiai atšaukti Kolumbo dieną ir pakeisti ją čiabuvių diena, bet ir 2021 m. pasmerkė „gėdingą Amerikos praeitį“ Kolumbo dienos kontekste, sakydama:
Nuo 1934 m. kiekvieną spalį Jungtinės Valstijos pažymi Europos tyrinėtojų, kurie pirmieji išsilaipino prie Amerikos krantų, kelionę.... Šie tyrinėtojai sukėlė vietinių tautų niokojimo bangą - jie smurtavo, grobė žemę ir platino ligas. Neturime vengti šios gėdingos praeities, privalome ją nušviesti ir daryti viską, ką galime, kad pašalintume praeities poveikį šiandieninėms autochtonų bendruomenėms.
Gerai, kad Trumpas rūpinasi ir nori atkurti Kolumbo dieną. Būtų dar geriau, jei šia proga prisimintume, kodėl Kolumbas plaukė į Vakarus. Nors suklastota istorija, kurios mus visus mokė mokykloje, teigia, kad jis tai darė norėdamas „rasti prieskonių“, iš tikrųjų jis tai darė norėdamas apeiti musulmonus iš kitos pusės ir su jais kovoti.
Seni žiaurumai ir dabartiniai nusikaltimai
Kai gimė Kolumbas, Europos krikščionių karalystės jau daugiau nei 800 metų gynėsi nuo islamo džihado – ir kovos buvo pasiekusios aukščiausią intensyvumą. 1453 m., kai Kolumbui buvo dveji metai, turkai pagaliau užėmė Konstantinopolį – šis žiaurus įvykis sukrėtė krikščioniją iki pamatų.
Vėlesniais metais musulmonai toliau skverbėsi gilyn į Balkanus, po savęs palikdami daugybę mirčių ir griuvėsių, o milijonai slavų buvo pavergti. (Taip, šie du žodžiai – slavai ir vergai [slaves – angl., vert. past.] – etimologiškai susiję būtent dėl šios priežasties).
1480 m., kai Kolumbui buvo 29-eri, turkai net sugebėjo įsiveržti į jo gimtąją Italiją. Otranto mieste jie ritualiniu būdu nukirsdino 800 italų, o vietos arkivyskupą perpjovė pusiau už tai, kad šis atsisakė išsižadėti krikščionybės ir priimti islamą.
Būtent tokiomis aplinkybėmis Ispanijos monarchai karalius Ferdinandas ir karalienė Izabelė – patys prisiekę kryžiuočiai, ypač karalienė, kuri 1492 m. užbaigė šimtmečius trukusią Ispanijos rekonkistą ir išvadavo Granadą iš islamo – priėmė Kolumbą į savo tarnybą.
Ypatinga misija
Jie finansavo jo ambicingą kelionę į Vakarus, siekdami pradėti, istoriko Luiso Bertrano žodžiais tariant, „galutinį ir lemiamą kryžiaus žygį prieš islamą per Indiją“ (kuris baigėsi atsitiktiniu Naujojo pasaulio atradimu).
Daugelis europiečių buvo įsitikinę, kad, jei tik jiems pavyks pasiekti į rytus nuo islamo esančias tautas, kurios, jei ir nėra krikščioniškos, tai bent jau „dar neužsikrėtusios Mahometo maru“, cituojant popiežių Mikalojų V (g. 1455 m.), kartu jie galės sutriuškinti islamą. Šis planas buvo šimtmečių senumo ir susijęs su legenda apie Presterį Joną, tariamai didį krikščionių monarchą, valdžiusį Rytuose, kuris vieną dieną žygiuos į Vakarus ir atkeršys už krikščionybę sunaikindamas islamą.
Visa tai atsispindi paties Kolumbo laiškuose: viename iš jų jis Ferdinandą ir Izabelę vadina „apgailėtinos Mahometo sektos priešais“, kurie yra „pasiryžę pasiųsti mane į Indijos regionus, kad sužinočiau [kaip jų gyventojai gali padėti karo veiksmams]“. Kitame laiške, rašytame monarchams po to, kai pasiekė Naująjį pasaulį, Kolumbas siūlo surinkti kariuomenę „karui ir Jeruzalės užkariavimui“. (Kad jo kelionių tikslas buvo išlaisvinti Jeruzalę nuo islamo, rodo ir vienos 2011 m. išleistos knygos pavadinimas „Kolumbas ir Jeruzalės paieškos“.)
Ispanija ir Kolumbas taip pat nebuvo pirmieji, įgyvendinę šią strategiją. Kai 1249 m. Portugalija buvo išvaduota nuo islamo, jos kariuomenė pradėjo žygį į musulmoniškąją Afriką. „Didžioji ir svarbiausia [princo] Henriko Jūrininko [g. 1394 m.] sprogdinančios energijos ir ekspansyvaus intelekto motyvacija, – rašo istorikas Džordžas Grantas (George Grant), – buvo paprastas troškimas nešti kryžių – perkeliant kryžiuočių kalaviją į Afriką ir taip pradedant naują krikščionybės šventojo karo su islamu etapą.“ Jis leidosi į visas atradimų keliones, nes „siekė sužinoti, ar tuose kraštuose yra krikščionių kunigaikščių“, kurie „padėtų jam kovoti su tikėjimo priešais“, rašė amžininkas.
Islamofobai?
Ar visa tai daro Kolumbą, o kartu ir Ferdinandą bei Izabelę, jau nekalbant apie visą krikščionybę, „islamofobais“, kaip tvirtina tie keli šiuolaikiniai kritikai, kurie stengiasi paminėti tikruosius Kolumbo kelionės motyvus? Pavyzdžiui, „LA Times“ straipsnyje Jeilio istorikas Alanas Michailas rašė:
Pagrindinė Kolumbo kelionės per Atlantą jėga buvo islamo baimė ir neapykanta jam.... Tai lėmė, kaip baltieji europiečiai šimtmečius bendravo su „Naujuoju pasauliu“ ir jo vietiniais gyventojais, ir kaip šiandieniniai amerikiečiai supranta pasaulį.... Kolumbas 1451 m. gimė antiislamiškai nusiteikusioje Europoje...
Nors daug kas iš to yra tiesa, Michailas nesivargina paaiškinti, kodėl kilo tokia „baimė ir neapykanta islamui“ arba kodėl Europa apskritai buvo „antiislamiškai nusiteikusi“. Greičiau „baltieji europiečiai“ buvo tiesiog neapsišvietę fanatikai („rasistai“ šiuolaikine kalba).
Bet čia ir slypi ironija: taip, Kolumbas ir europiečiai buvo „islamofobai“, bet ne ta prasme, kaip šis žodis vartojamas šiandien. Nors graikiškas žodis phobos visada reiškė „baimę“, šiandien jis vartojamas kaip „iracionali baimė“.
Tačiau, turint omenyje, kad beveik tūkstantį metų iki Kolumbo islamas ne kartą puolė krikščionybę ir prarijo tris ketvirtadalius jos pradinės teritorijos, įskaitant šimtmečiams užimtą Ispaniją; kad naujausia islamo atmaina, pasivadinusi Osmanų turkais, Kolumbo laikais niokojo Balkanus ir Viduržemio jūrą, žudydama ir pavergdama bet kurį europietį, išdrįsusį keliauti į rytus per jų valdas; ir kad net praėjus šimtmečiams po Kolumbo, islamas vis dar terorizavo Vakarus – 1683 m. jis įžengė į Vieną su 200 000 džihadistų ir išprovokavo Ameriką pirmąjam jos, kaip valstybės karui – pats teiginys, kad Vakarų baimė dėl islamo buvo ar yra „iracionali“, yra iracionalumo viršūnė.
Trumpai tariant, ne tik vėl pradėkime švęsti Kolumbo dieną vėliau šiais metais, bet ir prisiminkime bei pasimokykime iš įvykių, dėl kurių ši diena apskritai atsirado.
