Ankstesniame straipsnyje (jį rasite čia: Aprangos menas: dvi mąstymo mokyklos) pristačiau požiūrį į aprangą, kurį pavadinau Normalumo mokykla. Dabar toliau nagrinėsiu šios mokyklos, kuria šiandien taip plačiai seka katalikai, problemas. Trumpumo dėlei dėmesį sutelkiau į moterų aprangą. Tačiau manau, kad mano pastebėjimai ir analizė gali būti naudingi abiejų lyčių atstovams.
Kas yra Normalumo mokykla?
Normalumo mokykla propaguoja „normalius“ arba „esančius madoje“ aprangos būdus ir teigia, kad: 1) tokia apranga gali būti vertinga bei patraukli ir 2) padeda juos dėvinčiam žmogui integruotis į šiuolaikinę visuomenę, taip suteikiant galimybę geriau skleisti Dievo garbę. Jos šalininkai paprastai yra konservatyvūs katalikai, kurie, viena vertus, supranta gilią aprangos reikšmę, bet, kita vertus, laikosi nuostatos, kad tuo pačiu metu gali būti „modernūs“ ir „integruoti“, o ne „įmantrūs, kuklūs ar tiesiog keistoki“, kaip kai kurie jų broliai katalikai. Apsirengę džemperiais su kapišonais ir džinsais, aptemptomis kelnėmis ar saldžiomis suknelėmis be rankovių, jie laiko save tarsi agentais po priedanga, meistriškai skleidžiančiais tikėjimą universitetuose, biuruose ir Starbucks kavinėse.
Sekantys dabartine normalumo mada ir tuo pačiu keičiantys pasaulį...ar tik jie taip galvoja?
Jie teigia, kad jų požiūris nedaug kuo skiriasi nuo šventųjų, kurie istorijos bėgyje priimdavo tuo metu vyravusius aprangos būdus ir kartu gelbėdavo sielas: Liudvikas IX atrodė kaip viduramžių karalius, Margaret Clitherow – kaip Elžbietos laikų namų šeimininkė, Teresė (iki Karmelio) – kaip Belle Époque mažosios buržuazijos dukra ir t. t.; jie visi tapo šventaisiais, pabrėžia Normalumo mokyklos mokiniai; mes galime daryti tą patį.
Problemos, slypinčios po paviršiumi
Iš pažiūros šios mokyklos argumentai atrodo gana pagrįsti. Tačiau po patraukliu fasadu jie slepia keletą didelių problemų.
Pirma, Normalumo mokykla nėra istoriškai sąžininga. Ji netiesiogiai teigia, kad aprangos atžvilgiu vienas istorinis laikotarpis iš esmės yra toks pat kaip ir kitas. Ši mokykla mielai pripažįsta, kad mūsų protėviai rengėsi skirtingai, tačiau bijo net užsiminti, kad mūsų protėviai rengėsi geriau. Šios mokyklos šalininkai nepripažįsta, kad mes nesame tame pačiame istoriniame kontinuume kaip dauguma šventųjų, kuriuos jie laiko pavyzdžiais.
Tačiau net pasaulietiniai komentatoriai pripažįsta, kad per Pirmąjį pasaulinį karą įvyko didžiulis kultūrinis lūžis. Šis lūžis turėjo pragaištingą poveikį visiems menams. Kaip rašo Reedas Johnsonas Los Angeles Times straipsnyje:
Per Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo gėlėta Viktorijos laikų kalba buvo sugriauta, o ją pakeitė veržlesni ir nepadorūs kūną atidengiantys stiliai. Vaizduojamajame mene siurrealistai ir ekspresionistai kūrė klaikias, sukapotas perspektyvas ir košmariškas vizijas, vaizduojančias sudaužytus žmonių kūnus ir suskilusias visuomenes, besiritančias į moralinį chaosą... Cinizmas valdančiųjų klasių atžvilgiu ir pasibjaurėjimas karo planuotojais ir spekuliantais paskatino reikalauti, kad meno formos būtų tiesmukiškos, mažiau išpuoštos retorika ir eufemizmu[1].
Kartu su šiuo cinizmu atėjo ir gili panieka viskam, kas imta laikyti perdėm romantiška, sentimentalu ir lengvabūdiška; funkcionalumas tapo naujuoju dievu.
Apranga ir industrializacija
Taikomasis menas, pavyzdžiui, apranga, apskritai nebebuvo pripažįstamas kaip menas, nes dėmesys karo meto funkcionalumui slopino bet kokias mintis apie estetinę vertę. Hannah Stamler rašo, kad „per trumpą ketverių metų laikotarpį moterų mada iš lengvabūdiškos virto funkcionalia“. Ši mintis parodo tiek pokyčių staigumą, tiek ir vyravusį bei tebevyraujantį sekuliarizmo šalininkų nusistatymą, kad puošni, mažiau „funkcionali“ apranga laikytina lengvabūdiška (ar net, kaip daugelis teigia, represyvia) ir prašyte prašosi radikalių pokyčių[2].
Moterys Didžiojo karo metu
Dabar kai kas gali atkreipti dėmesį į tam tikrus po pasaulinių karų pasiektus mados laimėjimus, pavyzdžiui, nuostabius Holivudo aukso amžiaus kostiumus arba kasdienę baltų pirštinių ir skrybėlaičių eleganciją, tačiau tai buvo ne tiek aprangos atgaivinimas, kiek ilgesingas geresnių laikų aidas. Drastiški aprangos pokyčiai, kuriuos lėmė septintojo dešimtmečio seksualinė revoliucija, buvo tik daug anksčiau prasidėjusios aprangos mirties trenksmas[3].
Katalikų filosofas Dietrichas von Hildebrandas savo veikale „Estetika“ lūžio momentą iš tikrųjų nurodo šiek tiek anksčiau nei Didysis karas:
Praktinis gyvenimas kaip visuma turėjo organišką pobūdį ir todėl buvo sujungtas su ypatinga gyvenimo poezija. Su tuo buvo susijęs ir kultūros skverbimasis į gyvenimą. Bet kadangi praktinis žmogaus gyvenimas neteko savo organiškumo, buvo mechanizuotas ir dėl to nuasmenintas, taip pat buvo prarasta praktinio gyvenimo poezija[4].
Kaip iliustraciją galima prisiminti Tolkieno idiliškąją Grafystę, apgyvendintą tų, kurie „nesuprato ir nemėgo įrankių, sudėtingesnių už kalvio dumbles, vandens malūną ar rankinį audimą“, palyginti su pragaro miestu Isengardu, valdomu Sarumano „metalo ir įrengimų proto“[5].
Ar, turėdami omenyje šiuos svarstymus, neturėtume stabtelėti prieš perimdami kultūrą dusinančios civilizacijos būdus? Ar galime, kaip Normalumo mokykla, užmerkti akis prieš istorinius faktus ir apsimesti, tarsi aprangos menas laiko keliais keliavo nepaliestas postindustrinių ideologijų? Ar prieš mus gyvenę šventieji, kurie kirto druidų medžius ir griovė pagoniškus altorius, iš tikrųjų būtų rekomendavę tokį požiūrį? Normalumo mokykloje šie klausimai niekada nepripažįstami, o juo labiau nesprendžiami.
Katalikiškas požiūris į grožį
Kita Normalumo mokyklos problema yra ta, kad ji nepripažįsta grožio kaip objektyvaus ir esminio aprangos meno komponento. Daugybe įkyrių frazių ji įtikinėja moteris, kad jos yra gražios iš vidaus ir iš išorės, ir jos tiesiog turi atrasti savo „asmeninį stilių“, kad galėtų gyventi kaip autentiškos katalikės. Galima rasti gausybę tinklaraščių įrašų, atsiversti kelių neseniai išleistų knygų puslapius ir vis tiek likti nesupratusiam, kas iš tikrųjų yra graži apranga.
Žinoma, moterys yra gražios. Visi žmonės, net ir iš pažiūros žemiški, yra gražūs dėl savo ontologinio orumo ir, jei jie dorybingi, dėl savo šventumo. Tačiau, nepaisant to, grožio sritis, iš tikrųjų susijusi su aprangos menu, yra visai kita[6].
Ontologinis ir dvasinis grožis negarantuoja regimojo grožio. Gražios sielos žmogus gali būti buitiško veido ir dėvėti bjaurius drabužius. Tačiau neabejotinai dera ir teisinga, kad Dievo vaikai siektų dėvėti regimai gražius drabužius ne tik kaip pagarbos savo regimam kūnui ženklą, bet ir kaip nebylų būdą kalbėti apie savo nematomą grožį. Matyt, katalikų rašytojų, rašančių apie aprangą, pareiga yra nukreipti savo skaitytojus link gražių drabužių, pateikiant estetiniais principais ir tikru filosofiniu grožio supratimu pagrįstus nurodymus. Deja, Normalumo mokykla tokių principų ir supratimo neturi.
Normalumo mokyklai patiktų šios moters sportiškas „asmeninis stilius“
Mūsų protėviai ir grožis
Dar kartą grįžtant prie istorijos, norėčiau atkreipti dėmesį į nuostabią intuiciją, kuri mūsų protėvius (dažniausiai neturtingus ir neraštingus) skatino kurti tikrai gražius drabužius. Daug nekalbėdami apie estetiką (o Viduramžių laikotarpiu – beveik visai nekalbėdami), jie kažkaip sugebėjo sukurti nuostabius meno kūrinius visose srityse, ne tik drabužių srityje. Atrodo, kad oras, kuriuo jie kvėpavo, skatino aprangos meno augimą – nuo valstiečių drabužių žavesio iki stulbinančių Renesanso tekstilės pasiekimų. Nepaisant visų karų, bado, marų ir nepritekliaus, jų aprangą tyliai pakylėjo kažkokia vadovaujanti jėga, kurią mes, patogumo ir masinės gamybos epochos atstovai, sunkiai įsivaizduojame.
Mergaitė meldžiasi apsivilkusi Sutvirtinimo suknele, Charles Joshua Chaplin, 1860
Lenkų valstietė – Aleksander Augustynowicz, 1916
Italų rankų darbo nėrinys
Viduramžių arnotas
Šiandien mums apranga nėra menas, kuris organiškai auga krikščionijos namuose ir mažuose miesteliuose. Jis veikiau krinta ant mūsų iš ideologinių bevardžių oligarchų bokštų. Atrodo, kad neturime kito pasirinkimo, kaip tik priimti beformius, „lyčiai neutralius“ kirpimus, netvarkingus, apsmukusius nesiglamžančius drabužius, nešvankius spaudinius. Tokią aprangą galima pamatyti ne tik oro uoste, sporto aikštelėje ar degalinėje, bet ir daugumoje restoranų, mokyklų ir bažnyčių. Visiškai naujas reiškinys – labai turtingi žmonės dažnai atrodo bjauriausiai iš visų. Tai savotiškas masinis estetinis iškrypimas.
Vienas turtingiausių pasaulio žmonių rengiasi apdribusiais, nykiais drabužiais
Ji galėjo įsigyti bet kokius drabužius, o pasirinko tai...
Tačiau kaip būtybės, sukurtos pagal Dievo paveikslą ir panašumą, privalome stengtis atspindėti visagalį Dievą. Vyrai ir moterys, apsirengę negražiais drabužiais (net ir turėdami geriausių ketinimų), kuria iliuziją, trukdo tiesai apie tai, kas esame; tai negali nekenkti mūsų pačių sieloms ir netrukdyti evangelizacijai.
Kodėl tiek mažai katalikų vertina aprangos grožį?
Dar galima stabtelėti ir paklausti, kodėl, jei grožis aprangoje yra toks pageidautinas, o jo trūkumas toks apgailėtinas, daugiau katalikų nepabunda ir nepastebi šiuolaikinės aprangos trūkumų? Iš tiesų atrodo, kad net ir pamaldžiausi katalikai nesipiktina grožio trūkumu savo aprangoje ir nelabai trokšta kažką taisyti. Hildebrandas taip komentuoja šią gluminančią estetinio jautrumo atrofiją:
Žmonės priprato prie pasaulio poezijos panaikinimo, prie gyvenimo mechanizavimo, prie grožio išstūmimo, tačiau dėl to nė kiek nesumažėja šio organiško, tikrai žmogiško gyvenimo žavesio sunaikinimo poveikis žmogaus laimei[7].
Atsižvelgiant į drabužių paplitimą – juk kiekvienas vyras, moteris ir vaikas turi kasdien rengtis – argi nėra labai tikėtina, kad mūsų drabužių bjaurumas didele dalimi prisideda prie šių dienų blogos savijautos? Normalumo mokyklos nesugebėjimas pripažinti šiuolaikinių drabužių grožio trūkumo ir akivaizdus jos mokinių aplaidumas tik įrodo, kokia baisi nūdienos padėtis.
Gražios moters ir gražios aplinkos neverti drabužiai
Šiuolaikinis grožis, o ne modernistinis grožis
Tačiau tikrai galima teigti, kad didžiausias Normalumo mokyklos patrauklumas tarp geros valios katalikų yra ne tiek noras pritapti ar tuo labiau ne noras atsisakyti grožio, kiek noras tiesiog susitaikyti su sąlygomis, į kurias Dievas mus įstūmė. Juk gimėme šioje epochoje ir turime kažką dėvėti.
Žinoma, tai pagrįstos mintys. Problema iškyla tada, kai taikos troškimas virsta pasyviu priėmimu ir aklu modernumo bei aktualumo propagavimu, tarsi jie patys savaime būtų gėrybės. Tarsi estetikos srityje mūsų epocha akivaizdžiai nesiskiria nuo ankstesnių. Tarsi neturėtume neatidėliotinos pareigos kovoti su destruktyvia mūsų epochos dvasia, kuri pasaulį siekia padaryti dar bjauresnį [8]. Šventieji, kuriuos laikome pavyzdžiais, laikėsi to, kas gera, tikra ir gražu.
Neabejotina, kad mums visiems tenka vienaip ar kitaip kęsti šiuolaikinę aprangą, tačiau turime pripažinti, kad galime tik „kęsti“, o ne „priimti“, ir taip elgdamiesi stengtis pasinaudoti kiekviena galimybe pagerinti padėtį. Tai nėra tuštybė ar snobizmas, jei manome, kad rengiamės ne taip, kaip turėtume, ir jei galime, stengiamės apsirengti geriau. Tai sveikas protas. Jei niekada nepripažinsime, kad pasukome klaidingu keliu, niekada nepasuksime ir nerasime teisingo kelio[9].
Nors vargu ar per savo gyvenimą pamatysime atkurtą Viduramžių dvarų aprangos grožį, tradicinių tautinių kostiumų žavesį ar net palyginti santūrią Edvardo laikų eleganciją, vis dėlto galime pasėti atkūrimo sėklą vėlesnėms kartoms. Tai nereiškia, kad turėtume iš istorijos išsirinkti vieną „tobulą“ modelį ir stengtis jį atkurti. Hildebrandas, kalbėdamas apie architektūrą, nors šios mintys taip pat puikiai tinka ir aprangos menui, rašo:
Iš tiesų prasminga sakyti, kad architektas neturėtų mėgdžioti jokio ankstesnių laikotarpių stiliaus. Tačiau kartu turime aiškiai pabrėžti, kad tikrasis menininkas neturėtų kreipti dėmesio į dvasinį laikmetį. Jis turėtų sukurti pastatą, kuriame būtų visiškai patenkinti bendrieji meniniai reikalavimai. Jis gali panaudoti daugybę motyvų, įskaitant ir ankstesnių laikotarpių motyvus, tačiau jie bus visiškai įterpti į ypatingą konkretaus pastato dizainą[10].
Kalbant apie aprangą, mums nebūtina tapti istorijos rekonstruktoriais, tačiau tikrai turime mokytis iš savo pirmtakų. Galime ir turėtume siekti kokybės, o ne kiekybės, laikytis didesnio oficialumo ir pirmenybę teikti skoningiems ornamentams, o ne funkcionalumui[11].
Kaip atkurti aprangos grožį
Turime prisiminti, kad apranga yra menas, o tikrasis menas auga organiškai[12]. Gyvendami savotiškame kultūriniame nuliniame taške, pirmiausia turime išvalyti griuvėsius (pvz., atsikratyti negražių drabužių) ir paruošti dirvą būsimam augimui.
Grožio kultivavimas reiškia visą mūsų gyvenimo būdo pervertinimą. Pirmiausia turėtume savęs paklausti, kaip garbiname Dievą. Ar liturgija, kurioje dalyvaujame, yra grožio šaltinis, traukiantis mus prie Dievo ir atskleidžiantis Jo didybę? Ar tai yra kažkas, kas iš savo aukščiausios aukštumos gali sklisti žemyn per kiekvieną mūsų gyvenimo aspektą? O gal tai yra horizontali plokštuma, ant kurios galime matyti tik save ir pilką savo tremties nykumą?
Ar turime laiko laisvalaikiui, per kurį galėtume atskleisti savo Dievo duotą kūrybiškumą, tą savybę, kuri išskiria mus iš visų kitų kūrinių ir taip nuostabiai priartina prie Jo? O gal užpildome savo laiką pigiais televizijos ir socialinės žiniasklaidos trikdžiais? Jei nemokame pagaminti paprasto sveikinimo atviruko draugui ar sutvarkyti nedidelės vazos su gėlėmis, vargu ar kada nors išmoksime kažko apie tai, kaip patenkinti „bendruosius meninius reikalavimus“ aprangos meno srityje.
Visų pirma turime būti pasirengę aukotis. Atkūrimo darbas – tai kasdienis kryžius ir lengvumo, patogumo bei paguodos turėti „normalų“ gyvenimą atmetimas. Tačiau jis atneša naujų lobių: mūsų Dievas yra dosnus ir Jis nepaniekina mūsų pastangų. Kaip sako šventoji menininkė Gwyneth Thomson-Briggs:
[Kiekvieną kartą, kai sutikau paimti grožio kryžių ir jį nešti, ši auka praplėtė mano meilę ir suteikė didelį džiaugsmą[13].
Tad dabar ir visada imkime savo grožio kryžius ir sekime paskui mūsų Viešpatį, visos meilės ir džiaugsmo šaltinį.
[1] Reed Johnson, “Art forever changed by World War I,” Los Angeles Times (21 July 2012).
[2] Hannah Stamler, “In Pictures: How World War I Changed Women’s Fashion,” Frieze, (19 November, 2019).
[3] Linda Przybyszewski, The Lost Art of Dress (New York, New York: Basic Books, 2014) 191-192.
[4] Dietrich von Hildebrand, Aesthetics, trans. Brian McNeil (Steubenville, Ohio: Hildebrand Project, 2018), vol. II, 52.
[5] J.R.R. Tolkien, The Lord of the Rings (Boston: Houghton Mifflin Company, 1994), 1, 462.
[6] Dietrich von Hildebrand Aesthetics, trans. Brian McNeil (Steubenville, Ohio: Hildebrand Project, 2018), vol. I, 75-101.
[7] Ibid., 4.
[8] Ibid., vol. II, 65-66. Čia Hildebrandas pabrėžia neatidėliotiną architektūros užduotį, o tas pačias idėjas galima lengvai pritaikyti ir drabužiams. „Architektūra yra ne tik gyvo kultūrinio pasaulio išraiška. Jai šiandien tenka ir iškilus edukacinis uždavinys – išlaisvinti laiko dvasią iš bevaisės depoetizacijos ir mechanizacijos... Štai kodėl šiuolaikinės architektūros uždavinys labai skiriasi nuo tų epochų, kuriose gyvenimo poezija dar vystėsi be kliūčių, o turtingas kultūrinis pasaulis užpildė jų vidinę erdvę. Šiandien architektūra turi kovoti su laiko dvasia ne mėgdžiodama senesnius stilius, o nekontroliuojamai naudodamasi didžiaisiais praeities architektūriniais išradimais, kad sukurtų kažką naujo, maitinamo architekto meninio įkvėpimo - bet ne laiko dvasios.“
[9] C.S. Lewis, Mere Christianity (Internet Archive, 2014).
[10] Hildebrand, op. cit., vol. II, 65.
[11] Detaliai išvardinti daugybę galimų būdų atstatyti grožį aprangos mene nėra šio straipsnio tikslas, bet tikiuosi, kad pavyks apie tai parašyti ateityje.
[12] Ibid., 8-9.
[13] Fr. Michael Rennier quoting Gwyneth Thompson-Briggs, “Starting today, here’s how to make your life more beautiful,” Aleteia (20 February 2022).
