Mano karta pirmą kartą susitiko su linksmu, hipišku „Jėzumi“ 1970-ųjų ir 80-ųjų katechezėse. Jis buvo labai malonus vyrukas, nebaisus, negriežtas ir ne itin reiklus. Galų gale juk tai buvo naujoji, apšviestoji epocha, ir senosios paradigmos nebetiko. Kaip dažnai apibūdindavau tuos tuščiavidurius katechetikos laikus, „mums pristatytas Dievas buvo toks, kurį vargu ar reikia garbinti, nes jis – mūsų bičiulis...“. Beveik atrodė, kad perdarėme Kristų pagal savo atvaizdą ir tada pradėjome garbinti patys save.
Mums buvo sakoma, kad visi myli ir nori šio naujojo „Jėzaus“. Bet ar tai tiesa? Po kelerių metų šio besijuokiančio, artimo Jėzaus, o ne rimto, paslaptingo Skausmų Vyro iš ankstesnių dvidešimties amžių, bažnyčių suolai ištuštėjo. Kataklizminis tikėjimo praradimas tęsėsi dešimtmečius ir tęsiasi iki šiol. „Jūs juos pažinsite iš vaisių“, – sakė tikrasis Jėzus (žr. Mt 7, 15-20), o ilgalaikis linksmo, hipiško, vienpusiškai žmogiško „Jėzaus“ vaisius buvo visiška destrukcija.
Kai jau manėme, kad palaimingai išgyvendinome karikatūrinį „Jėzų“, į Katalikų Bažnyčią vėl įsiskverbė naujesnis, dar gudresnis šios karikatūros įsikūnijimas – „Išrinktieji“ – itin populiari televizijos muilo opera, sukurta mormonų ir protestantų, kurie pripažįsta, kad tai išgalvota Evangelija su išgalvotais personažais. Kas jau kas, o katalikai tai tikrai turėtų atpažinti. Deja, serialas įsiskverbė net ir į daugybės katalikų vaizduotę. Šį kartą atvirai propaguoti reliatyvistinį, brolišką Jėzų skatina ne tik „pažangūs“ katalikai, bet net ir kai kurie tradiciniai katalikai.
Atsidavimas šiam serialui yra didžiulis, pradėjus rodyti jau ketvirtąjį iš septynių sezonų ir netylant pritarimo šūksniams iš įtakingų katalikų, šeimų, parapijų ir mokyklų. Iš šio didžiulio komercinio projekto atsiranda daugybė prekių, kurias galima įsigyti, reklaminiai filmukai, linksminantys milijonus, ir net ekstravagantiškasis „ChosenCon“, kuriame dalyvauja tūkstančiai gerbėjų iš viso pasaulio.
Jau anksčiau aptariau rimtus nuogąstavimus dėl šio serialo su savo tinklaraščio skaitytojais čia, su tėvu Robertu McTeigue čia ir su Leila Marija Lorler čia. Šiose nuorodose galite susipažinti su seriale esančiomis erezijomis ir šventvagystėmis, čia rasite pažeistų katalikiškų principų ir kristologijos apžvalgą bei bendro serialą persmerkiančio modernizmo ir antikatalikiškumo aprašymą. Susirūpinusių katalikų kritikų minimos rimtos problemos dažnai negali sukrėsti serialo gerbėjų katalikų atsidavimo, nes emocinė įtaiga jiems yra tokia pat stipri, kaip ir bet kurios kitos muilo operos – juk to ir siekta.
Iš tiesų, kūrėjas Dalasas Jenkinsas žada „labai, labai emocingą“ sezoną, o tai yra būtent tai, ko trokšta žiūrovai. Jei abejojate, eikite į bet kurio „Išrinktųjų“ YouTube, Facebook ar Instagram įrašo komentarų skiltį ir įsitikinkite patys. Juokas, verksmas, juokas su verksmu, vaitojimas, juokas susiėmus už pilvo, drebulys, emocijos, gerbėjų šūksniai ir jausmas, lyg „Jėzus yra mano geriausias draugas!“ – tokios yra nuolatinės šių komentarų tendencijos. Ar kam rūpi tiesa? Ne taip jau labai.
Šiame straipsnyje norėčiau aptarti serialo gynybą, kurią katalikų gerbėjai pasitelkė, kai jiems kilo rimtų abejonių. Dažniausia gynyba skamba taip:
„Žinoma, serialas nėra tobulas! Bet, nepaisant problemų, „Išrinktieji“ priartina daugybę sielų prie Kristaus!“
Tada kyla klausimas: kokio Kristaus?
Atlikime mintinį eksperimentą: įsivaizduokite šeimos motiną, senelę, kuri toje šeimoje yra gerbiama, žinoma ir labai mylima. Apie šią mylimą moterį pasakojama, ji yra pavyzdys, atminimas apie ją perduodamas iš kartos į kartą, ir kiekviena karta stengiasi išsaugoti ir puoselėti tradicijas ir šeimos istoriją, susijusią su jų prosenele.
Dabar įsivaizduokite, kad šeimoje yra pašalinis žmogus – šeimos priešininkas, kuris, kiek tik kas nors prisimena, aktyviai kenkia šeimai ir iš esmės jai prieštarauja. Šis pašalinis asmuo pradeda pasakoti pasauliui apie šeimos mylimą prosenelę. Naujajame pasakojime senelės gyvenimas iškraipomas pateikiant kitokius gyvenimo faktus, įpročius, charakterio bruožus ir įsitikinimus. Net jos asmenybė dabar visiškai pasikeitusi, ji sunkiai atpažįstama, palyginti su gerai išsaugotais šeimos prisiminimais.
Ar išgirdę pašaliečio pasakojimą senelės šeimos nariai ją pažįsta artimiau? Ar tie, kurie niekada anksčiau jos nepažinojo, dabar iš tikrųjų ir artimai supranta moterį, kurios niekada nepažinojo? O gal naujasis pasakojimas dabar visus dar labiau atitolina nuo jos, palikdamas iškreiptą jos tikrąją atmintį, o jos vietoje palikdamas netikrą?
Manau, kad atsakymas aiškus.
Vis dėlto geri katalikai, mėgstantys „Išrinktuosius“, tiki, kad gali saugiai palydėti savo artimuosius per „blogąsias“ dalis ir panaikinti jų vaizduotėje įsirėžusius klaidingus vaizdinius; tačiau nėra pakankamai daug gerai išsilavinusių katalikų, kurie galėtų įžvalgiai elgtis su milijonais žiūrovų, kurie reaguos taip, kaip šios moters tėvai:
„Savo tėvams rekomendavau „Išrinktuosius“ ir tikėjausi, kad jis paskatins juos skaityti Šventąjį Raštą ir pažinti tikrąjį Jėzų, kurį mes pažįstame per katalikų tikėjimą. Tačiau labai nustebau, kai mano mama grįžo pas mane, priimdama išgalvotus laidos komponentus kaip pažodinius. Pavyzdžiui: „Nežinojau, kad Matas buvo [autistas] kaip Šeldonas; nežinojau, kad apaštalai dirbo tokius darbus“ ir t. t. Maniau, kad kadangi man užteko proto atskirti išgalvotus laidos elementus, tai ir kiti taip padarys, ir [tėvų reakcija] buvo pirmas kartas, kai užfiksavau, kad tai gali būti pavojinga žmonėms, kurie tikėjimu nepažįsta tikrojo Jėzaus. Jie gali prisirišti prie išgalvotų laidos elementų ir su Jėzumi ir apaštalais labiau bendrauti kaip su „bičiuliais“, o ne su pagarba ir moraline atsakomybe, į kurią Jėzus mus kviečia Šventajame Rašte ir Tradicijoje.“
Ji teisi, bet yra dar blogiau. Net gerbiami katalikų mąstytojai, rašytojai ir kalbėtojai yra emociškai pritraukiami prie „bičiulio“ Jėzaus ir, atrodo, teikia pirmenybę šiam išgalvotam, linksmam Jėzui, o ne katalikiškam Jėzui, kurį jie visada pažinojo. Nenoriu išskirti Austino Ruse'o, nes seniai žavėjausi jo darbais (ir tebesižaviu), tačiau jo viešas straipsnis šia tema yra ryškiausias šio reiškinio pavyzdys.
Ruse'as – rimtas ir patyręs katalikų rašytojas bei mąstytojas – pasakoja, kad dėl šio televizijos serialo jis staiga pažino Jėzų. Šydas, anksčiau saugojęs jį nuo artumo su mūsų Viešpačiu, buvo pakeltas sutikus „Išrinktųjų“ Jėzų. Tai Jėzus, su kuriuo, pasak Ruse'o, jis niekada anksčiau nebuvo susidūręs – žmogiškesnis Jėzus, kurio jis (matyt) nebuvo sutikęs katalikybėje. Pasak Ruse'o, šis naujas ir labiau įtikinantis Jėzus yra: „Jėzus, kurio dar niekada nematėme, kuris yra visiškai Dievas ir, kas ne mažiau svarbu, visiškai žmogus.“
Ruse'as paaiškina esmę:
„Taigi, apie šį serialą.... Jėzus yra visiškai žmogus. Jūs norite su Juo išgerti alaus. Ir Jis nori su jumis išgerti alaus.... Tačiau be to, kad Jis yra visiškai Dievas, Jis taip pat yra visiškai žmogus, todėl yra visko – ir alaus, ir didelio juoko. Stebėdamas šį Jėzų, aš Jį pamilau iki šiol man nežinomais būdais.“
Atkreipkite dėmesį į pavartotą žodį: „šis“ Jėzus. Ne katalikiškas Jėzus, kurį Ruse‘as pažinojo anksčiau, per visą savo ilgą ir aktyvų katalikišką gyvenimą, bet šis Jėzus – tas, kurį pristato mormonai ir antikatalikiškai nusiteikę protestantai, prisipažįstantys, kad išgalvojo Jėzų ir Evangelijas.
Kas čia vyksta? Tai galėtų būti reiškinys, kurį apibūdina tėvas Robertas McTeigue'as:
„Kai kultūra ar akademinė bendruomenė kalba apie tai, kad „tai yra tas tikrai, tikrai tikras Jėzus“, kurį Bažnyčia visą laiką nuo manęs slėpė, tas „tikrai, tikrai tikras Jėzus“ paprastai atrodo kaip knygos autorius arba filmo prodiuseris.“
Ruse‘as tęsia: „Šį kartą, pirmą kartą [nukryžiavimas] bus giliai asmeniškas. Aš Jį pažįstu. Jis yra mano draugas.“
Su pagarba (ir liūdesiu) klausiu Ruse'o ir bet kurio kito gero kataliko, kuris staiga „pirmą kartą“ pažįsta Jėzų per „Išrinktuosius“: jei tai yra Kristus, su kuriuo niekada anksčiau nesusidūrėte, nepaisant dviejų tūkstantmečių katalikų Šventojo Rašto, Tradicijos, teologijos, liturgijos, sakralinio meno, magisterinio mokymo, šventųjų raštų ir mistinių susitikimų su Jėzumi bei viso mūsų katalikiškojo paveldo (be jūsų pačių maldų ir Eucharistijos sakramento), tai tik todėl, kad šis naujasis Kristus nėra Kristus.
Jei už Bažnyčios ribų atrandate naująjį Kristų, kuris niekada nebuvo pristatytas Bažnyčioje, tuomet jums turėtų užsidegti visos raudonos lemputės ir girdėtis visų įspėjančių sirenų signalai. Bet koks „naujasis“ Kristus, kurį šiuo metu atrandate, yra tiesiog „kitas Jėzus“, apie kurį mus įspėja šv. Paulius (2 Kor 11, 4).
Net kai atsitiktinis žiūrovas kaip nors atranda kelią prie tikrojo Kristaus ir yra paskatinamas atgailauti bei ateiti prie Bažnyčios sakramentų, gali būti tūkstantis (ar milijonas) tokių, kurie atsigręžia į padirbinį. Mes niekaip negalime apskaičiuoti daugybės praradimų (lygiai taip pat, kaip niekada nesužinosime nesuskaičiuojamos daugybės katalikų, tyliai prarastų dėl protestantiškų Biblijos studijų), tačiau galime suvokti skaičius ir proporcijas, kai vėlgi peržvelgiame visus gerbėjų komentarus po „Išrinktųjų“ įrašais socialiniuose tinkluose ir pastebime, kad čia viršų ima susijaudinimo emocijos, o ne tiesos ieškojimas, atgaila ir auka.
Štai dar vienas argumentas, kuriuo katalikai gina serialą, kai kas nors atkreipia dėmesį į tai, kad daugelis jo scenarijų ir jausmų yra svetimi katalikybei ir mūsų supratimui apie Viešpaties Jėzaus gyvenimą:
„Juk Jėzus galėjo padaryti [x, y, z]!“
Tiesa, kad mūsų įsivaizdavimų pasaulyje Jėzus „galėjo“ padaryti tą ar kitą dalyką, apie kurį niekas nėra girdėjęs. Tačiau ar tikrai norime naudoti šį argumentą? Juk Jėzus „galėjo“ vaidinti vodevilyje arba surengti oro gadinimo varžybas. Jis „galėjo“ padaryti šuoliuką atgal, o tada padaryti stebuklą stovėdamas ant galvos. Jis „galėjo“ šokti „Makareną“ arba valyti ryklio dantis.
Tačiau jei istorija ir žmogiškoji prigimtis ką nors rodo, tai dalykai, kuriuos sugalvojame, norėdami papildyti tai, ką jau žinome apie mūsų Viešpatį, greičiausiai prives prie to, kad pažeisime Jo orumą. Atrodo, norime, kad Jis būtų „toks žmogiškas“ ir „toks pat kaip mes“, tačiau yra rimta priežastis, dėl kurios Katalikų Bažnyčia per amžius Jį tikintiesiems pristatė labai nuosekliai. O kadangi žinome, kad Kristus yra Katalikų Bažnyčios Galva, žinome, kad Jis buvo pristatomas taip, kaip Jis pats norėjo. Neveltui Šventajame Rašte Jėzus niekada nematomas besipuikuojantis. Neveltui katalikiškųjų amžių vitražuose ir sakraliniame mene nerasite plačiai besišypsančio ar už pilvo susiėmusio besijuokančio Jėzaus.
Tai pavojingas dvasinis žaidimas, kai šiuolaikiniai žmonės pradeda kurti naujus, linksmus ir keistai šiuolaikiškus scenarijus, kaip Jį „humanizuoti“ mūsų emociniams troškimams ir pramogai. Taip pamirštama, kad velnias yra nepalyginamai protingesnis už mus. Jei griežtai nesilaikysime katalikiškos tiesos, ypač susijusios su mūsų Viešpačiu ir kristologija, pražūsime.
Prieš pasipilant prieštaravimams ir kaltinimams, visi žinome, kad Jėzus buvo visiškai žmogiškas ir visiškai dieviškas, ir, žinoma, Jis juokėsi ir šypsojosi, mėgavosi daugybe renginių ir pokalbių su savo šeima bei draugais. To niekas neginčija; aš tikrai niekada to nedariau. Tačiau yra priežastis, dėl kurios mums nerodomas kikenantis Jėzus. G. K. Čestertonas tai pabrėžia:
„Jis niekada neslėpė savo ašarų; Jis atvirai kas dieną jas rodė žvelgdamas į pasaulį, pavyzdžiui, į tolimą gimtojo miesto panoramą. Tačiau Jis kažką slėpė.... Jis niekada netramdė savo pykčio. Jis mėtė baldus nuo priekinių šventyklos laiptų ir klausė žmonių, kaip jie tikisi išvengti pragaro pasmerkimo. Jis kažką sulaikė... Jis kažką slėpė nuo visų žmonių, kai ėjo į kalną melstis. Buvo kažkas, ką Jis nuolat slėpė staigia tyla arba impulsyviu atsiskyrimu. Buvo kažkoks dalykas, kuris buvo per didelis, kad Dievas mums jį parodytų, kai Jis vaikščiojo mūsų žeme; kartais pagalvodavau, kad tai buvo Jo linksmumas.“
Galbūt, kaip tai darėme du tūkstančius metų, turėtume su pagarbia baime priimti tai, kas buvo ir kas nebuvo atskleista. Galbūt turėtume gerbti mūsų Viešpatį ir palikti paslaptį ramybėje.
Tačiau nors žmonės mėgsta naudoti argumentą „Jėzus galėjo tai padaryti!“, gindami serialą, žinome, kad daug kas iš to, ką pateikia „Išrinktieji“, niekada negalėjo įvykti ir niekada neįvyks. Jėzus ginčijasi su šv. Jonu Krikštytoju? Niekada. Jėzus sarkastiškai juokauja Simono Petro sąskaita, o paskui tiesiogine prasme nusuka akis, likus kelioms akimirkoms iki stebuklo Simono uošvei? Niekada. Pats Dievo Žodis, nervingai užstrigo „rašydamas“ Kalno pamokslą ir pasinaudojo Mato pagalba bei patarimu dėl veiksmingos formuluotės? Niekada. Jėzus, sėdintis vienas ir skleidžiantis pliaukštelėjimo garsus, kad pritrauktų už krūmo pasislėpusius mokyklinio amžiaus vaikus? Niekada.
Ir dar – Dievo šventųjų dekonstravimas ir nepagarba jiems: argi Švenčiausioji Motina būtų buvusi buitiškiausia moteris Jėzaus aplinkoje? Niekada. Ar paklausta apie tą švenčiausiąją naktį ji su pasibjaurėjimu apibūdintų (tariamai!) „netvarkingą“ Jėzaus gimdymą? Niekada. Ar šv. Jonas Krikštytojas pasakytų Judo Išdaviko žodžius? Niekada. Ar Petras ir jo žmona aptarinėtų „tinkamą laiką“ gimdyti vaikus? Niekada.
Nieko iš to negalėjo įvykti ir mes neturėtume sutikti su erezija, šventvagyste ir klaidinančiais anachronizmais vien dėl to, kad serialas verčia mus juoktis ir verkti. Ir, kaip sakiau savo pirmajame įraše šia tema, mano kritika „Išrinktųjų“ atžvilgiu jokiu būdu nėra teisėtos ir gražios katalikiškos Lectio Divina praktikos neigimas. Lectio Divina leidžia pagarbiai įsivaizduoti, bet neleidžia dekonstruoti Jėzaus Asmens! Negalime tiesiog daryti su Jėzumi ir šventaisiais, ką tik norime, nes jie „galėjo taip padaryti“.
Galiausiai yra trečias argumentas, kuris neva turėtų išjudinti kritikus:
„Jei nepatinka, tiesiog nežiūrėkite.“
Tai puikus patarimas, ir jis suveiktų, jei mes, katalikai, protestuotume arba ignoruotume jį, kaip anksčiau darydavome su kitais problemiškais, išgalvotais Viešpaties ir Jo gyvenimo pateikimais. Tačiau šiuo atveju tai jau praeitis. Šio tęstinio, gausiai žiūrimo serialo negalima paprasčiausiai ignoruoti. Baisu suprasti, kad „Išrinktieji“ jau dabar naudojami daugybėje katalikiškų mokyklų ir parapijų kaip katechezė!
Būtent šis šlubas, modernistinis, fatališkai ydingas šou, o ne neįkainojamas dvidešimties amžių katalikų mokymo lobynas, dabar dažnai naudojamas formuojant mūsų katalikus mokinius ir tikinčiuosius bažnyčiose. Laukite daugiau oficialios mokomosios medžiagos. „Išrinktieji“ yra žiniasklaidos imperija – ir ji dar tik prasideda, o katalikiški doleriai tik kursto ugnį.
Paklausti, kaip jie įveiks visas akivaizdžias klaidas, naudodami serialą pedagoginiais tikslais, katalikų mokytojai ir dvasininkai atsako: „Tiesiog nekreipsime dėmesio į blogas dalis arba jas ištaisysime.“ Dėl to kyla dvi problemos: 1) Kaip jie panaikins ar ištrins visus tuos klaidingus vaizdinius, kurie dabar įsitvirtino mokinių sąmonėje? Vaizduotė yra galingas dalykas; ir 2) nėra pakankamai daug išsilavinusių, tinkamai katechizuotų katalikų, kad pataisytų tuos, kurie katechezei naudos šias klaidų kupinas laidas. Šiuolaikinė Bažnyčia ir taip vargiai randa kvalifikuotų tikybos mokytojų.
Ar nieko nepasimokėme iš pražūtingos praeities katechetikos?
Iš esmės mes apsukome ratą savo kvailumu. Tris kartas praradome dėl kvailo 70-ųjų ir 80-ųjų metų „Jėzaus“ (prarasto tikėjimo poveikis persidavė mūsų vaikams ir jų vaikams), ir vos tik atsistojome ant kojų, besijuokiantis, šokantis, toks žmogiškas „Išrinktųjų“ Jėzus pasirengęs iš naujo sunaikinti katechezę ir mūsų žinias apie Viešpatį bei Jo mokymą.
Liūdniausia, kad kai kurie iš tų pačių gerų katalikų, kurie priešinosi netikram „bičiuliui Jėzui“, entuziastingai priima, gina ir propaguoja dabartinį „broliuką Jėzų“, kuriuo mus maitina Bažnyčios nemylintys nekatalikai.
Prašau „Išrinktųjų“ katalikų gerbėjų apmąstyti šią paskutinę mintį: Jei pasaulio dvasios kupinas pasaulis ir populiarioji kultūra mano, kad tam tikras „Jėzus“ yra visiškai priimtinas, nekeliantis grėsmės ir neįžeidžiantis – jei tas „Jėzus“ nesulaukia jokio pasaulio, kuris nekenčia tikrojo Kristaus, pasipriešinimo, vadinasi, tai netikras Jėzus. Pagalvokite. Ir melskitės. Gyvename pavojingais laikais, ir čia nėra vietos pasitenkinimui, pasiteisinimams ir kompromisams.
Katalikai, prisiminkime, kas esame, ir nustokime pardavinėti savo prigimtinę teisę už košę.
