Dauguma vyrų, kuriais iš tiesų žaviuosi, pasižymi ypatinga savybe, kuri mane visada šiek tiek ar daugiau nei šiek tiek stebino. Tai nepaaiškinamas pavojingų dalykų toleravimas ir pritarimas jiems. Kad ir kokie „prijaukinti“ jie atrodytų, ši savybė slypi ten, viduje.
Būdama kelių berniukų motina, per pirmąjį tėvų apsilankymo vakarą skautų vasaros stovykloje eini tamsiu taku ir kopi į kalną ir pamatai nepadoriai didelį laužą, kuris turėtų būti stovyklavietės laužavietė, apsuptą laukinio šėlsmo būsenos berniukų. Sutaršyti plaukai, purvu ištepti veidai ir beprotiškos ekstazės apimtos akys – jie žaidžia žaidimą „Ar sudegs?“ Pirmą kartą, kai tai pamatai, pašiurpsti vien dėl to, kad asmuo, metantis didžiausią kartoninę dėžę į liepsnas, gali būti ne kas kitas, o tavo pačios vyras, skatinamas šūksnių. Norisi įsikišti ir visa tai sustabdyti, kaip tai padarytų bet kuri mama žemėje, bet lėtai atsitraukiu, kišenėje gniauždama rožančių ir žinodama, kad toks elgesys yra kažkokia keista būtinybė ir reikia tiesiog leisti jam egzistuoti.
Šis pavojaus priėmimas neatsiejamas nuo triumfuojančio džiaugsmo. Vyrai kažkaip tai supranta. Jie tai perduoda berniukams. Jie nemato tame nieko blogo. Ir tai yra vyruose, kuriuos labiausiai myliu ir kuriais žaviuosi.
Jie mėto kūdikius į orą į didelį aukštį, o jūs užsidengiate burną, kad nesuriktumėte, jie leidžia vaikams šokinėti nuo garažo stogo į baseiną (kol jūs apsipirkinėjate). Galite grįžti namo ir pamatyti, kad svetainėje ant grindų vyksta muštynės, o jūsų vyras ramiai skaito knygą ir stebi, kartais tikrai susidomėjęs, net lažindamasis, kas laimės. Vyrai įžeidinėja vienas kitą ir vadina tai meile. Vyrai beatodairiškai šaudo petardas ir visai nekaltai klausia: „Ką?“, kai jūs isteriškai pareiškiate, kad jie išprotėjo.
Vyrai visai patogiai egzistuoja manydami, kad pavojus turi būti tik pusiau uždarytas į narvą – kad bet kurią minutę jis gali pabėgti. Jie, žinoma, gins saviškius, jei reikės, ir įnirtingai, bet jie niekada nesistebės, kad pavojaus negalima visiškai suvaldyti ir kontroliuoti. Mane visada stebina, kaip jie gali su juo tiesiog susigyventi ir būti tokie ramūs. Aš niekada nesu rami. Noriu prijaukinti pavojų ir jį pašalinti – arba geriausiu atveju laikyti jį nuošalyje.
Šias mintis vieną vakarą mąsčiau pačioje netikėčiausioje vietoje. Stebėjau, kaip ministrantai ruošia šventovę būsimoms Mišioms. Mano bažnyčioje gali patarnauti visi berniukai, jeigu tik jiems tinka sutana ir ji nesivelka po grindis. Nesu prieš Novus Ordo, kuriame berniukai taip pat turi savų pareigų, bet devyni iš dešimties mažų ministrantų pasirenka patarnauti tradicinėms lotyniškoms Mišioms, kai tik šiek tiek paragauja patarnavimo meno. Kodėl? Todėl, kad jiems ten yra tiek daug darbo – daug pavojingų dalykų, susijusių su ugnimi ir anglimis, stiklinių taurių, kurių motinos niekada neleistų liesti namuose, stovėjimas vienas šalia kito su sunkiomis žalvarinėmis žvakidėmis, kol suaugęs kunigas pasitiki, kad jie vienas kito neuždegs, o mama, tarp „Sveika, Marija“, sau murma: „Beprotybė. Visiška beprotybė.“ Bet jūs leidžiate tam tęstis, nes žinote, kad privalote.
Stebite, kaip jie žygiuoja prie altoriaus su keturis kartus už save didesniu kryžiumi, o jų veidai – kaip sustingę, nes stebi altoriaus laiptelį. Jie mokosi nusilenkti, viską daryti tvarkingai ir prireikus pasitraukti iš kelio. Jais pasitikima ir tikima, kad jie atliks savo vaidmenį. Jiems liepiama eiti uždegti tas labai aukštas žvakes ant altoriaus, ir niekas neina kartu su jais padėti, nors įtariu, kad klebonas stebi pro durį plyšį, kad įsitikintų, jog viskas gerai. Kadangi jis yra ne tik kunigas, bet ir vyras, įdomu, ar jis ten, gale, labai džiaugiasi dėl jų dūsaujančių ir besipuikuojančių pastangų. Jie kariauja toliau, o tu žiūri pro pirštus iš savo suolo, melsdama, kad ta dagtis užsidegtų ir matydama jų išdidžią šypseną, kai ji užsidega. Kunigas tikisi, kad jie pabandys – eis ir padarys tai – ir jie tai padaro. Mama manyje nori pribėgti ir padėti, bet šią pamoką jau išmokau krepšinio aikštelėje: motinoms niekada nevalia atskubėti į pagalbą, net jei jų sūnus guli ant grindų sužeistas. Pavojaus yra laukiama. Rūpesčio – ne.
Susidūręs su pavojumi berniukas žino, kad jis yra reikalingas, kad toje situacijoje jis yra gyvybiškai svarbus.
Man atrodo, kad Mišiose šis žinojimas yra dar vertingesnis. Ant altoriaus vykstant amžinam, nemirtingam veiksmui, šie maži berniukai yra gyvybiškai svarbi aukos dalis. Jų veiksmai yra svarbūs atnašaujant „teisią ir teisingą“ auką. Jėzus leidžia jiems būti pavojaus dalimi – pavojaus, kurį kelia mus be galo mylintis Dievas Žmogus. Jiems neleidžiama tiesiog būti ten, kur jiems nuolaidžiai paglostoma galva. Jie pakviečiami į pavojų. Jie skambina varpais, kurie mums sako, kad Dievas yra čia, iškeltas prieš mus, vienu metu ant Kalvarijos kalno ir ant altoriaus dabar, šią minutę. Jie laiko auksinę pateną po smakru kiekvienam veidui, pakeltam maitintis Angelų duona. Kad apsaugotų Jėzų, jei Jis nukristų. Jiems patikėta ši pareiga. Mažyčiams berniukams. Ir jie pakyla pasitikti šio pavojaus. Jie įauga į paslaptį, jei tik kurį laiką patarnauja. Jie supranta savo vaidmenį ir vis geriau jį atlieka. Susidoroti su ugnimi. Pilstyti vyną. Skambinti varpais. Klūpoti su žvake ir neleisti jai pasvirti. Tai, ko mama galbūt niekada neleistų jiems daryti namuose, bet net ir ji didžiuojasi, kai mato, kaip jiems sekasi prie Dievo altoriaus. Jie tai mato jos veide. Kitas vyras patikėjo jiems atlikti šį vyrišką dalyką, ir jie didžiuojasi, kad yra reikalingi tokiai nuostabiai pareigai.
Vyrai ir pavojus. Jie visada numano, kad jis yra. Jie flirtuos su juo, kviesis jį į vidų, jei reikės, susidurs su juo. Jie žino, kad niekada nebus visiškai uždaryti į narvą. Net ir nuožmi pavojingai mylinčio Dievo širdis prašo jų prisiartinti prie Jo ir Jam tarnauti. Jie pasinaudoja šia galimybe.
Tai gražus dalykas.