2 advento savaitė. Šeštadienis
I.
Kokia tau nauda iš mano mirties, iš mano žengimo į Duobę? (Ps 29, 10).
Jėzus Kristus apreiškė garbingajai Agotai Kryžiaus, kad, Jam būnant Motinos įsčiose, labiau už bet kokį kitą sielvartą Jį kankino žmonių, kurie po Jo Atpirkimo paniekins malones, kurias Jis atėjo paskleisti pasaulyje, širdžių kietumas. Šią mintį Jis jau anksčiau buvo išreiškęs Dovydo lūpomis ką tik cituotais žodžiais, kuriuos šventieji Tėvai paprastai taip ir supranta: Kokia tau nauda iš mano mirties, iš mano žengimo į Duobę? Šv. Izidorius šį sakinį aiškina taip: "iš mano žengimo prisiimti žmogaus prigimtį, tokią sugadintą ydų ir nuodėmių", tarsi Jis būtų pasakęs: „O mano Tėve, aš iš tiesų ketinu apsivilkti žmogaus kūnu, kad išliečiau savo kraują už žmones, bet kokia nauda iš mano kraujo? Didžioji pasaulio dalis mano Kraujui neteiks jokios vertės ir toliau mane įžeidinės, tarsi nieko nebūčiau padaręs dėl jų meilės“.
Šis sielvartas buvo ta karti taurė, kurią Jėzus maldavo Amžinąjį Tėvą nuo Jo atitraukti, sakydamas: teaplenkia mane ši taurė. (Mt 26, 39). Kokia taurė? Vaizdas tos paniekos, su kuria bus elgiamasi su Jo meile. Tai privertė Jį vėl sušukti ant kryžiaus: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? (Mt 27, 46). Mūsų Viešpats apreiškė šv. Kotrynai Sienietei, kad tai ir buvo tas apleidimas, dėl kurio Jis skundėsi, - būtent žinojimas, kad Jo Tėvas turės leisti, jog Jo kančią ir Jo meilę paniekintų tiek daug žmonių, už kuriuos Jis mirė.
O mano mieliausiasis Jėzau, kiek daug ir aš sukėliau Tau kančių per Tavo gyvenimą! Su tokiu dideliu sielvartu ir meile Tu išliejai už mane savo Kraują, o kokių vaisių iki šiol iš manęs sulaukei, išskyrus panieką, įžeidimus ir užgauliojimus? Bet, mano Atpirkėjau, daugiau Tavęs nebekankinsiu - tikiuosi, kad ateityje Tavo kančia duos manyje vaisių per Tavo malonę, kuri, kaip jaučiu, jau dabar man padeda. Mylėsiu Tave labiau už visas kitas gėrybes, o kad Tau patikčiau, esu pasirengęs tūkstantį kartų atiduoti savo gyvybę.
II.
Tas pats liūdesys kankino Kūdikėlį Jėzų Marijos įsčiose - tokio vargų, negandų, kraujo praliejimo, tokios žiaurios ir gėdingos mirties numatymas, ir visa tai dėl tokio menko tikslo. Šventasis Kūdikis jau ten matė tai, ką sako apaštalas: kad daugelis, iš tiesų didesnė dalis, tryps Jo Kraują ir paniekins Jo malonę, kurią šis Kraujas jiems suteiks: ir įžeidžia malonės Dvasią (Žyd 10, 29). Bet nenusiminkime, jei ir mes priklausome tų nedėkingų žmonių grupei. Jėzus savo gimimu atėjo pasiūlyti taikos geros valios žmonėms, kaip Jis liepė giedoti angelams: O žemėje ramybė geros valios žmonėms (Lk 2, 14). Tad pakeiskime savo valią, atgailaukime už nuodėmes ir pasiryžkime mylėti šį gerąjį Dievą, ir rasime taiką, tai yra - dieviškąją draugystę.
Amžinasis Tėve, neturėčiau drąsos pasirodyti priešais Tave ir prašyti atleidimo ar malonės, bet Tavo Sūnus man pasakė, kad bet kokią malonę, kurios Tavęs prašysiu Jo vardu, Tu man suteiksi: Jei ko nors prašysite Tėvą mano vardu, jis jums duos (Jn 16, 23). Todėl aukoju Tau Jėzaus Kristaus nuopelnus ir Jo vardu pirmiausia prašau Tavęs visuotinio atleidimo už visas savo nuodėmes, prašau šventos ištvermės iki pat mirties, ypač prašau Tavęs Tavo šventosios meilės dovanos, kad ji mane visada priverstų gyventi pagal Tavo dieviškąją valią. Kalbant apie mano paties valią, esu pasiryžęs greičiau pasirinkti tūkstantį mirčių, negu įžeisti Tave. Noriu mylėti Tave visa širdimi ir daryti viską, ką tik galiu, kad Tau įtikčiau. Bet kad visa tai padaryčiau, prašau Tavęs ir tikiuosi iš Tavęs gauti malonę įvykdyti tai, ką siūlau. Mano Motina Marija, jei Tu meldiesi už mane, esu saugus. O, melski, melski už mane, ir nenustok melstis, kol nepamatysi, kad aš pasikeičiau ir tapau tuo, kuo Dievas nori, kad būčiau.
