3-ia advento savaitė. Ketvirtadienis
I.
Nes kūdikis mums gimė! Sūnus duotas mums! (Iz 9, 5)
Pagalvokite, kaip po šitiekos šimtmečių, po šitiekos maldų ir atodūsių atėjo Mesijas, kurio šventieji patriarchai ir pranašai nebuvo verti regėti, kurio dūsavo tautos, amžinųjų kalvų troškimas, mūsų Išganytojas! Jis jau gimė ir visiškai mums save atidavė. Nes kūdikis mums gimė! Sūnus duotas mums! (Iz 9, 5)
Dievo Sūnus tapo mažu, kad padarytų mus didžiais, Jis atidavė save mums, kad mes Jam atsiduotume, Jis atėjo parodyti mums savo meilės, kad mes į ją atsilieptume dovanodami Jam savąją. Todėl priimkime Jį su meile, mylėkime Jį ir kreipkimės į Jį visuose savo reikaluose.
„Vaikas lengvai duoda“, - sako šv. Bernardas - vaikai lengvai duoda viską, ko iš jų prašoma. Jėzus atėjo į pasaulį kaip vaikas, kad parodytų esąs pasirengęs ir pasiruošęs duoti mums visas geras dovanas: kuriame slypi visi išminties ir pažinimo lobiai (Kol 2, 3). Tėvas visa yra atidavęs į Jo rankas (Jn 3, 35). Jei trokštame šviesos, Jis tam yra atėjęs į pasaulį. Jei norime stiprybės pasipriešinti savo priešams, Jis atėjo mums suteikti paguodos. Jei trokštame atleidimo ir išgelbėjimo, Jis atėjo mums atleisti ir išgelbėti. Trumpai tariant, jei trokštame aukščiausios dieviškosios meilės dovanos, Jis atėjo uždegti ja mūsų širdžių, o svarbiausia, būtent dėl to Jis tapo Kūdikiu ir pasirinko pasirodyti mums vertas mūsų meilės tiek, kiek buvo vargšas ir nuolankus – kad atimtų iš mūsų bet kokią baimę ir pelnytų mūsų meilę. "Taip, - sako šv. Petras Chrizologas, - turėjo ateiti Tas, kuris norėjo išvaryti baimę ir ieškojo meilės".
O mano mielasis Jėzau, su kuriuo taip paniekinamai elgiausi, Tu nusileidai iš dangaus, kad išgelbėtum mus nuo pragaro ir visiškai atiduotum save mums, - kaipgi mes galėjome taip dažnai Tave niekinti ir nusigręžti nuo Tavęs? O Dieve, žmonės yra tokie dėkingi savo bičiuliams, kad jei kas nors jiems ką nors padovanoja, jei kas nors atvyksta iš toli jų aplankyti, jei kas nors parodo jiems meilės ženklą, jie negali to pamiršti ir jaučia pareigą atsilyginti. Ir vis dėlto jie tokie nedėkingi Tau, kuris esi jų Dievas ir toks malonus, kuris dėl jų meilės atsisakei savo Kraujo ir gyvybės. Bet, deja, aš elgiausi blogiau už kitus Tavo atžvilgiu, nes buvau Tavęs labiau mylimas, ir vis dėlto buvau dar nedėkingesnis Tau. Ak, jei Tu man suteiktas malones būtum suteikęs eretikui, stabmeldžiui, jis būtų tapęs šventuoju! O aš Tave tik įžeidinėjau! O Jėzau, pasigailėk!
II.
Be to, Jėzus pasirinko tapti mažu Kūdikiu, kad priverstų mus Jį mylėti ne tik dėkinga, bet ir švelnia meile. Visi kūdikiai sukelia švelnius jausmus tiems, kurie juos mato, bet kas gi nemylės su visu švelnumu Dievo, kurį mato kaip mažą Kūdikį, kuriam reikia pieno, kuris dreba iš šalčio, yra vargšas, pažemintas ir apleistas, verkiantis ir raudantis, gulintis ant šiaudų ėdžiose? Būtent tai privertė susižavėjusį šv. Pranciškų sušukti: „Mylėkime Betliejaus Kūdikį! Mylėkime Betliejaus Kūdikį!“ Ateikite, sielos, ir pamilkite Dievą, kuris tapo Kūdikiu ir vargšu; kuris yra toks malonus ir kuris nužengė iš dangaus, kad visiškai save jums atiduotų.
Pamiršk, meldžiu Tave, Viešpatie, skriaudas, kurias Tau padariau. Bet Tu jau sakei, kad kai nusidėjėlis atgailauja, Tu užmiršti visus iš jo patirtus įžeidimus: Nė vienas jo nusikaltimų, kuriuos jis buvo padaręs, nebus atsimintas (Ez 18, 22). Jei praeityje Tavęs nemylėjau, ateityje nedarysiu nieko kito, tik Tave mylėsiu. Tu man atidavei visą save, aš Tau atiduosiu visą savo valią. Šia valia myliu Tave, myliu Tave, myliu Tave; kartoju: myliu Tave, myliu Tave, myliu Tave. Kol gyvas ir išleisdamas paskutinį kvapą kartosiu šiuos mielus žodžius: „Mano Dieve, aš Tave myliu“. O kol kas, mano Viešpatie, mano vienintelis Gėri, mano vienintelė Meile, ketinu teikti pirmenybę Tavo valiai, o ne bet kokiam savo malonumui. Tegul visas pasaulis man siūlosi, aš atsisakysiu, nes niekada nenustosiu mylėti To, kuris mane taip mylėjo. Niekada daugiau neįžeisiu To, kuris nusipelnė mano begalinės meilės. Stiprink, mano Jėzau, šį mano troškimą savo malone. Marija, mano Karaliene, pripažįstu, kad visos malonės, kurias esu gavęs iš Dievo, priklauso nuo Tavo užtarimo. Nenustok užtarti manęs. Išmelsk man ištvermės, Tu, kuri esi ištvermės Motina.
