1-oji advento savaitė. Trečiadienis.
Norėdami gerai praktikuoti mąstymo maldą arba apmąstymą ir padaryti jį tikrai naudingą sielai, turime aiškiai nustatyti, kokiu tikslu jį atliekame.
1. Mąstyti turime tam, kad vis labiau susivienytume su Dievu. Su Dievu mus suvienija ne tiek geros mintys protuose, kiek geri valios veiksmai arba šventi troškimai; tokius veiksmus atliekame atlikdami apmąstymą - nuolankumo, pasitikėjimo, pasiaukojimo, atsidavimo, atsižadėjimo, o ypač meilės ir atgailos už savo nuodėmes veiksmus. „Meilės aktai, - sako šventoji Teresė, - yra tie, kurie palaiko sielos užsidegimą šventa meile“.
2. Turime praktikuoti apmąstymą tam, kad melsdamiesi gautume iš Dievo malonių, būtinų žengiant išganymo keliu, vengiant nuodėmės ir imantis priemonių, kurios mus vestų į tobulumą. Taigi geriausias vaisius, kurį duoda apmąstymas, yra maldos pratybos. Paprastai kalbant, visagalis Dievas suteikia malonę ne bet kam, o tik tiems, kurie meldžiasi. Šventasis Grigalius rašo: "Dievas trokšta būti meldžiamas, trokšta būti priverstas, trokšta, kad jį tarsi užkariautų įkyrumas". Kartais, norint gauti ypatingos vertės malonių, neužtenka tik melstis – turime melstis primygtinai ir savo maldomis tarsi priversti Dievą jas suteikti. Tiesa, kad Viešpats visuomet pasirengęs mus išklausyti, tačiau apmąstymo metu, kai su Dievu bendraujame iš tikrųjų, Jis dosniausiai teikia mums savo pagalbą.
Visų pirma turime atsidėti apmąstymui siekdami įgyti ištvermės ir šventos Dievo meilės. Ištvermė iki galo yra ne viena malonė, bet malonių grandinė, kurią turi atitikti mūsų maldų grandinė. Jei nustosime melstis, Dievas nustos mums teikti savo pagalbą, ir mes pražūsime. Kas nepraktikuoja apmąstymo, tam bus sunkiausia ištverti malonėje iki mirties. Palafoksas savo pastabose apie šventosios Teresės laiškus taip rašo: „Kaip Viešpats suteiks mums ištvermės, jei jos neprašysime? O kaip jos prašysime be apmąstymo? Be apmąstymo nėra bendrystės su Dievu".
Taigi turime skubiai melstis, kad gautume iš Dievo Jo šventą meilę. Šventasis Pranciškus Salezas sakė, kad visos dorybės atsiranda vienybėje su šventąja meile. Visos gėrybės man atėjo kartu su ja (Išm 7, 7). Todėl tegul mūsų malda prašant ištvermės ir meilės būna nuolatinė, o kad galėtume melstis su didesniu pasitikėjimu, visada prisiminkime Jėzaus Kristaus mums duotą pažadą, kad visa, ko tik prašysime iš Dievo dėl Jo Sūnaus nuopelnų, Jis mums duos. Taigi melskimės, ir melskimės visada, jei norime, kad Dievas mus gausiai apdovanotų visomis malonėmis. Melskimės už save ir, jei tik turime uolumo didesnei Dievo garbei, melskimės už kitus. Dievui labiausiai patinka, kai Jam meldžiamasi už netikinčiuosius, eretikus ir visus nusidėjėlius. Dieve, tegarbina tave tautos, – visos tautos tave tešlovina! (Ps 66 (67), 6). Kalbėkime: Viešpatie, padaryk, kad jie Tave pažintų, padaryk, kad Tave pamiltų. Šventosios Teresės ir šventosios Marijos Magdalietės de Paci gyvenimuose skaitome, kaip Dievas įkvėpė šias šventąsias moteris melstis už nusidėjėlius. Prie maldų už nusidėjėlius pridėkime ir maldas už šventąsias sielas skaistykloje.
3. Turime užsiimti apmąstymu ne dėl dvasinės paguodos, bet pirmiausia tam, kad sužinotume, kokia yra Dievo valia mūsų atžvilgiu. Kalbėk, Viešpatie, – tarė Samuelis Dievui, - nes tavo tarnas klauso. (1 Sam 3, 9). Viešpatie, duok man sužinoti, ko Tu nori, kad galėčiau tai daryti. Kai kurie žmonės tęsia apmąstymus tol, kol tęsiasi paguodos, bet kai jos baigiasi, jie nutraukia apmąstymus. Tiesa, kad apmąstymų metu Dievas yra įpratęs paguosti savo mylimas sielas ir duoti joms šiek tiek pajusti, kokius malonumus Jis ruošia danguje tiems, kurie Jį myli. Šių dalykų pasaulio mylėtojai nesupranta – tie, kurie neturi skonio niekam, išskyrus žemiškuosius malonumus, niekina dangiškuosius. O, jei jie būtų išmintingi, kaip užtikrintai paliktų tokius malonumus, kad susikauptų ir kalbėtųsi vien su Dievu! Apmąstymas yra ne kas kita, kaip sielos ir Dievo pokalbis; siela išlieja Jam savo jausmus, troškimus, baimes ir prašymus, o Dievas kalba į širdį, leisdamas jai pažinti Jo gerumą, meilę, kurią Jis jai teikia, ir tai, ką ji turi daryti, kad Jam patiktų. Nuvesiu ją į vienatvę ir kalbėsiu su jos širdimi. (Oz 2, 16).
Tačiau šie malonumai nėra pastovūs, ir dažniausiai šventosios sielos apmąstymuose patiria daug dvasios sausumo. "Sausumą ir pagundas, - sako šventoji Teresė, - Viešpats pateikia kaip įrodymą tiems, kurie Jį myli". Ji priduria: "Net jei šis sausumas tęsiasi visą gyvenimą, tegul siela neapleidžia apmąstymo; ateis laikas, kai už viską bus dosniai atlyginta". Sausumo laikas yra metas, kai galima gauti didžiausią atlygį, ir kai matome, kad akivaizdžiai neturime užsidegimo, neturime gerų troškimų ir tarsi negalime atlikti gero veiksmo, nusižeminkime ir susitaikykime, nes būtent šis apmąstymas bus vaisingesnis už kitus. Tad, jei nieko negalėtume pridurti, užtektų pasakyti: "Viešpatie, padėk man, pasigailėk manęs, neapleisk manęs!" Laimingas tas, kuris nenutraukia apmąstymų apleidimo valandą. Dievas suteiks jam gausių malonių.
