Antroji advento savaitė. Trečiadienis
I.
Tas Žodis tapo kūnu (Jn 1, 14)
Mūsų Viešpats siuntė šv. Augustiną, kad šis užrašytų ant Marijos Magdalenos de Paci širdies žodžius: Ir Žodis tapo kūnu. Ak, ir mes melskime Viešpatį, kad apšviestų mūsų protus ir leistų suprasti, koks tai yra meilės perteklius ir stebuklas: kad Amžinasis Žodis, Dievo Sūnus, iš meilės mums tapo Žmogumi.
Šventoji Bažnyčia, kontempliuodama šią didžiąją Paslaptį, yra apimta baimės: Aš apsvarsčiau Tavo darbus ir išsigandau. Jei Dievas būtų sukūręs tūkstantį kitų pasaulių, tūkstantį kartų didesnių ir gražesnių už dabartinį, neabejotina, kad tas darbas būtų be galo menkesnis už Žodžio Įsikūnijimą: Jis parodė savo rankos galybę (Lk 1, 51). Norint atlikti didįjį Įsikūnijimo darbą, reikėjo visos Dievo visagalybės ir begalinės išminties, kad žmogiškoji prigimtis būtų sujungta su Dieviškuoju Asmeniu ir kad Dieviškasis Asmuo taip nusižemintų, jog prisiimtų žmogiškąją prigimtį. Taip Dievas tapo Žmogumi, o Žmogus - Dievu, todėl, Žodžio dieviškumui susijungus su Jėzaus Kristaus siela ir kūnu, visi šio Žmogaus-Dievo veiksmai tapo dieviški: Jo maldos buvo dieviškos, Jo kančios - dieviškos, Jo kūdikio verksmas - dieviškas, Jo ašaros - dieviškos, Jo žingsniai - dieviški, Jo kūno nariai - dieviški, pats Jo Kraujas - dieviškas, tapęs tarsi sveikatos šaltiniu, nuplaunančiu visas mūsų nuodėmes, ir be galo vertinga auka, nuraminančia Tėvo, teisingai užsirūstinusio ant žmonių, teisingumą.
O mano Jėzaus siela, o Kūne, o Kraujau! Tave garbinu ir Tau dėkoju: Tu esi mano viltis, Tu esi kaina, sumokėta, kad išgelbėtum mane nuo pragaro, kurio taip dažnai nusipelniau. O mano Dieve! Koks apgailėtinas ir beviltiškas gyvenimas manęs lauktų amžinybėje, jei Tu, mano Atpirkėjau, nebūtum sumanęs manęs išgelbėti savo kančia ir mirtimi! Bet kaipgi sielos, kurias Tu atpirkai su tokia didele meile, visa tai žinodamos, gali gyventi nemylėdamos Tavęs ir paniekinti malonę, kurią Tu joms įgijai su tokia didele kančia? Argi aš taip pat viso to nežinojau? Kaipgi galėjau Tave įžeisti ir taip dažnai užgauti? Bet, kartoju, Tavo Kraujas yra mano viltis. Pripažįstu, mano Gelbėtojau, kad esu Tau padaręs didelių skriaudų. O, kad verčiau būčiau tūkstantį kartų miręs! O, kad visada būčiau Tave mylėjęs!
II.
Ir kas gi yra tie žmonės? Apgailėtinos, nedėkingos ir maištingos būtybės! Ir vis dėlto dėl jų Dievas tampa Žmogumi, pajungia save žmogiškoms kančioms, kenčia ir miršta, kad išgelbėtų šiuos nevertus nusidėjėlius: Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 8). O šventasis Tikėjimas! Jei Tikėjimas mūsų tuo neužtikrintų, kas patikėtų, kad begalinės didybės Dievas taip nusižemintų, jog taptų tokiu kirminu kaip mes, kad išgelbėtų mus tokios didelės kančios ir gėdos, tokios žiaurios ir gėdingos mirties kaina?
„O malonė! O meilės galia!" - šaukia šv. Bernardas. O malonė, kurios žmonės net įsivaizduoti negalėtų, jei pats Dievas nebūtų sumanęs mums jos suteikti! O gailestingumas! O begalinė meilė, verta tik begalinio Dosnumo!
Dėl Tavo malonės dabar jaučiu didelį gailestį dėl nusikaltimų, kuriuos Tau padariau, jaučiu savyje karštą troškimą Tave mylėti, jaučiu visišką pasiryžimą prarasti viską už Tavo draugystę, jaučiu meilę Tau, dėl kurios bjauriuosi viskuo, kas Tau nepatinka. Ir šis sielvartas, šis troškimas, šis apsisprendimas ir ši meilė - kas man juos suteikia? Tai Tu, Viešpatie, savo didžiuoju gailestingumu. Todėl, mano Jėzau, tai yra įrodymas, kad Tu man atleidai, tai yra įrodymas, kad dabar Tu mane myli ir nori, kad bet kokia kaina būčiau išgelbėtas, Tu nori, kad aš būčiau išgelbėtas, o aš gelbėsiuosi iš esmės tam, kad suteikčiau Tau malonumą. Tu mane myli, ir aš taip pat Tave myliu, bet mano meilė iš tiesų menka. O, suteik man daugiau meilės – Tu nusipelnei iš manęs daugiau meilės, nes iš Tavęs esu gavęs daugiau ypatingų malonių nei kiti: meldžiu Tave, padidink mano meilės liepsnas.
Švenčiausioji Marija, išmelsk man, kad Jėzaus meilė manyje sudegintų ir sunaikintų kiekvieną jausmą, kurio tikslas nėra Dievas. Tu išklausai visų, kurie Tavęs šaukiasi, maldas – išklausyk ir mane, ir išmelsk man meilės bei ištvermės.
