1-oji advento savaitė. Antradienio apmąstymas.
Pirmiausia mąstymo malda reikalinga tam, kad turėtume šviesos kelionėje, kuria keliaujame amžinybės link. Amžinosios tiesos yra dvasiniai dalykai, kurių nematome kūno akimis, o tik apmąstydami protu. Kas jų neapmąsto, tas jų nemato, todėl sunkiai eina Išganymo keliu. Be to, tas, kuris nepraktikuoja mąstymo, nepažįsta savo ydų, todėl, sako šventasis Bernardas, jų nesigėdija. Taip pat jis nemato pavojaus Išganymui, kuriame yra, ir todėl negalvoja jo išvengti. Dievas mus apšviečia apmąstymuose. Ateikite pas Jį ir būkite apšviesti. (Ps 33 (34), 6). Apmąstyme Dievas mums kalba ir leidžia suprasti, ko turime vengti ir ką turime daryti. Aš nuvesiu ją į vienatvę ir kalbėsiu jos širdžiai. (Oz 2, 16). Šventasis Bernardas sako, kad apmąstymas sutvarko mūsų jausmus, nukreipia mūsų veiksmus ir ištaiso mūsų ydas.
Antra vertus, be mąstymo maldos neturime jėgų atsispirti pagundoms ir praktikuoti dorybių. Šv. Teresė sakydavo, kad kai žmogus apleidžia mąstymo maldą, velniui nebereikia jo nešti į pragarą, nes jis pats savo noru metasi į ją. O priežastis ta, kad be mąstymo nėra maldos. Dievas labai nori suteikti mums savo malonių, tačiau šv. Grigalius sako, kad prieš jas suteikdamas Jis nori, kad Jo paprašytume ir tarsi priverstume suteikti jas per mūsų maldas. Tačiau be apmąstymo nėra šviesos: mes vaikštome tamsoje, o vaikščiodami tamsoje nematome, koks pavojus mums gresia, nesinaudojame priemonėmis, kad jo išvengtume, ir nesimeldžiame Dievui prašydami pagalbos, todėl pražūvame. Kardinolas Belarminas pareiškė, kad krikščioniui, kuris nepraktikuoja mąstymo maldos, morališkai neįmanoma ištverti Dievo malonėje: tuo tarpu tas, kuris kasdien medituoja, vargu ar gali nupulti į nuodėmę, – o jei, deja, kartais ir nupultų, tęsdamas maldą jis tuoj pat sugrįš pas Dievą. Vienas Dievo tarnas yra pasakęs, kad „Mąstymo malda ir mirtina nuodėmė negali egzistuoti kartu“.
Ir dar: mąstymas yra ta palaiminga krosnis, kurioje sielos užsidega dieviškąja meile. Mano apmąstymuose, sako psalmininkas, liepsnos ugnis (Ps 28 (29), 4) [*]. Šventoji Kotryna Bolonietė sakė: „Apmąstymas yra tas ryšys, kuris sielas sieja su Dievu“.
Apmąstyme siela, pasitraukusi kalbėtis vien su Dievu, pakyla aukščiau savęs. Jis sėdi vienišas ir tyli (Rd 2, 28) [**], sako pranašas Jeremijas. Kai siela nusiramina vienumoje, tai yra lieka savo apmąstymuose viena ir svarsto, koks vertas meilės yra Dievas ir kokia didelė yra Jo meilė jai, tada ji mėgaujasi Dievo saldumu ir pripildo savo protą šventų minčių. Ten ji atsiribos nuo žemiškų jausmų, ten ji užsidegs dideliais troškimais tapti šventa ir galiausiai pasiryš visiškai atsiduoti Dievui. O kur gi šventieji priimdavo tuos didžiadvasiškus apsisprendimus, kurie juos pakylėdavo į aukštesnį tobulumo laipsnį, jei ne mąstymo maldoje? Šv. Aloyzas Gonzaga sakydavo, kad niekas niekada nepasieks aukšto tobulumo laipsnio, jei daug nesimels mąstymo malda.
Tad atsiduokime jai ir neapleiskime jos dėl patiriamo nuovargio: už nuovargį, kurį patiriame dėl Dievo, Jis gausiai atlygins.
Pasiryžkite kasdien ryte arba vakare, bet geriau ryte, pusvalandį skirti apmąstymui. Rytojaus „Dvasiniame skaitinyje“ rasite trumpai paaiškintą paprastą šios maldos atlikimo būdą. Kitiems pakaks, kad tuo metu pamąstytumėte skaitydami kokią nors apmąstymų knygą - šią arba vieną iš daugelio kitų - ir kartkartėmis sužadintumėte kokį nors gerą jausmą ar siekį, kaip bus paaiškinta apmąstymo būde. Visų pirma prašau niekada neapleisti mąstymo maldos, kurią turėtumėte praktikuoti bent kartą per dieną, nors ją atlikdami galite jausti dvasinę sausrą ir didelį nuovargį. Jei jos nenutrauksite, tikrai būsite išgelbėti.
[*] Nurodytos psalmės eilutė neatitinka autoriaus minties, taip pat ir Vulgatoje.
[**] Raudų knygos II skyriuje yra tik 22 eilutės, taip pat ir Vulgatoje.
