2 advento savaitė. Penktadienis
I.
Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys! (Lk 12, 50).
Pagalvokite, kaip Jėzus kentėjo nuo pat pirmosios savo gyvenimo akimirkos, ir visa tai iš meilės mums. Per visą savo gyvenimą Jis neturėjo jokio kito troškimo, išskyrus Dievo šlovę, kaip tik mūsų išgelbėjimą. Jam, kaip Dievo Sūnui, nereikėjo kentėti, kad nusipelnytų rojų, bet kad ir ką Jis kentėjo dėl skausmo, skurdo, negandų – visa tai Jis panaudojo tam, kad pelnytų mums amžinąjį išganymą. Ir nors Jis galėjo mus išgelbėti ir be kančios, vis dėlto pasirinko gyvenimą, kupiną vien kančių, vargo, paniekos ir bet kokios paguodos, galiausiai mirtį, kuri buvo pati baisiausia ir skaudžiausia, kokią kada nors patyrė kankinys ar atgailautojas – vien tam, kad mes suprastume Jo meilės, kuria Jis mus mylėjo, didybę ir pelnytume Jo meilę.
Jis gyveno trisdešimt trejus metus ir gyveno dūsaudamas dėl valandos, kurią turės paaukoti savo gyvybę – kurią norėjo paaukoti, kad gautų mums dieviškąją malonę ir amžinąją šlovę, idant galėtų mus amžinai turėti su savimi rojuje.
Mano mylimas Atpirkėjau, aš taip pat esu vienas iš tų nedėkingų nelaimėlių, kurie už Tavo didžiulę meilę, skausmus ir mirtį atsilygino įžeidimais ir panieka. O mano brangiausias Jėzau, kaip tai įmanoma, kad, matydamas, kokį nedėkingumą Tau rodžiau už visas Tavo malones, Tu vis dėlto galėjai mane taip mylėti ir pasiryžti dėl manęs iškęsti tiek paniekos ir kančių! Bet aš nepulsiu į neviltį. Blogis jau padarytas. Todėl suteik man, mano Išganytojau, tą sielvartą, kurį Tu nusipelnei man savo ašaromis, bet tegul tai būna sielvartas, lygus mano kaltėms. O mylinti mano Išganytojo Širdie, kadaise dėl manęs tokia prislėgta ir apleista, o dabar visa deganti meile man, meldžiu Tave, pakeisk mano širdį, duok man širdį, kuri atlygintų už nusikaltimus, kuriuos Tau padariau, - meilę, kuri prilygtų mano nedėkingumui!
II.
Būtent šis troškimas paskatino Jėzų pasakyti: Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys! Jis troško būti pakrikštytas savo krauju ne tam, kad nuplautų savo nuodėmes, nes buvo nekaltas ir šventas, bet nuodėmes žmonių, kuriuos taip mylėjo: Tam, kuris mus myli ir nuplovė savo krauju (Apr 1, 5). O, Dievo meilės pertekliau, kurio visiems kada nors gyvenusiems žmonėms ir angelams niekada nepavyks suprasti ar pašlovinti taip, kaip jis to nusipelno.
Šv. Bonaventūra verkia matydamas didžiulį žmonių nedėkingumą už tokią didelę meilę: „Stebėtis reikia, kad žmonių širdys neplyšta iš meilės Tau.“ Nuostabu, sako šventasis, matyti Dievą, kuris ištveria tokias kančias, lieja ašaras tvartelyje, vargsta dirbtuvėje, kankinasi ant kryžiaus, trumpai tariant, kenčia visą savo gyvenimą iš meilės žmonėms, o paskui mato tuos žmones, kurie ne tik nedega meile tokiam mylinčiam Dievui, bet net drįsta paniekinti Jo meilę ir Jo malonę. O Viešpatie, kaip įmanoma suvokti, kad Dievas būtų atidavęs save tokiai daugybei kančių dėl žmonių ir vis dėlto atsirastų žmonių, kurie galėtų nusikalsti ir nemylėti šio gailestingojo Dievo!
Dėkoju Tau, mano Išganytojau, nes matau, kad Tavo gailestingumas jau pakeitė mano širdį. Labiau už bet kokį blogį nekenčiu įžeidimų, kuriuos aukoju Tau. Aš jų nekenčiu, aš jais bjauriuosi. Dabar Tavo draugystę vertinu labiau už visus pasaulio turtus ir karalystes. Trokštu Tau patikti tiek, kiek man įmanoma, myliu Tave, kuris esi be galo malonus, bet matau, kad mano meilė per menka. Padidink liepsną, suteik man daugiau meilės. Į Tavo meilę man turėtų būti atsakyta didesne meile manyje, kuris taip smarkiai Tave įžeidžiau ir kuris vietoj bausmės gavau iš Tavęs tiek daug ypatingų malonių. O Aukščiausiasis Gėri, leisk, kad daugiau nebebūčiau nedėkingas už visas Tavo man suteiktas malones. Sakysiu kartu su šv. Pranciškumi: „Tegul mirštu, Viešpatie, iš meilės Tavo meilei, kuris iš meilės mano meilei sutikai mirti!“ Marija, mano viltie, padėk man, melsk už mane Jėzų!