Tertulijonas (Q. Septimius Florens Tertulianus, g. Kartaginoje apie 160 m., atsivertė 193 m., mirė apie 240 m.) – pirmasis lotyniškas krikščionių rašytojas, apologetas, teisininkas. Kurį laiką gyveno Romoje, priėmė krikščionybę ir tapo presbiteriu. Apie 195 m. grįžo į Kartaginą, dirbo advokatu. Apie 205 m. atsimetė nuo Bažnyčios, tapo vienu uoliausių Montano iš Frigijos sekėjų (montanininkai). „Apie sielos liudijimą" (De testimonio animae) yra ankstyvasis apologetinis Tertulijono kūrinys, parašytas, matyt, 197 m. (Versta iš Collectio SS. Ecclesiae Patrum, vol. 5. – Parisiis, 1829). Vėlyvesnieji raštai, deja, jau perteikia montanininkų mokymą.
1 Norint atrinkti krikščioniškos tiesos liudijimus iš filosofų, poetų ir kitų pasaulietinio mokslo ar išminties vyrų garsiausių veikalų, darbo reikia imtis labai rūpestingai ir itin atidžiai. Tada tiesos priešininkai bei persekiotojai nugalimi jų pačių ginklu, kuriuo ir patys apsigaudinėjo, ir mums skriaudas darė. Būtent todėl tie, kuriems pakako uolumo ir atidos tyrinėti seniesiems raštams, mums patikėjo pagonims skirtų nedidelių kūrinių, kuriuose priminė ir patvirtino atskirų mokymų pagrįstumą, kilmę ir tradiciją, pateikė jų turinį; taip jie įrodė, kad mes nesiėmėme nieko nauja arba pavojinga, nieko, dėl ko mums negalėtų pritarti įprasti ir vieši raštai,– kai kuriuos iš jų kaip klaidingus atmetame, kitus kaip teisingus priimame. Bet iš žmogiško netikėjimo kyląs užsispyrimas mažina pasitikėjimą net savais šiaip jau vertinamais ir aukštinamais mokytojais, vos jie užsiima krikščionis ginančiais įrodymais. Tada tušti poetai dievus apdovanoja žmogiškomis aistromis ir nuotykiais, o paiki filosofai vis baladojasi į tiesos duris. Ką gi, protingu ir išmintingu tebus laikomas kalbąs panašiai kaip krikščionys, o tasai, kuris trokš proto ir išminties, peikdamas [pagonių] apeigas ir nugalėdamas pasaulį, tebus pripažintas krikščioniu. Taigi jau nebeturėsime nieko bendra su raštais arba mokymais, iškreipiančiais laimę – ja mieliau tikima suklastota negu tikra. Tepasižiūri vieno ir vienatinio Dievo skelbėjai: taip, žinoma, nėra perduota nieko, ką krikščionis pripažįsta ir būtų galima prikišti. Bet ir to, kas perduota, nei visi žino, nei žinodami tvirtai pasitiki. Tiek ir tetrūksta, kad žmonės pritartų mūsų raštams, prie kurių niekas neprieina, nebent krikščionis. Tad kviečiu naują liudijimą, garsesnį net už visą raštiją, gyvesnį už bet kokį mokymą, viešesnį už visus potvarkius, didesnį už visą žmogų, tai yra už visa, kas žmogui priklauso. Stok čia į vidurį, siela, ar būtum tujen dieviška ir amžina, kaip sako daugelis filosofų – tada tikrai nemeluosi, ar nedieviška, nes mirtinga, kaip atrodo vienam Epikūrui – tada juo labiau neturėtum apgaudinėti. Tu, ar iš dangaus gauta, ar atsiradusi iš žemės, ar sudėta iš skaičių, ar iš atomų, ar prasidėjusi su kūnu, ar vėliau į jį įleista, – pasirodyk, kad ir kokios kilmės būtum, kad ir kokiu būdu žmogų darytum protingu gyvūnu, galinčiu geriausiai mąstyti ir pažinti. Tačiau ne tą tave kviečiu, kuri, ugdyta mokyklose, lavinta bibliotekose, maitinta Atikos akademijose ir portikuose, iškraipai išmintį. Kreipiuosi į tave paprastą, neauklėtą, nelavintą, nemokytą, į tave, kurią turi viso labo vien tave turintys, į tave, esančią keliuose, aikštėse, audyklose. Man reikia tavo nepatyrimo, nes [anuo] šiokiu tokiu išmanymu niekas netiki. Reikalauju to, ką su savim atneši žmogui, ką žinai ar pati savaime, ar iš savo kūrėjo, kad ir kas jis būtų. Žinau, kad nesi krikščioniška: krikščioniška tampi, ne gimsti. Tačiau dabar krikščionys iš tavęs trokšta liudijimo, iš svetimosios prieš taviškius: gal bent tavęs jie susigės, mūsų nekentę dėl to ir tyčiojęsi iš to, kas tave dabar su mumis jungia.
2 Neįtinkame tuo vienu vardu skelbdami vieną Dievą, iš kurio viskas ir kurio viskas. Paliudyk, jei žinai! Išties, namuose ir gatvėse girdime tave viešai ir visai laisvai tariant, kas draudžiama mums: „Kaip Dievas duos" ir „Jei Dievas norės". Taip sakydama parodai kažką tokį esant ir visą galią pripažįsti tam, kurio valios paisai; drauge neigi, kad yra kitų dievų, nes vadini juos Saturnu, Jupiteriu, Marsu, Minerva... Vieną Dievą teigi, vadindama tiesiog Dievu, o kartais anuos pavadindama dievais, atrodai galvojanti apie kitką ir vartojanti pakaitalą. Ne paslaptis tau ir tai, ką skelbiame apie Dievo prigimtį. „Dievas geras, Dievas gera daro"– taip sakai. Ir aiškiai priduri: „Bet žmogus blogas". Savaime suprantama, kad pastaruoju teiginiu peikdama, netiesiogiai ir vaizdžiai tvirtini, jog žmogus blogas todėl, kad atsiskyrė nuo gerojo Dievo. Aukščiausias mums mokymo ir elgesio priesakas (sacramentum) – linkėti Dievo gerumo ir visokeriopo palankumo. Ir tu taip lengvai tari „Telaimina tave Dievas", kaip privalu krikščioniui. O kai, užuot laiminusi, prakeiki, vėl Dievą minėdama, kaip ir mes pripažįsti virš mūsų esant jo galybę. Yra tokių, kurie Dievo nors ir neneigia, laiko jį tik stebėtoju, o ne sprendėju ir teisėju (mums jie daugiausia prikaišioja už tai, kad puolamės prie šio mokymo, bijodami paskelbtojo teismo). Šitaip mat Dievą pagerbdami jie ir pamaldumo rūpestį atmeta, ir bausmės nemalonumą paneigia – juk nepriskiria jam net rūstybės. Jei Dievas – sako jie – rūstaująs, tai jis esąs pavaldus irimui ir kęsmui. Toliau, kas kenčiąs ir irstąs, tas galįs ir sunykti, kitaip negu Dievas. Bet juos, šiaip pripažįstančius, kad siela yra dieviška ir Dievo suteikta, sutriuškina pačios sielos liudijimas, nukreiptas prieš aną nuomonę. Jei siela yra dieviška arba duota Dievo, ji, be abejo, pažįsta savo davėją. O jei pažįsta, tai, žinia, jo ir bijo, galų gale kaip šitiek viršesnio. Argi nesibijo, norėdama, kad jis verčiau būtų maloningas negu užsirūstinęs? Ko gi siela iš prigimties bijosi Dievo, jei šis nenorįs rūstauti? Kam bijoti to, kuris nepajunta įžeidimo? Ko dar bijoti, jei ne rūstybės? Iš kur rūstis, jei ne iš nuosprendžio? Iš kur nuosprendis, jei ne iš teismo? Iš kur teismas, jei ne iš valdžios? Kieno didžiausia valdžia, jei ne vieno Dievo? Todėl tau, siela, gana išmanymo namie ir aikštėse, niekam nesišaipant ir nedraudžiant, skelbti: „Dievas visa mato", „Pavedu Dievui", „Dievas atlygina", „Dievas mums teisėjas". Iš kurgi tai tau, nekrikščionei? Juk dažnai tave raišioja Cereros raiščiu, taiso skaisčiai raudonu Saturno apsiaustu, gaubia Izidės drobule. Net pačiose šventyklose maldauji Dievą teisėją; lenkdamasi Eskulapui, auksuodama bronzinę Junoną, dėdama Minervai ant galvos grėsmingą šalmą, nekvieti liudininkais nė vieno iš po ranka turimų dievų – savo teismuose šaukiesi kito teisėjo, savo šventyklose pakenti kitą Dievą! O teisybės liudijime, tu pačius demonus verti liudyti už krikščionis!
3 Iš tiesų, vienas Chrisipo pasekėjas mus išjuokia, nes tvirtiname, kad yra demonų, nors jų ir nepalaikome; beje, mes vieninteliai įstengiame juos išvaryti iš kūno. O kad jų yra ir kad jie daro pikta, tai rodo tavo prakeikimai. Demonišku vadini žmogų netyrą arba blogą, arba pasipūtusį, ar turintį tokių ydų, kokias priskiriame demonams, arba tokį, kurio būtina neapkęsti. Galų gale, nekęsdama, bjaurėdamasi, prakeikdama tari šėtono vardą; mes irgi vadiname jį piktybės angelu, visų klaidų kaltininku, viso pasaulio klastotoju. Jis pačioje pradžioje klaidindamas įkalbinėjo žmogų nusižengti Dievo įsakymui. Dėl to žmogus buvo atiduotas į nagus mirčiai, o paskui visai savo sėkla apkrėstai giminei perdavė savo pasmerktumą. Taigi nujauti savo žudiką. Ir nors krikščionys ar dar koks Viešpaties mokymas jį pažino, tačiau ir tu, jo nekęsdama, pažinai.
4 Paklauskime dabar tave svarbesnio dalyko: kiek laiko gyvensi? Mes tvirtiname, kad išlieki, pasibaigus gyvenimui, kad lauki teismo dienos ir pagal nuopelnus tau bus paskirta arba amžina kančia, arba amžina paguoda. Kad šitai patirtum, atgausi savo ankstesnę būtį, to paties žmogaus savybes ir sąmonę, nes be kūniškų pojūčių neįmanoma patirti nei gėrio, nei blogio, ir nėra prasmės teisti, nepastačius prieš teismą to, kuris nusipelnė kančios ištarmės. Tokia yra krikščioniška nuomonė, daug pagarbesnė už pitagorikų, nelaikiusių tavęs gyvuliu, išsamesnė už platonikų, pripažinusių tau teisę valdyti kūną, svaresnė už epikūrikų, raginusių nebijoti žūties. Tačiau vien dėl [krikščioniško] vardo ji laikoma tuščia, kvaila ir perdėtai viltinga. Mes neraudonuosime, jei tu turėsi mūsų viltį. Pirmiausia, prisimindama mirusįjį, vadini jį varguoliu, ir ne dėl to, kad jis atsisveikino su maloniu gyvenimu, bet dėl laukiamojo teismo ir bausmės. Šiaip mirusius pavadini ir neturinčiais rūpesčių. Tad pripažįsti ir gyvenimo vargą, ir atpildą po mirties. Ar tikrai manai, kad jie neturi rūpesčių, kai prie kapų už vartų neši aukoti užkandžius ir rinktinius valgius, tuo daugiau save pačią ramindama, arba tada, kai prislėgta grįžti nuo kapų? Reikalauju tavo blaivios nuomonės: kalbėdama apie save, būdama toli nuo mirusių, vadini juos varguoliais; mat puotaudama tarsi su gyvaisiais ir greta gulinčiais, negali skųstis savo dalia, o turi džiaugtis, kad padoriau už juos gyveni. Tai negi vargšeliais vadini tuos, kurie nieko nejaučia? Kam gi už patirtą neteisybę keiki [mirusį] skriaudiką, tarsi jis jaustų? Linki, kad žemė jam sunki būtų, kad palaikai po žeme kankintųsi, o savo geradario kaulams geidi paguodos, linki žemėje ramiai ilsėtis. Jei po mirties nėra kančios, jei pojūčiai užgęsta kartu su gyvenimu, jei pagaliau palikusi kūną virsti nieku, tai ko apsigaudinėji, it galėtum po mirties ką kęsti? Tikrai, kodėl išvis bijai mirties, jei po mirties nėra ko bijoti, nėra ką patirti? Gali sakyti bijanti ne dėl to, kad ji kuo nors grasina, bet kad atima gyvenimo malonumus. Tačiau kiti, ieškodami geresnės dalies, dar didesnių vargų baimę įveikia: juk nereikia bijoti gėrybių netekties, kuri atperkama kita gėrybe – išvadavimu iš vargų. Nėra ko bijotis to, kas mus išlaisvina iš visokios baimės. Gal bijai netekti gyvenimo, nes patyrei jį esant didžiausią gėrybę, bet mirties tikrai nereikėtų bijoti, juk nežinai, ar ji bloga. Bet jei bijai, tai žinai, kad bloga. Nežinodama ją blogą esant – nebijotum, bet žinai, kad po mirties yra kažkas, kas ją daro blogiu ir verčia bijoti. Palikime dabar šią prigimtą mirties baimės rūšį. Niekas tenebijo to, ko negali išvengti. Pažvelkime iš kitos pusės. Po mirties tikimės ir geresnės dalios. Juk visiems beveik įgimta trokšti šlovės po mirties. Ilgai reikėtų vardyti visus Kurcijus, Regulus arba graikų vyrus, kurių nesuskaičiuojami paminkliniai įrašai liudija panieką mirčiai dėl pomirtinio garso. Kas ir šiandien nesirūpina vis priminti savo vardą po mirties ar literatūros kūriniais, ar tiesiog kilniu gyvenimu, ar bent pačių antkapių prašmatnumu. Kodėl siela taip trokšta daryti tai, kas išliktų mirus, ir taip uoliai ruošia, kas bus vartojama jai iškeliavus? Šiaip ar taip, nesirūpintų ateitimi, jei nieko apie ateitį nežinotų. Tai tu gal labiau tiki, kad po mirties išliks pojūčiai, negu kad bus prisikėlimas, dėl kurio [vilties] mes pravardžiuojami pasipūtėliais (praesumptores). Bet juk ir jį skelbia siela. Pasigedusiam tarsi gyvo kadai kada mirusio šauna mintis: ,,Jau išėjo, bet turi grįžti".
5 Juo teisingesni šie sielos liudijimai, tuo jie paprastesni; juo paprastesni, tuo labiau paplitę; juo labiau paplitę, tuo bendresni; juo bendresni, tuo savesni prigimčiai; juo savesni prigimčiai, tuo dieviškesni. Manau, kad niekas, pamąstęs apie prigimties didybę, lemiančią sielos autoritetą, [šių samprotavimų] nepalaikys tuščiais ir nudėvėtais. Koks mokytojas, toks ir mokinys. Mokytoja – prigimtis, sielą – mokinė. Ko ana sielą išmokė, arba ši pati išmoko, – tai Dievo duota, o jis yra pačios mokytojos Mokytojas. Ką siela numano apie aukščiausiąjį Kūrėją ir Ugdytoją – pats savyje gali surasti. Pajusk ją, teikiančią jutimo galią, ją, pripažintą ženklų aiškintoją, visa ko pranašautoją, padarinių numatytoją. Didelio čia daikto, kad būdama dieviška, mokėjo žmogui pranašauti. Nuostabiau, kad atsiminė, kas ją yra suteikęs. Net klastingai priešo apgauta atsiminė savo Kūrėją, jo gerumą ir jo teisę, savo tikslą ir savo priešą. Nuostabu tai, kad, būdama Dievo duota, garsina, ką Dievas apie save leido pažinti. Bet, kas šitokių sielos proveržių nekildina iš prigimčiai būdingo išmanymo ir įgimtai sąmonei patikėtų paslapčių, tas mieliau sako įprastines nuomones pasklidus iš išleistų raštų vartojimo, o aną šnekėjimą prilygina įsigalėjusiai ydai. Tačiau siela tikrai pirmesnė už raštą, kalba už knygą, pojūtis už rašyklę, o pats žmogus už filosofą ir poetą. Tad ar galima patikėti, kad iki raštijos atsiradimo ir išplitimo žmonės gyveno kurti tokiam balsui! Negi nieko nekalbėjo nei apie Dievą ir jo gerumą, nei apie mirtį ir mirusiųjų karalystę? Elgeta buvo kalba, manau apskritai jos būti negalėjo, jei stokojo tada to, be ko šiandien ji negali būti laiminga, turtinga, protinga, jei neturėjo to, kas jai dabar taip lengva, taip įprasta, taip artima, kas tiesiog iš lūpų veržiasi; neturėjo, iki pasaulyje išdygo raštas, iki gimė, reikia manyti, Merkurijus! Kaip čia ir nutinka, kad raidės susiranda vietą, išsidėsto žodžiais, jeigu jų nesumanė joks protas, nepašnibždėjo lūpos, nepagavo ausis?!
O jei tuos posakius siela pasisavino iš raštų, tai tikėtiniau, kad iš mūsiškų, o ne jums priklausančių. Mat dieviškieji Raštai, bendri mums ir žydams, į kurių alyvmedį esame įskiepyti, yra daug ankstesni už seniausius pasaulietinius raštus, kaip išaiškinome kitoje vietoje, įrodinėdami jų patikimumą. Taigi sielai pamokyti labiau tinka ne vėlesnis, o ankstesnis, kuris savo ruožtu buvo mokomas dar ankstesnio. Jei ir laikytume sielą išsimokiusią iš jūsų raštų, tai vis vien tradicija priklauso pirminiam šaltiniui. Todėl mums nesvarbu, ką pavyko jums iš mūsų paimti ir perduoti. Vadinasi, veltui ginčas, ar pats Dievas įdiegė sielos nusimanymą, ar Dievo Raštai. Ir kodėl, žmogau, nori, kad visuotinė vartosena būtų tai paėmusi iš tavo žmogiškų raštų teiginių?
6 Todėl tikėk saviškiais raštais; dar labiau dėl mūsų įrodymų tikėk dieviškais, o dėl pačios sielos sprendimo tiek pat tikėk prigimtimi. Pasirink iš anų tavo manymu ištikimiausią tiesos sesę. Gal abejoji savo raštais, bet nei Dievas, nei prigimtis nemeluoja. Kaip tiki prigimtimi ir Dievu, taip tikėk ir siela – tokiu būdu pats savimi patikėsi. Tavo darbai verti bus tiek, kiek pats būsi jos vertas; esi jos visas, o ji tau yra viskas. Be jos negali nei gyventi, nei mirti, dėl jos net Dievo nepaisai. Baimindamasis tapti krikščioniu, kreipkis į ją; kodėl, kitą garbindama, Dievą mini? kodėl keiktinas dvasias peikia, demonus skelbia? kodėl dangaus šaukiasi, o žemės purtosi? kodėl vienur tarnauja, o kitur atlygintoją randa? kodėl sprendžia apie mirusius? kodėl žodžius kartoja krikščionių, kurių nei girdėti, nei matyti nenori? kodėl ji mums įdavė šituos žodžius, arba iš mūsų gavo? kodėl išmokė arba pati išmoko? Įtarinėji teiginių sutapimą, kai regi šitokį vartosenos išsiskyrimą? Paikšis esi, jei šiai vienai [lotynų] kalbai, arba graikų kalbai, – jos yra artimos, – priskirsi tiek, kad paneigtum prigimties visuotinumą. Siela iš dangaus teko ne vien Lacijaus ar graikų sūnums! Įvairios tautos įvairiai tą patį žmogų vadina. Viena siela – skirtingi žodžiai, viena dvasia – įvairūs garsai. Kiekviena tauta turi savo kalbą, tačiau bendras kalbų turinys: visur Dievas ir visur Dievo gerumas, visur demonas ir visur demono prakeikimas, visur mirtis ir visur mirties supratimas; visur ir liudijimas: kiekviena siela nebaudžiamai skelbia, ko mums ir puse lūpų pratarti neleidžiama. Tad pelnytai kiekviena siela yra kaltinamoji ir liudytoja: tiek kalta dėl paklydimų, kiek liudija tiesą. Teismo dieną stovės ji prieš Dievo sostą ir neturės ką sakyti. Skelbei Dievą, o neieškojai jo; bodėjaisi demonų, o garbinai juos; Dievo teismo šaukeisi, bet netikėjai, kad jis yra; pragarines bausmes pripažinai, bet nesisergėjai; žinojai, kas yra krikščionybė, bet krikščionį persekiojai!
