Dvasios gyvenimas turi savo istoriją. Jos vyksmas aprėpia visą žmoniją, tačiau, kaip ir kiekvienoje istorijoje, čia yra ir didžiųjų veikėjų. Jie – ne tik dvasios epochos kristalai, tobulai atitinkantys naują dvasinio gyvenimo sandarą. Jie – ir sūkuriai, įtraukiantys į tą sandarą kitus, nuošalesnius, ne taip jautrius šios slėpiningos istorijos pokyčiams. Tokie dvasios sūkuriai buvo ir izraelitų pranašai, ir graikų filosofai, ir viduramžių vienuoliai pamokslininkai. Na, o didžiausio vidinio gyvenimo lūžio – ankstyvosios krikščionybės – laikotarpiui atstovauja kankiniai ir apologetai.
Ikikrikščioniška gyvensena ir mąstysena merdėjo. Vargu kas ryšis teigti, kad po Kristaus gimimo antikinis pasaulis yra davęs – išskyrus gal tik Plotiną – kūrinių arba asmenybių, tikrai prilygstančių ikikristinės epochos viršūnėms. Ryškios ribinės figūros, matyt, būtų Vergilijus ir Augustas. Tačiau iš Palestinos į oikumeną – visą gyvenamą pasaulį – išėjusiai krikščionybei teko susidurti su anonimiškų pasaulėžiūrinių ir visuomeninių struktūrų priešinimusi. Išoriškai konfliktą sukėlė krikščionių atsisakymas dalyvauti imperatoriaus kulto apeigose. Pagerbti auka imperatoriaus genijų – dievybę – privalėjo kiekvienas imperijos gyventojas. Atsisakęs tai daryti likdavo kaltas didenybės įžeidimu. Antras oficialus kaltinimas buvo, kad krikščionys dalyvauja slaptose draugijose. Laikytasi nuomonės, kad kiekvienas nuo valstybės nepriklausomos draugijos narys rodo nepasitenkinimą esama valstybės tvarka ir taip įžeidžia Romos liaudies didybę.
Imperatorių kultas viešąją Romos religiją galutinai pavertė formaliu apeigų atlikimu. Dievogarbos reikalai buvo tvarkomi tais pačiais juridiniais principais kaip ir pilietiniai. Teorinis kai kurių filosofų monoteizmas niekada neperėjo į vieno Dievo kultą. Greičiau jis formavo išsilavinusių sluoksnių skepticizmą ir abejingumą religijos klausimams. Visa tai darė krikščionių atkaklumą dar labiau nesuprantamą ir įtartiną.
Krikščionys ir Romos pareigūnai mąstė skirtingomis kategorijomis; susišnekėti buvo veik neįmanoma. Krikščionis paisė vienintelio savo išganymo laido – Jėzaus, pareigūnas rūpinosi, kad veiktų totalitarinės valstybės ideologiniai mechanizmai. Pastarojo supratimu, asmeninės sąžinės balsas ideologinių universalijų akivaizdoje nebuvo joks pateisinimas. „Neabejojau, – rašė prokonsulas Plinijus Jaunesnysis imperatoriui Trajanui 112 – 113 m., – kad nesvarbu, kuo jie prisipažintų, užsispyrimas ir nepalaužiamas atkaklumas vis vien turi būti nubausti“ (laiško liet, vertimas: A. Alekna. Bažnyčios istorija. –Tilžė, 1922.– p. 23 –24). Antra vertus, pats krikščionių egzistavimo faktas buvo panaudojamas viešųjų nelaimių sukeltam gyventojų įniršiui nukreipti „nepavojinga“ vaga. Būdingas pavyzdys – įvykiai po Romos gaisro 64 m. „Kad paskalos (esą Neronas kaltas dėl gaisro) nurimtų, kaltininkais Neronas apšaukė ir rafinuočiausiems kankinimams atidavė žmones, liaudies nekenčiamus dėl piktadarysčių ir vadinamus krikščionimis. <...> Jų mirtį lydėjo patyčios; apmautus žvėrių kailiais užsiundydavo šunimis, prikaldavo prie kryžiaus ar uždegdavo, o dienai baigiantis jie liepsnodavo tarsi naktiniai žibintai“ (P. K. Tacitas. Rinktiniai raštai.– V., 1972.– p. 224; Analai XV, 44).
Teisinis konfliktas buvo tik vienas – išorinis – kankinystės reiškinio atžvilgis. Bažnyčia kankinystėje matė visuotinės dvasinės kovos momentą. Čia labiausiai sutelktas pasaulio priešiškumas Dievui. Kankinys yra Viešpaties kovotojas. Jo kova – ne tik ,,su kūnu ir krauju“, ji yra kosminio masto – „su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis pikto jėgomis dangaus aukštumose“ (Ef 6, 12). Dievas ir jo angelai stebi šias grumtynes; senieji tekstai dažnai prabyla apie kankinystę lydinčius mistinius reiškinius…
Kankinys yra ir tikrasis Kristaus mokinys, iki galo einantis Mokytojo keliu. Jis, kaip ir Jėzus, visą save atiduoda į Dievo rankas: „Tik tuomet būsiu tikras Jėzaus Kristaus mokinys, kai pasaulis nebematys mano kūno“. Kaip ir Jėzus, jis tetrokšta „tapti atnaša Dievui“ (šv. Ignotas Antiochietis; plg. Rom 4–5; KKŽ87.– p.262 –263). Todėl kankinystė suvienija su kentėjusiu ir prisikėlusiu Viešpačiu; kankinys gauna „Kristaus dalią“ (plg. Polikarpo kankinystę toliau šioje knygoje).
Tačiau svarbiausia, kad kankinys yra Kristaus liudytojas. Pats kankinio vardas graikų kalboje – „martys“ (iš čia lot. martyr) pirmiausia reiškė „liudytoją“. Kovotojo, mokinio ir liudytojo funkcijos perskverbusios viena kitą, neišskiriamos. Tačiau kankinys yra kovotojas pirmiausia Dievo akyse; mokinys, susijungęs su Kristumi – pats sau, o liudytojas jis yra kitiems. Kovodamas Dievo kovą, sekdamas Mokytoju, kankinys visa esybe liudija apie viltį, dėl kurios aukojasi.
Kartų kartos buvo auklėjamos pavyzdžiais didvyrių, kurie paniekino vargus ir mirtį, gelbėdami savo garbę ar Tėvynės gerovę. Filosofai stoikai idealizavo išminčių, atsimenantį mirties neišvengiamybę, todėl abejingai priimantį likimo smūgius ir net žūtį. Krikščionių kankiniai šitame fone yra visai naujas reiškinys. Jų ištvermę grindžia ne pilietinė dorybė – „virtus“ ir ne pasyvi filosofo refleksija. Jų ištvermės šaltinis ir tikslas – pats Jėzus. Kankinių mirtis žadina nekrikščionių religinę sąžinę; parodo, kad religija gali tapti gyvenimo šerdimi. Ji verčia kiekvieną klausti: „Kas Tasai, dėl kurio aukojasi šie žmonės?“ Ir atsakymas ateina. Tertulijonas tik apibendrino Bažnyčios patirtį: „Kankinių kraujas yra krikščionių sėkla!“ „Krikščionybė nėra įrodinėjimo dalykas, bet didybės, ypač kai pasaulis jai rodo neapykantą“ (šv. Ignotas Antiochietis, Rom 3, 3; KKŽ87.– P. 262).
Krikščionybę priėmusius pagonių intelektualus tokia dramatiška Bažnyčios padėtis verste vertė permąstyti ir paaiškinti visuomenei savo žingsnį, jo motyvus. Buvo geravalių žmonių, tikėjusių apie krikščionis skleidžiamais prasimanymais, buvo ir imperijos pareigūnų, suvokdavusių, kad juridinis persekiojimų pagrindas nėra be priekaišto. Evangelija buvo skirta visiems. Reikėjo tad atrasti būdus ją perteikti bet kuriam Dievo ieškančiam žmogui. Bažnyčia ir antikinė visuomenė ilgiau negalėjo kalbėti skirtingomis kalbomis. Bažnyčia prabilo pirmoji apologetų lūpomis. Jų „Apologijos“ (gr. apologia – apsigynimo kalba), dažnai adresuotos aukštiems pareigūnams ar net patiems imperatoriams, apėmė abiem pusėm aktualiausius klausimus. Koks krikščionio santykis su valstybe? – Žinome, kad krikščionys nėra priešiški valstybės kaip tokios egzistavimui. Negarbina imperatoriaus? Taip, mat jis žmogus kaip ir visi; bet užtat meldžia jam Valdovų Valdovo pagalbos – be jos žmonių sumanymai tušti. Gana susipažinti su Jėzaus dorovės mokslu, ir bus aišku, katrie – pagonys ar krikščionys – galėtų būti geresni piliečiai. Kaip žiūrėti į pagonių religiją? Ar ne dievų globa laiduoja imperijos klestėjimą? Apologetai stengiasi atsakyti monoteizmui palankių graikų filosofų argumentais.
Yra vienas Dievas, Visatos Valdovas, – teigia jie, – o dievaičiai – arba sudievinti žmonės, arba demonai... Ko verta graikų mitologija? – Su tikra erudicija apologetai vardija mituose dievams priskiriamas ydas ir ribotumus… O už krašto klestėjimą piliečiai turi būti dėkingi dorybingiems ir sumaniems protėviams. Ko verti baisūs kaltinimai (ištvirkavimas ir t. t. . .) metami krikščionims? – Joks teismas neįrodė nė vieno tokio nusikaltimo. Gandai sklinda todėl, kad krikščionys į savo šventas, tyras apeigas nepriima nepašvęstųjų. Todėl būtina trumpai aprašyti – kaip dabar mums brangūs tie lakoniški aprašymai! – krikščionių susitikimus, apeigas, jų prasmę.
Sunkiausia buvo naujai įprasminti pagoniškąją kultūrą: filosofiją, literatūrą, istorines tradicijas... Čia išsiskyrė dvi srovės. Vieni (pvz., šv. Justinas) ieškojo atramos taškų dialogui, į klasikinę kultūrą žvelgė kritiškai, bet su simpatija. Ypač didieji filosofai jiems atrodė esą Evangelijos pirmtakai. Žvilgsnio platumas, intelektualinis polėkis, taurus pakantumas daro juos labai artimus šiems laikams, kai krikščionybė vėl mokosi gyventi daugialypiame, pliuralistiniame pasaulyje. Kiti (pvz., Tacianas) labiau pabrėžė savo meto kultūros krizę, jos ryšį su išsisėmusia svetima pagonybe. Filosofai – tik eretikų mokytojai, menas – tik stabmeldybė. Tačiau, net ir negailėdami karčių žodžių pagonių kultūrai ir gyvensenai, jie stengėsi žmogaus viduje aptikti išorinio sugedimo nepaliestą sritį, vietą, kur Dievas kloja pagrindą atsivertimui. Dabar mums lengva į šiuos apologetus žvelgti su ironija ar net priekaištu. Bet gal verčiau pamėginti juos suprasti? Jie kalbėjo iš širdies ir iš širdies troško padėti kitiems. Jų radikali kritika padėjo naujai įprasminti antikos kultūrą, vertė ieškoti jos tikrųjų vertybių. Šiai kritikai jie turėjo teisę, nes buvo žmonės, skaudžiai išgyvenę savo religijos, savo kultūros, savo epochos krizę. Visus apologetus, kad ir kaip jie skirtųsi, jungė bendras tikėjimas, ir jie visi gerai žinojo, kad, liudydami Kristų žodžiu, gali būti tuoj pašaukti jį paliudyti krauju. Tokia dalia teko ir vienam iškiliausių apologetų – Justinui. Neveltui visos bažnytinės tradicijos jam suteiktas vardas yra: šventasis Filosofas ir Kankinys Justinas.
