Bėga šimtmečiai, aplinkybės skiriasi, bet Dievas nesikeičia, Katalikų Bažnyčia išlieka ta pati, ir toliau vyksta kova tarp dviejų miestų, kurie istorijoje priešinasi vienas kitam kaip dvi armijos. Krikščioniškosios istorijos teologija mus patikina, kad Dievo miestas visada nugali; Dievo Motinos apsireiškimas Fatimoje užtikrina, kad Nekaltosios Širdies istorinis triumfas yra arti; istorinė ir loginė revoliucinio dinamizmo analizė užtikrina kontrrevoliucinio judėjimo negrįžtamumą. Tačiau į kovą pasinėrusieji nepastebi didžiojo mūšio lauko horizonto, kuris kartais atrodo apgaubtas rūko ar nakties šešėlių. Kyla pavojus pasiklysti, o dar svarbiau – prarasti iš akių galutinį mūsų kovų ir mūsų kelio tikslą. Nes kelias ilgas ir nėra linijinis. Mes žengiame į priekį vingiuotais keliais, su plačiais posūkiais, kartais vietovė būna stati ir neįžengiama, kartais lygi, nusileidžianti, paskui vėl staiga pakylanti. Apskritai tam tikras judėjimas yra kylantis, bet ne tiesus. Kylame į viršų, bet aplenkdami viršūnes, apeidami prarajas ir uolas, nelygiu keliu. O priešų, kurie mus puola, yra įvairiausių. Tokia žmonijos istorija, toks mūsų gyvenimas. Ir kai užklumpa sumaišties naktis, chaoso tamsa, mus užpuola baimė.
XX a. trečiojo dešimtmečio prancūzų rašytojas Louis-Ferdinand Céline parašė romaną „Kelionė į nakties pabaigą“ (Voyage au bout de la nuit). Šiame romane Céline vienam šveicarų gvardijos karininkui, kuris 1793 m. susidegino prie Tiuileri, gindamas Liudviką XVI, priskiria dainą, kurioje sakoma: „Notre vie est un voyage / Dans l'Hiver et dans la Nuit / Nous cherchons notre passage / Dans le Ciel où rien ne luit“ („Mūsų gyvenimas yra kelionė / žiemą ir naktį / mes ieškome savo kelio / danguje be šviesos“).
Šis romantinis pesimizmas neatitinka tikrovės. Tiesa, kad dažnai žengiame pirmyn nakties tamsoje. Tačiau po nakties visada seka šviesi dienos aušra. Ir dieną, ir naktį antgamtinė šviesa, kuri veda mūsų kelią, niekada nenusileidžia.
Kai žengiame pirmyn naktį, mūsų kelią apšviečia deglo šviesa, kuri apšviečia mūsų žingsnius, nors ir neleidžia matyti toli į priekį ar atgal. Šis žibintas yra dabarties akimirkos malonė, kuri savo nors ir ribotu šviesos spinduliu leidžia mums nesuklupti, nepamesti kelio, išlaikyti teisingą kryptį.
Apie šią dabarties malonę mūsų Viešpats kalba sakydamas: „Aš būsiu su jumis per amžius iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28-18-20). Kiekvieną dieną, neišskiriant nė vieno, bet ir kiekvieną akimirką, nes istorijoje ar mūsų gyvenime nėra akimirkos, kuri būtų nutolusi nuo Jo malonės.
Dabarties akimirka yra ta, kuri mus labiausiai priartina prie amžinybės, nes dabarties akimirka „yra“. Praeities nebėra, ateities dar nėra, tačiau būtent dabarties akimirkos būtyje sutinkame Dievą, kurį galima apibrėžti kaip amžinąją dabartį, nes Dievas savo esme yra Būtis.
Dievas mus teis dabarties akimirką, kuri bus mūsų mirties akimirka. Mūsų gyvenimas pažįsta šešėlius ir šviesas, pakilimus ir nuosmukius arba bent jau pakilimų ir nuosmukių galimybę, skirtingas viršūnes, nes niekam negresia didesnis pavojus nukristi nei tiems, kurie siekia būti tobuli, tačiau tiesos akimirka bus mūsų mirties akimirka.
Kartais manome, kad tada Dievas apžvelgs mūsų gyvenimą ir įvertins mus pagal aritmetinį vidurkį. Taip nėra. Svarstyklių įvaizdis yra apgaulingas. Mūsų gyvenimas bus vertinamas ne kaip visuma, bet vieną akimirką, kurią galėtume pavadinti mirties akimirka.
Jei įsivaizduotume teismą kaip svarstykles, kuriomis sveriame savo padaryto blogio ar gėrio kiekį, galėtume atlikti kvailus skaičiavimus, pagal kuriuos šiandienos nuodėmę atsvertų rytojaus dorybės aktas. Taip nėra. Žinoma, kiekviena nesėkmė, kaip ir kiekvienas atitikimas malonei, yra svarbi, nes kiekvienas veiksmas turi pasekmių, tačiau ne aritmetinio vidurkio prasme. Tai, kas iš tikrųjų svarbu, yra paskutinė mūsų gyvenimo akimirka, blyksnis finišo tiesiojoje, ir niekas nežino, koks vaizdas bus tame laiko blyksnyje, kuris atiteks amžinybei. Niekas nežino, kokią paskutinę malonę gausime ir ar atitiksime tą paskutinę malonę. Ir niekas nežino savo mirties akimirkos.
Todėl turime gyventi dabarties akimirka. Mūsų gyvenimas – tai ne filmas su laiminga pabaiga, o fotografinių dabarties akimirkų seka.
Gyventi dabarties akimirka reiškia niekada nenusivilti, bet gyventi akimirką iš akimirkos atsidavus dieviškajai Apvaizdai, kuri žino gilią tos trumpalaikės akimirkos reikšmę. Gyvendami dabarties akimirka, įgyvendiname dorybę, kurios mums labiausiai reikia, ypač šiomis dienomis: viltį, pasitikėjimą galutiniu Marijos Nekaltosios Širdies triumfu.
