„Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių.“ (Rom 1, 20)
„Šventoji Motina Bažnyčia laikosi ir moko, kad Dievas, visų dalykų pradžia ir tikslas, gali būti tikrai pažintas prigimtine žmogaus proto šviesa iš sukurtųjų dalykų.“ (Vatikano I Susirinkimas, dogminė konstitucija Dei Filius, II)
Skirtingai nei kartais manoma, Šv. Raštas aiškiai nurodo, o Bažnyčia nedviprasmiškai ir dogmatiškai moko, kad Dievo buvimą galima pažinti protu. Todėl katalikų filosofijos tradicijoje buvo suformuluota daugybė Dievo buvimo įrodymų ir argumentų. Vieną tokio pobūdžio argumentą, remdamasis šv. Tomo Akviniečio „Teologijos suma“, glausta dialogo forma pateikia Thomas Pègues OP.
+ + +
I. DIEVO EGZISTAVIMAS
Ar Dievas egzistuoja?
Taip, Dievas egzistuoja (II).
Kodėl sakote, kad Dievas egzistuoja? (II. 3)
Todėl, kad jei Dievas neegzistuotų, niekas neegzistuotų.
Kaip įrodote, kad jei Dievas neegzistuotų, niekas neegzistuotų?
Šiuo argumentu: tai, kas savo egzistavimą gauna tik iš Dievo, neegzistuotų, jei Dievas neegzistuotų. Tačiau visa, kas egzistuoja ir nėra Dievas, savo egzistavimą gauna tik iš Dievo. Vadinasi, jei Dievas neegzistuotų, niekas neegzistuotų.
Bet kaip įrodote, kad visa, kas egzistuoja ir nėra Dievas, savo egzistavimą gauna tik iš Dievo?
Šiuo argumentu: galutine analize parodoma, kad tai, kas savo egzistavimo pagrindo neturi savyje, savo egzistavimą gali gauti tik iš ko nors kito, kas savo egzistavimo pagrindą turi savyje; o pastarąjį vadiname Dievu. Tačiau visa, kas egzistuoja ir nėra Dievas, savo egzistavimo pagrindo neturi savyje. Vadinasi, galutine analize parodoma, kad visa, kas egzistuoja ir nėra Dievas, savo egzistavimą gauna tik iš Dievo.
Bet kaip įrodote, kad visa, kas egzistuoja ir nėra Dievas, savo egzistavimo pagrindo neturi savyje?
Šiuo argumentu: savo egzistavimo pagrindo savyje neturi tai, kam reikia ko nors kito. Tačiau viskam, kas egzistuoja ir nėra Dievas, reikia ko nors kito. Vadinasi, visa, kas egzistuoja ir nėra Dievas, savo egzistavimo pagrindo neturi savyje.
Bet kodėl tai, kam reikia ko nors kito, savo egzistavimo pagrindo neturi savyje?
Todėl, kad tai, kas savo egzistavimo pagrindą turi savyje, nei priklauso, nei galėtų priklausyti nuo ko nors kito; o tai, kam reikia ko nors kito, nuo to kito priklauso.
Bet kodėl tvirtinate, kad tai, kas savo egzistavimo pagrindą turi savyje, nei priklauso, nei galėtų priklausyti nuo ko nors kito?
Todėl, kad, savo egzistavimo pagrindą turėdamas savyje, jis visa turi savyje ir iš savęs ir nieko negali gauti iš ko nors kito.
Vadinasi, kiekviena egzistuojanti būtybė, kuriai reikia ko nors kito, pačiu savo egzistavimu aiškiai įrodo, kad Dievas egzistuoja?
Taip. Kiekviena egzistuojanti būtybė, kuriai reikia ko nors kito, pačiu savo egzistavimu aiškiai įrodo, kad Dievas egzistuoja.
Ką gi tuomet sako tie, kurie neigia Dievo egzistavimą?
Jie iš esmės teigia, kad vien iš būtybių, kurių egzistavimas priklauso nuo kito, sudaryta tikrovė gali egzistuoti neturėdama jokio nepriklausomo egzistavimo pagrindo.
Bet juk tai prieštaravimas?
Būtent, Dievo negalima neigti neįpuolant į prieštaravimą.
Vadinasi, neigti Dievo egzistavimą yra neprotinga?
Taip, neigti Dievo egzistavimą iš tiesų yra neprotinga.
***
Argumento struktūra:
1. Egzistuoja būtybių, kurios savo egzistavimo pagrindo neturi savyje.
2. Būtybė, kuri savo egzistavimo pagrindo neturi savyje, egzistuoja tik todėl, kad jos egzistavimas yra gautas iš kito.
3. Tai, kas egzistavimą gauna iš kito, kaip tik dėl šios priklausomybės negali būti galutinis savo egzistavimo pagrindas. Jis gali būti kitos būtybės priežastis, tačiau pats vis tiek lieka priklausomas savo egzistavimo atžvilgiu.
4. Vien iš savo egzistavimo atžvilgiu priklausomų būtybių sudaryta visuma vien dėl to, kad tokios būtybės sudaro visumą, netampa nepriklausoma savo egzistavimo atžvilgiu ir neįgyja nepriklausomo egzistavimo pagrindo. Jei kiekvieno visumos nario egzistavimas yra gautas iš kito, tai vien jų sudarymas į visumą nepanaikina šio egzistavimo gavimo: pati tokia priklausomybių visuma savaime nepaaiškina, kas yra galutinis egzistavimo, kurį jos nariai gauna, pagrindas.
5. Todėl būtybių, kurios savo egzistavimo atžvilgiu priklauso nuo kito, egzistavimas galiausiai suponuoja tai, kas savo egzistavimo negauna iš kito.
6. Vadinasi, egzistuoja tai, kas savo egzistavimo pagrindą turi savyje ir savo egzistavimo negauna iš kito.
7. Tai yra galutinis būtybių, kurios savo egzistavimą gauna iš kito, egzistavimo pagrindas, pats savo egzistavimo atžvilgiu nuo nieko kito nepriklausantis.
8. Būtent tokį nuo nieko kito savo egzistavimo atžvilgiu nepriklausantį ir kitų būtybių egzistavimą galutinai grindžiantį pagrindą Pègues’as šiame argumento etape vadina Dievu.
9. Vadinasi, Dievas egzistuoja.
Pastaba. Čia nekalbama apie diachroninę priežasčių seką ir neteigiama, kad Visata turėjo prasidėti tam tikru momentu. Kalbama apie sinchroninę ontologinę priklausomybę: jeigu kas nors savo egzistavimo pagrindo neturi savyje, vien ilgesnė ar net begalinė tokių priklausomų būtybių seka savaime nesuteikia nė vienai iš jų nepriklausomo egzistavimo pagrindo.
Šiuo lakoniškai pateiktu argumentu dar neįrodoma visa, ką katalikų teologija teigia apie Dievą. Čia nustatoma tik tai, kad turi egzistuoti galutinis, nuo kito savo egzistavimo atžvilgiu nepriklausomas priklausomų būtybių egzistavimo pagrindas. Kad šis pagrindas yra ontologiškai paprastas, tobulas, geras, begalinis, nekintamas, amžinas, vienintelis, protingas ir turi kitas Dievui priskiriamas savybes, grindžiama tolesniais argumentais.
Pavyzdžiui, jeigu galutinis egzistavimo pagrindas būtų sudarytas iš dalių, jis priklausytų nuo tų dalių ir nuo to, kas jas jungia į vienį. Tuomet jis nebebūtų galutinis ir nepriklausomas pagrindas. Todėl toks pagrindas turi būti paprastas, tai yra nesudarytas iš dalių.
Jei jam ko nors trūktų arba jis galėtų įgyti tai, ko dar neturi, vadinasi, jis priklausytų nuo kažko kito. Tačiau galutinis egzistavimo pagrindas nuo nieko kito nepriklauso. Todėl jis turi būti visiškai tobulas. O tai, kas tobula, yra ir gera aukščiausiu laipsniu.
Jei jo būtis būtų kuo nors apribota, jam trūktų tam tikro tobulumo. Todėl galutinis egzistavimo pagrindas, būdamas visiškai tobulas, yra neapribotas, taigi begalinis.
Jei jis galėtų keistis, jame būtų galimybė tapti tuo, kuo jis dar nėra. Tai reikštų, kad jis nėra visiškai tobulas. Todėl jis yra nekintamas. Jei jis būtų pavaldus laikui, jo būtyje būtų „prieš“ ir „po“ – ankstesnis ir vėlesnis būvis. Tai reikštų kitimą. Kadangi galutinis egzistavimo pagrindas yra nekintamas, jo būtyje nėra tokios kaitos; todėl jo egzistavimas nėra matuojamas laiku ir jis yra amžinas.
Panašiais tolesniais argumentais grindžiama, kad jis yra vienintelis, protingas, turintis valią ir kitas Dievui priskiriamas savybes.
Taigi pradinis argumentas iš karto neįrodo kiekvieno apie Dievą protu sužinoti įmanomo dalyko. Jis pirmiausia parodo, kad turi egzistuoti nuo nieko kito savo egzistavimo atžvilgiu nepriklausomas galutinis pagrindas. Tolesni argumentai parodo, kodėl toks pagrindas turi savybes, dėl kurių jį pagrįstai vadiname Dievu.
