IV
7. Tais metais, kai pirmą kartą savo gimtajame mieste pradėjau mokytis, įsigijau draugą, itin brangų man dėl bendrų polinkių, bendraamžį, panašų žydinčios jaunystės žavumu. Jis dar vaikystėje augo kartu su manimi, kartu ėjome į mokyklą, kartu žaidėme. Bet tada dar nebuvo mano draugas, nors juo nebuvo ir vėliau pagal tikros draugystės supratimą, nes tikra draugystė yra tik ten, kur tu ją įtvirtini tarp susijusių tarpusavyje žmonių, paskleidęs mūsų širdyse meilę, atneštą šventosios dvasios, kuri mums yra duota. Tačiau buvo miela man ta draugystė, bręstanti bendrų siekimų ugnyje. Mat nuo tikrojo tikėjimo, kurio tiesą sakant, ne tiek daug turėjo šis jaunuolis, patraukiau jį prie prietaringų ir pražūtingų pasakėlių, kurių pomėgį man sielvartingai prikaišiojo mano motina. Ir nuo to laiko jau kartu su manimi klaidžiojo anas žmogus, ir mano siela negalėjo būti be jo. Ir štai tu, persekiojantis tuos, kurie pabėgo nuo tavęs, keršto dievas ir kartu gailestingumo šaltinis, nuostabiais būdais sugebąs patraukti mus prie savęs, tu atėmei tą žmogų iš šio gyvenimo, kai mūsų draugystė vos tebuvo trukusi metus, kurie man buvo saldesni už visas ankstesnes mano gyvenimo saldybes.
8. Ar gali vienas žmogus išvardyti tavo šlovingus darbus, kuriuos jis iš tavęs patyrė? Ką tu tada padarei, mano Dieve, ir kokia neįžvelgiama tavo sprendimų gelmė? Krečiamas drugio, jis ilgai gulėjo be sąmonės, išpiltas prakaito. Kadangi niekas nesitikėjo, kad jis pasveiks, jis buvo pakrikštytas, neatgavęs sąmonės. Aš nekreipiau į tai dėmesio, manydamas, kad jo siela išsaugos tai, ką gavo iš manęs, o ne tai, kas buvo padaryta su jo bejausmiu kūnu. Tačiau atsitiko visai kitaip. Jis atsigavo ir pasveiko, ir kai tik aš galėjau kalbėtis su juo – o galėjau tuoj pat, kai ir jis galėjo, nes nesitraukiau nuo jo, ir abu negalėjome būti vienas be kito – bandžiau pasijuokti iš jo krikšto, tikėdamasis, kad ir jis pasijuoks kartu su manimi, nes juk priėmė jį, būdamas be sąmonės ir be jausmų. Tačiau jis jau žinojo, kad priėmė krikštą ir išgąsčiu atšlijo nuo manęs kaip nuo priešo. Su netikėtu ir stebėtinu laisvumu jis įspėjo mane, kad nekalbėčiau tokių dalykų, jeigu noriu būti jo draugu. O aš, pritrenktas ir sujaudintas, atidėjau visus savo ketinimus, laukdamas, kol jis pasveiks ir tiek atgaus jėgas, kad galėsiu su juo kalbėtis apie ką noriu. Tačiau jis buvo išplėštas iš mano beprotiškų užmačių, kad, mano paguodai būtų išsaugotas pas tave: po kelių dienų, man nesant, jį vėl ėmė krėsti drugys, ir jis mirė.
9. Didelio skausmo buvo aptemdyta mano širdis, ir kur tik žvelgiau, visur buvo mirtis. Ir tėvynė man tapo bausmės vieta, o gimtieji namai – nelaimės būstu, ir visa, ką su juo anksčiau turėjau bendra, be jo virto man neapsakoma kančia. Visur jo ieškojo mano akys ir nerado. Aš nekenčiau visko, kas neturėjo jo, ir kas negalėjo pasakyti: „Štai jis ateina“, kaip ateidavo visada, kai būdavo išėjęs. Aš pats sau tapau nesuprantama mįslė ir klausinėjau savo sielą, kodėl yra liūdna ir kodėl taip labai mane kamuoja, ir ji nežinojo, ką man atsakyti. Ir jeigu sakydavau: „tikėk dievą“, pagrįstai nepaklusdavo, kadangi tas mylimas žmogus, kurio netekau, buvo tikresnis ir geresnis už tą vaizduotės padarinį, kuriuo buvo liepiama tikėti. Vien tik verksmas man malonus, jis atstojo mano draugą ir džiugino mano sielą.
V
10. Dabar, Viešpatie, visa tai jau praėjo ir laikas užgydė mano žaizdą. Ar galiu išgirsti iš tavęs, kuris esi tiesa, ar galiu priglausti savo širdies ausį prie tavo lūpų, kad man pasakytum, kodėl nelaimingiems toks saldus yra verksmas? Argi tu, nors ir visur būdamas, atmetei kada nors nuo savęs mūsų nelaimes? Tu pasilieki savyje, o mes sukamės išbandymuose. Tačiau jei mūsų verksmai nepasiektų tavo ausų, nieko neliktų iš mūsų vilties. Taigi kaip atsitinka, kad dejonės, ašaros, dūsavimai ir skundai išaugina saldų vaisių, kurį skiname nuo gyvenimo kartybės (medžio)? O gal saldi yra viltis, kad išgirsi mus? Taip įvyksta, kai meldžaimės, nes maldos trokšta pasiekti tave. Bet kaip yra skausme, ką nors praradus ir liūdesyje, kuris mane tada apsupo? Aš juk nesitikėjau, kad jis atsigaus, ir ne to prašiau savo ašaromis, o tik liūdėjau ir verkiau. Aš buvau nelaimingas, nes praradau savo džiaugsmą. O gal verksmas, kartus iš prigimties, tampa saldžiu, persisotinus tais dalykais, kuriais ilgai mėgavomės ir kurie dabar mums kelia pasibjaurėjimą?
VI
11. Bet kam visa tai kalbu? Dabar laikas ne klausti, bet pripažinti tau. Nelaimingas buvau, ir nelaiminga yra kiekviena siela, supančiota meilės mirtingiems dalykams; ji plyšta, kai jų netenka, ir tada supranta savo nelaimę, nors nelaiminga buvo ir prieš tai, kol jų neteko. Taip aš gyvenau tuo metu: karčiai verkiau ir tame kartume radau nusiraminimą. Toks buvau vargšas, tačiau tas mano varganas gyvenimas buvo man brangesnis už aną mano draugą. Tiesa, norėjau tą gyvenimą pakeisti, tačiau nenorėjau netekti jo labiau nei ko nors kito. Nežinau, ar būčiau norėjęs numirti už jį, taip kaip kalbama apie Orestą ir Pyladą, jeigu tai nėra išgalvota, kurie norėjo kartu vienas už kitą numirti, kadangi atskirai gyventi jiems buvo blogiau už mirtį. Bet manyje atsirado nežinau koks jausmas, labai šiam priešingas: mane apėmė slegiantis pasišlykštėjimas gyvenimu bei mirties baimė. Manau, jog juo labiau mylėjau aną draugą, juo labiau tarsi baisiausio priešo nekenčiau ir bijojau mirties, kuri man jį atėmė, ir maniau, jog ji staiga atims visus žmonės, kadangi galėjo atimti jį. Prisimenu, jog būtent tai jaučiau. Štai mano širdis, mano Dieve, štai tokia ji iš vidaus. Žiūrėk, nes viską prisimenu, mano viltie, tu, kuris apvalai mane nuo tokių nešvarių jausmų, nukreipdamas mano akis į tave ir išvaduodamas mano kojas iš pinklių. Stebėjausi, kad kiti žmonės gyvena, o anas, kurį mylėjau ir laikiau tarsi nemirtingu, mirė, ir dar labiau stebėjausi, kad aš, kuris buvau antrasis anas, gyvenu, anam mirus. Gerai kažkas pasakė apie savo draugą: jis yra „mano sielos dalis“. Mat aš jaučiau, kad mano siela ir jo siela dviejuose kūnuose, ir todėl man buvo baisu gyventi, nes nenorėjau gyventi, būdamas pusė, ir todėl gal būt bijojau mirti, kad nemirtų visas tas, kurį labai mylėjau.
