„Jei kas neigtų, kad garbingame Eucharistijos sakramente, kiekviename jo pavidale ir kiekvienoje jo dalelytėje yra visas Kristus, tas tebūna ekskomunikuotas.“ Tridento Susirinkimas, sess. XIII, c.3.
Kunigas per tradicines šv. Mišias konsekracijos metu iškelia ostiją laikydamas ją abiem rankom suspaudęs nykščiu ir smiliumi. Nuo to momento meldžiantis šie pirštai lieka suspausti, kad nuo prisilietimo likusios mažiausios Eucharistijos mažiausios dalelės nenukristų ir taip nebūtų išniekintos. Pirštai atleidžiami tik kunigui priimant šv. Komuniją, laikant pirštus virš patenos ir korporalo, bei dalinant šv. Komuniją tikintiesiems, laikant pirštus virš komuninės.
Mišiolo lapai verčiami kitais pirštais nei tie, kurie buvo prisilietę prie šv. Komunijos. Pirštai po Komunijos išdalinimo atleidžiami tik juos nuplovus vynu ir vandeniu virš taurės, o kunigas vėliau šį mišinį išgeria. Tokiu būdu tiek, kiek įmanoma, sumažinama rizika, kad nukris bent mažiausia konsekruota dalelytė. Tikintiesiems priimant šv. Komuniją į burną rizika, kad nukris bent mažiausia Eucharistijos dalelytė, taip pat yra labai maža.
Tačiau kaip yra dalijant šv. Komuniją į rankas? Geriausiai tai parodo nufilmuotas ekperimentas, kuriuo dalijamės su skaitytojais. Žinoma, eksperimente naudojamos tik nekonsekruotos ostijos.
Katalikai, priimdami šv. Komuniją į rankas, ko gero net nesusimąsto, kad ant jų rankų gali likti labai mažos dalelytės Jėzaus Kristaus Kūno šv. Ostijos pavidale, kurios vėliau nukrenta ant grindų ar kur kitur. Šioje vietoje labai tiktų Jėzaus pasakyti žodžiai: „Juk negražu imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams.“ (Mk 7, 24–30)
Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl IX amžiaus Romos tvarka Komuniją ant liežuvio laikyta įprasta praktika, o Ruano sinodas 650 m. pasmerkė pasauliečių Komunijos priėmimą į rankas kaip piktnaudžiavimą.
Klausimas kiekvienam tikinčiajam, priimančiam šv. Komuniją: ar mes tikime Tridento susirinkimo paskelbta dogma, kad Jėzus Kristus yra kiekvienoje, net ir mažiausioje konsekruotoje Ostijoje? Ir ar mes imamės visų įmanomų atsargumo priemonių, kad net ir mažiausioje dalelytėje esantis mūsų Viešpats Jėzus Kristus nebūtų išniekintas?
***
Primename, kad 2020 m. balandžio 27 d. Lietuvos vyskupų konferencija (LVK) paskelbė įsaką šv. Komuniją Mišių metu tikintiesiems dalyti tik į rankas, taip įvesdama Lietuvoje naują praktiką, iki tol taikytą tik pavienėse parapijose liberalaus mąstymo kunigų, ir paneigdama savo ankstesnį, 1997 m. sausio 9 d., sprendimą Lietuvoje neįvesti Komunijos į rankas praktikos.
Reaguodami į tokį LVK sprendimą, 2020 m. gegužę kartu su kitais tikinčiaisiais iš įvairių Lietuvos vyskupijų parašėme Laišką Lietuvos vyskupams dėl šv. Komunijos dalijimo būdo, kuriame klausėme, ar pasibaigus COVID-19 pandemijai į visas Lietuvos bažnyčias vėl bus sugrąžinta praktika dalyti ir priimti šv. Komuniją ant liežuvio ir prašėme, kad ši praktika būtų sugrąžinta kuo greičiau. Laiške argumentavome, kad šv. Komunijos dalijimo ant liežuvio praktika kur kas geriau užtikrina Kristaus Kūnui prideramą pagarbą bei leidžia išvengti nederamo ar net paniekinančio elgesio su konsekruota ostija, o taip pat tai yra nuo neatmenamų laikų įvesta ir visuotinių Bažnyčios susirinkimų išaukštinta praktika. Skirtingai nuo šv. Komunijos dalijimo į rankas praktikos, kuri konkrečia, išorine forma, kurią įgavo dabar, anksčiau niekada neegzistavo. Galiausiai, priminėme pačios LVK 1997 m. sausio 9 d. išplatintus žodžius: „Lietuvos vyskupai mano, kad ir toliau palaikytinas pagarbus Lietuvos tikinčiųjų Šventosios Komunijos priėmimo būdas ir ragina kunigus bei tikinčiuosius neatsisakyti iš gilaus tikėjimo plaukiančių savojo krašto tradicijų <...> Lietuvos Vyskupų Konferencija, atsižvelgdama į susiklosčiusias pamaldumo ir pagarbos Eucharistijai tradicijas, neįveda Lietuvoje praktikos dalyti Komuniją į rankas.“
Šis laiškas surinko daugiau nei 500 Lietuvos tikinčiųjų parašų ir buvo išsiųstas visiems Lietuvos vyskupams, bet iš jų arba negavome jokio atsakymo, arba gavome lakoniškus ir nelabai mandagius atsakymus. Matydami tokią situaciją, liūdnai spėjome, kad šventvagiškas šv. Komunijos dalijimas į rankas Lietuvoje taps norma, o pandemijai tęsiantis ilgai ir kunigams bei tikintiesiems įpratus, bus tęsiamas ir jai pasibaigus. Taip pat išsakėme argumentus, kad toks įprotis dar labiau silpnins ir taip jau silpną tikėjimą realiu Kristaus buvimu konsekruotuose duonos ir vyno pavidaluose ir mažins kunigų bei tikinčiųjų rodomą pagarbą Švč. Sakramentui. Deja, tenka konstatuoti, kad buvome teisūs ir šio sprendimo vaisiai akivaizdūs jau dabar, praėjus dar visai nedaug laiko.
Pabaigoje verta apibendrintai pakartoti argumentus už šv. Komunijos dalijimo būdą tik ant liežuvio, kuriuos prieš pusantrų metų išsakėme laiške vyskupams, ir priminti, jog tikintieji turi neatimamą teisę priimti Komuniją ant liežuvio.
Argumentai už šv. Komunijos dalijimą tik ant liežuvio:
1. Šv. Komunijos dalijimo ant liežuvio praktika kur kas geriau užtikrina Kristaus Kūnui prideramą pagarbą bei leidžia išvengti nederamo ar net paniekinančio elgesio su konsekruota ostija. Praktikos dalyti šv. Komuniją į rankas taikymas veda prie mažėjančios pagarbos ir menkstančio tikėjimo realiu Kristaus buvimu konsekruotoje ostijoje ir vyne. Priimdami Komuniją ant liežuvio tiesiai iš kunigo rankų parodome, kad nesame verti imti Dievo Kūną į savo rankas, kad tik pašventintos kunigo rankos gali Jį liesti, kad Jis nekeliauja „iš rankų į rankas“. Plintanti praktika sugniaužti Komuniją pirštais yra netinkamas savininkiškas gestas Viešpaties Kūno atžvilgiu. Be to, priimant Komuniją į rankas, daug trupinėlių nukrenta ant žemės, ir niekas jais nesirūpina. Tai akivaizdi nepagarba Jėzui. Juk kiekviename Ostijos trupinėlyje yra visas Kristus. Jau nekalbant apie tai, kad priimant Komuniją į ranką labai didėja tikimybė, kad kas nors ją išsineš ir panaudos šventvagiškiems tikslams. Kaip teigiama Dievo tarnystės kongregacijos 1969 m. instrukcijoje Memoriale Domini, „ši įprasta praktika labiau užtikrina deramą pagarbą šventosios Komunijos dalijimo metu; ji atitolina pavojų paniekinti eucharistinius pavidalus [...], skatina Bažnyčios rūpestį ir rekomendacijas nuolat saugoti konsekruotos duonos fragmentus“.
2. Kartais teigiama, esą rankos yra tokios pačios „šventos“ kaip burna ar visas pakrikštytojo kūnas. Pagal šią logiką, nieko blogo būtų trypti Šv. pavidalus kojomis, nes juk jos lygiai tokios šventos, kaip ir rankos. Bet visa liturgija sudaryta iš simbolių, gestų, „kūno kalbos“, kuri aiškiai ir griežtai skiria skirtingą kūno dalių šventumo lygį. Juk tam tikros simboliais pažymėtos ceremonijos ir etiketas egzistuoja ir kitose žmonių gyvenimo sferose, ne vien liturgijoje, ir niekas jų nesiūlo visai atsisakyti. Pavyzdžiui, civilizuotoje visuomenėje egzistuoja stalo etiketas, ir mes nesakome, kad svarbu tik tai, ką žmogus galvoja vidujai, kad ir kaip nemandagiai elgtųsi. Ne, mes reikalaujame ir tam tikro pagarbaus išorinio elgesio, atspindinčio jo vidinį nusiteikimą.
3. Įvedant praktiką dalyti šv. Komuniją į rankas, būtų atsisakoma nuo neatmenamų laikų įvestos ir visuotinių Bažnyčios susirinkimų išaukštintos praktikos. Šv. Komunijos dalijimo į rankas praktika konkrečia, išorine forma, kurią įgauna dabar, anksčiau niekada neegzistavo. Kaip teigiama jau minėtos kongregacijos 1973 m. dekrete De SS. Eucharistia, „įprotis konsekruotos duonos gabalėlius dėti priimančiam ant liežuvio <...> atitinka daugelio šimtmečių liturgines apeigas“. Iš tikrųjų nėra aišku, kaip Viešpats Jėzus dalijo pirmąją Komuniją apaštalams per Paskutinę vakarienę (iš Evangelijos tai lieka neaišku), nors šia tema dažnai spekuliuojama. Ne vienas šventasis mistikas savo vizijose regėjo, kad Komunija buvo dalijama ant liežuvio, bet kaip buvo iš tikrųjų, mes nežinome. Pirmaisiais amžiais kai kuriose Bažnyčiose Komunija iš tiesų būdavo duodama į rankas (nors kitur buvo duodama kaip tik ant liežuvio), bet iš aprašymų ir atvaizdų žinome, kad ta praktika buvo visai kitokia nei šiandien. Priimantysis Komuniją žemai pasilenkdavo, o jo ranka turėdavo būti pridengta skepeta. Kunigas padėdavo Komuniją ant dešinės rankos, ir tikintysis turėdavo, neliesdamas jos kita ranka ir nesulenkdamas pirštų, pakelti ją prie savo burnos. Be to, jau nuo II šimtmečio gausu popiežių ir šventųjų raginimų Komuniją dalyti ant liežuvio.
4. Vis dėlto net jei pirmųjų amžių praktika būtų buvusi tokia pat kaip dabartinė (nors tokia ji nebuvo), argumentas, kad reikia grąžinti pirmųjų amžių papročius yra klaidingas archeologizmas, kurį pasmerkė popiežius Pijus XII. Vadinamasis archeologizmas siekia grąžinti menamas, tendencingai rekonstruotas pirmykštės Bažnyčios praktikas, kartu neigdamas Šventosios Dvasios vedamą organišką bažnytinės praktikos vystymąsi. Šis argumentas grindžiamas prielaida, esą tai, kas tiko krikščionybės senovėje, neabejotinai tinka ir šiandien; maža to, netgi yra geriau už tai, ką Bažnyčia įvedė šimtmečiams bėgant. Grįžimas į „embrioninę būklę“ nėra pažanga, tik regresas. Tai, kas pradžioje nekėlė pavojaus dėl pirmųjų krikščionių uolumo ir erezijų apie Švenčiausiąjį Sakramentą nebuvimo, tapo pavojinga, protestantams ėmus neigti transsubstanciaciją. Be to, meilė yra išradinga, ir nuosekli raida turėtų būti gyvenimo dėsnis. Todėl normalu, kad Bažnyčia laikui bėgant tobulino tikėjimo Švenčiausiuoju Sakramentu išraišką ir didino pagarbą jam. Noras (išoriškai) grįžti prie ankstyvosios Bažnyčios papročių išduoda jos dvasią, nes atmeta jai būdingą raidą. Be to, toks argumentas yra veidmainiškas, nes tie, kurie agituoja už Komunijos teikimo į ranką įvedimą, jokiu būdu nenorėtų grąžinti daugelio pirmųjų amžių papročių, pavyzdžiui, ilgų ir sunkių atgailų, pasninkų, katechumenų ir tikinčiųjų atskyrimo per Mišias, ilgo stovėjimo per pamaldas ir pan.
5. Liturgijoje esminis yra šventumo, atskirtumo nuo pasaulietinės sferos, aspektas. Šventumas išreiškiamas simbolinėmis apeigomis, kurios savo esme yra kintančios tik lėtai, o ne keičiamos dirbtinai ir staiga. Šių laikų sekuliarizuotoje visuomenėje žmonės apskritai dar lankosi bažnyčioje tik todėl, kad čia randa kažką švento, skirtingo nuo įprasto gyvenimo, primenančio amžinybę. Taip ilgai gyvavusių pagarbos Švenčiausiajam Sakramentui formų beprasmis keitimas yra žalingas sielovados požiūriu: tai piktina pamaldesnius tikinčiuosius ir sustiprina sekuliarią laikyseną tų, kurie paveikti pasaulio dvasios – ir vienus, ir kitus atstumia nuo reguliaraus praktikavimo.
