Prieš porą metų įsigijęs Katalikų pasaulio leidinių išleistą Eucharistijos šventojo Petro Julijono Eimaro kūrinį „Garbinti dvasia ir tiesa“, perskaitęs leidėjo įvadą ilgam padėjau ją į šalį. Savo įvade leidėjas nurodė, kad:
Skirtumai tarp šio naujo leidimo ir 1920 m. penkioliktojo leidimo nežymūs. Daugelis pasenusių terminų buvo pašalinti arba pakeisti naujais, pirmiausia dėl aiškumo ir atsižvelgiant į naują Susirinkimo poziciją ekumeninio ir tarpreliginio dialogo klausimais. (paryškinta mano)
Gerai pamenu tą nemalonų jausmą, kurį tada patyriau – jis niekur nedingo ir dabar, vėl paimant tą pačią knygą į rankas. Kaip galima sau leisti iškarpyti šventojo žodžius, kad įtiktum pasauliui? Ir vis dėlto katalikai tai daro savo pačių rankomis.
Ėmęsis išversti vieną šventojo pamokymą iš internete prieinamos knygos versijos anglų kalba, jame aptikau nuorodą į protestantų supeikimą ir, aišku, pasitikrinęs knygą radau, kad ta pastraipa yra tiesiog praleista kaip nebeatitinkanti „naujosios ekumeninės Susirinkimo pozicijos“. Čia galime prisiminti, kad šventųjų žodžiai dažnai buvo nepatogūs, net ir tikėjimo broliams.
Kiek svarbus Eucharistijos šventojo pastebėjimas apie Švč. Sakramento poveikį tikinčiųjų sieloms ir jų tarpusavio santykiams (tekste paryškinta), spręskite patys.
A. B.
+ + +
23. Eucharistija ir šeimos gyvenimas
Noli relinquam vos orphanos.
Nepaliksiu jūsų našlaičiais. (Jn 14, 18)
„Kristaus sekimo“ knygoje rašoma: „Kai Jėzus yra šalia, viskas klostosi gerai, bet kai Jėzaus nėra, viskas tampa sunku. Būti be Jėzaus – tai skausminga pragaro kančia.“ Kas su mumis būtų buvę, jeigu mūsų Išganytojas būtų pasitenkinęs vien savo mirtingu gyvenimu?
Be abejonės, ir tai jau būtų buvusi didžiulė malonė ir pakaktų, kad gautume išganymą bei amžinąją šlovę, tačiau tuo pačiu mes būtume patys nelaimingiausi iš visų žmonių. Kaip gi taip!? Būtume nelaimingi, turėdami Jėzaus malonę, žodžius ir pavyzdžius!? Nelaimingi, turėdami gausius Jo meilės įrodymus!? Taip, turėdami visa tai, mes vis tiek būtume nelaimingiausi iš visų žmonių.
I
Kai šeima yra vieninga ir susibūrusi aplink gerą tėvą, ji yra laiminga. Bet jei ji yra atskirta nuo jo, džiaugsmą ir laimę pakeičia ašaros. Tai jau nebėra šeima – ji yra be tėvo.
Jėzus atėjo į žemę tam, kad įkurtų šeimą. Jo vaikai, sako Pranašas, džiūgaus kaip jauni alyvmedžiai aplink Jo stalą. Bet vos tik Jėzus pasitraukia, Jo šeima išsiskirsto.
Be mūsų Viešpaties būtume kaip apaštalai Jo Kančios metu, klajojantys ir nežinantys, ką daryti. O juk jie nuo mūsų Viešpaties buvo atskirti visai neilgai. Iš Jo jie gavo viską – jie matė Jo stebuklus ir Jo gyvenimas buvo ką tik baigęsis jų akyse. Visa tai tiesa, bet jų gerasis Tėvas išėjo, ir jie nebebuvo šeima, jie nebebuvo broliai. Jie išsiskirstė, kiekvienas sugrįždamas prie savo reikalų.
Kokia bendruomenė gali išsilaikyti be vadovo? Eucharistija yra tas ryšys, kuris sujungia krikščionišką šeimą. Pašalinkite Eucharistiją, ir brolystės nebeliks.
Ar krikščioniška brolystė egzistuoja tarp protestantų, kurie neteko Eucharistijos? Vieni kitiems jie yra tik svetimi žmonės. Jie nesudaro šeimos net tada, kai susirenka savo šventyklose – kiekvienas yra laisvas mąstyti ir kalbėti, ką nori. Jų bažnyčios yra ne kas kita, kaip didelės svetainės, kurios nelabai skatina melstis.
(ši pastraipa Katalikų pasaulio leidinių leidime yra praleista)
Ar tarp katalikų, nepaisančių Eucharistijos, yra brolybės jausmas? Sunku būtų tai tvirtinti. Šeimos, kuriose tėvas ir sūnūs nebendrauja, greitai praranda harmonijos dvasią, motina tampa kankine, o dukros nuolat pykstasi. Ne, ne! Be Eucharistijos nėra tikros šeimos.
Bet jei Jėzus sugrįžta, šeima atgimsta. Pažvelkite į didelę Bažnyčios šeimą. Ji turi šventes, kurių prasmę galime lengvai suprasti: tai šventės Tėvo, Motinos ir šventųjų, kurie yra mūsų broliai, garbei. Šios šventės turi tikslą.
Jėzus puikiai žinojo, kad tol, kol egzistuos katalikų šeima, Jis turės būti jos Tėvas, jos centras, jos džiaugsmas, jos laimė.
Todėl, kai susitinkame, galime sveikintis kaip broliai – mes pakylame nuo to paties stalo. Apaštalai instinktyviai vadino pirmuosius krikščionis savo broliais.
O! Kaip gerai velnias žino, kad atitolindamas sielas nuo Eucharistijos jis griauna krikščionišką šeimą ir skatina mumyse savanaudiškumą. Nes yra tik dvi meilės: meilė Dievui ir meilė sau. Turime atsiduoti vienai arba kitai.
II
Mes taip pat randame sau apsaugą ir prieglobstį mūsų Viešpaties akivaizdoje. Jėzus sakė: „Nesipriešinkite. Jei jus kas įžeidžia, atleiskite. Jei nori atimti marškinius, atiduokite ir apsiaustą.“
Atrodo, kad Jėzus mums, krikščionims, čia, žemėje, suteikia tik vieną teisę: teisę būti žmonių persekiojamiems ir keikiamiems.
Jei iš mūsų būtų atimta Eucharistija, iš kur mes semtumės jėgų laikytis tokio mokymo?
Gyvenimas taptų nepakeliamas. Jėzus pasmerktų mus nepakeliamai vargingam gyvenimui. Koks karalius palieka savo tautą, įtraukęs ją į žiaurų karą?
Tiesa, mes vis dar galėtume tikėtis dangaus. Bet tas atlygis taip toli! O! Man liko dar dvidešimt, galbūt keturiasdešimt metų gyventi šioje vargų žemėje, ir visą tą laiką turėsiu gyventi remdamasis tokia tolima viltimi! Bet mano širdžiai reikia paguodos, jai reikia išsipasakoti draugui.
Aš neturėčiau ieškoti tos paguodos pasaulyje, – pas ką tada man eiti? Tas, kuriam trūksta tikėjimo Eucharistija, atsako: „Aš atsisakysiu savo religijos ir priimsiu kitą, kuri mane išlaisvins.“ Tai logiška: mes negalime ištverti, tik kęsdami skausmus ir niekada negaudami paguodos. Gyventi be Jėzaus neįmanoma.
Todėl eik pasimatyti su Juo Sakramente – Jis yra Draugas, Vadovas, Tėvas! Vaikas nėra laimingesnis gavęs bučinį iš motinos, nei tikinti siela bendraudama su Jėzumi.
Negaliu suprasti, kaip tie, kurie kenčia, gali apsieiti be didelio atsidavimo Eucharistijai – jie galiausiai pasiners į neviltį. Man tai nėra staigmena. Net šv. Paulius, apdovanotas gausiomis malonėmis, vis tiek laikė gyvenimą sunkiu ir varginančiu.
O! Mes išprotėtume be To, kuris sako aistroms: „Jūs daugiau nebekilsite. Jūs neturėsite jokios valdžios šio žmogaus protui ir širdžiai.“
Koks gi maloningas buvo Jėzus, įamžindamas save Eucharistijoje!
III
Pats Jėzaus buvimas sumažina demonų galią ir neleidžia jiems viešpatauti žmonėms, kaip jie darė prieš Įsikūnijimą. Tikra tiesa, kad nuo mūsų Išganytojo atėjimo buvo palyginti nedaug velnio apsėdimo atvejų – pagoniškose žemėse jų yra daug daugiau nei krikščioniškose. Velnio viešpatavimas sugrįžta proporcingai tikėjimo Eucharistija silpnėjimui.
Argi jūsų pagundos – kartais tokios baisios ir bauginančios – dažnai nenurimsta vos įžengus į bažnyčią ar bendraujant su Jėzumi Eucharistijoje? Jis yra Tas, kuris kadaise valdė audras.
Tad Jėzus yra su mumis, ir kol žemėje yra Jo garbintojas, Jėzus bus su juo, kad jį apsaugotų. Tai yra Bažnyčios ilgaamžiškumo paslaptis. Žmonės dažnai bijo Bažnyčios priešų – tai kyla iš tikėjimo trūkumo.
Bet mes privalome garbinti ir tarnauti mūsų Viešpačiui Jo Sakramente. Ką darytų tėvas, jei jo vaikai jį niekintų ir įžeidinėtų? Jis juos paliktų.
Rūpinkimės Jėzumi, ir neturėsime ko bijoti.
Jei mylime Jėzų Eucharistijoje, jei gailimės savo klaidų kai Jį nuliūdiname, Jis mūsų nepaliks.
Svarbiausia, kad mes pirmieji Jo nepaliktume. Jis visada turi galėti pasakyti: „Aš turiu namus.“
O kai stiprus ginkluotas vyras saugo savo namus, jo šeima yra saugi.
