Kai būsi vienas savo kambaryje, paimk savo krucifiksą, pagarbiai pabučiuok jo penkias žaizdas, paprašyk jo, kad tau pasakytų trumpą pamokslą, o tada klausykis amžinojo gyvenimo žodžių, kuriuos jis sako tavo širdžiai. Klausykis erškėčių, vinių, Brangiausiojo Kraujo maldavimų. O, koks iškalbingas pamokslas!
*
Kryžiaus šventė tikrųjų krucifikso mylėtojų vidinėje šventovėje gali būti švenčiama kiekvieną akimirką. O kaip ją švęsti? Aš tau paaiškinsiu, kaip geriausiai sugebu. Mes šią šventę švenčiame dvasiškai, tyliai kentėdami, nesiremdami į jokį kūrinį. Ir kaip šventės švenčiamos su džiaugsmu, taip Kryžiaus šventė Kryžiaus mylėtojų turėtų būti švenčiama kentėjimu tyloje, laimingu ir giedru veidu, kad skausmas būtų paslėptas nuo kūrinių akių ir žinomas tik Dievui. Šioje šventėje mes maitinamės gardžiausiomis vaišėmis, maitindamiesi dieviškąja Valia, sekdami mūsų nukryžiuotosios Meilės pavyzdžiu. O, koks saldus maistas! Jis sudarytas iš įvairių elementų: dvasinių ir fizinių kančių, prieštaravimų, šmeižtų, paniekos ir pan. O, koks gardus šių dalykų skonis dvasiniam gomuriui, jei jie priimami tyru tikėjimu ir šventa meile, tyloje ir su pasitikėjimu!
Vieną dieną angelas man padovanojo auksinį kryžių, kad išmokytų mane kančių vertės.
MEILĖS PSALMĖ
Kryžiumi Dievas tobulina mylinčią sielą, kuri Jam aukoja karštą ir dosnią širdį.
O, ką galiu pasakyti apie tą brangų ir dievišką lobį, kurį mūsų didis Dievas paslėpė kentėjimuose? Bet tai yra didžiulė paslaptis, žinoma tik tam, kuris myli, o aš, neturėjęs jos patirties, turiu pasitenkinti tuo, kad ja grožiuosi iš tolo. Laiminga ta širdis, kuri laikosi ant kryžiaus, Mylimojo glėbyje, ir dega tik dieviškąja meile!
Laimingesnis yra tas, kuris kenčia be džiaugsmo ir taip yra perkeičiamas į Kristų!
Laimingas tas, kuris kenčia neprisirišęs prie savo kančios, trokšdamas tik mirti sau, kad dar labiau mylėtų Tą, kuris padaro meilės žaizdą! Aš duodu jums šią pamoką kryžiaus papėdėje, bet jūs ją suprasite tik maldoje.
Kristus tris valandas meldėsi ant kryžiaus – tai buvo tikrai nukryžiuotoji malda, be jokios vidinės ar išorinės paguodos. O Dieve! Kokia didinga pamoka! Prašyk Dievo, kad Jis įspaustų ją į tavo širdį. O, kiek čia medžiagos apmąstymams! Kentėdamas agoniją ant kryžiaus Jėzus ištarė pirmuosius tris žodžius, kurie buvo trys meilės strėlės – o tada Jis tylėjo iki devintos valandos, visą tą laiką melsdamasis. Palieku jums apmąstyti, kokia neteikianti paguodos buvo ši malda.
*
Atsigulk ant pliko kryžiaus ir nesiskųsk niekaip kitaip, kaip tik šiuo vaikišku šūksniu: „Mano Tėve, mano Tėve, tebūnie Tavo valia!“ – ir tada nutilk. Toliau ilsėkis ant kryžiaus iki laimingos savo mistinės mirties akimirkos. Ši brangi mirtis yra trokštamesnė už gyvenimą. Tada, kaip sakė šv. Paulius, tavo gyvenimas bus paslėptas su Kristumi Dieve (Kol 3, 3), ir tu atsidursi šioje gilioje vienatvėje, kurią myli, ir būsi visiškai atskirtas nuo visų sukurtų dalykų. Dabar yra laikas kentėti tyloje ir ramybėje; pasiduok agonijai, kurią kenti, ir ji nuves tave į mistinę mirtį.
*
Dievo tarnų gyvenimas yra nuolatinė mirtis. Juk jūs esate mirę, o jūsų gyvenimas paslėptas su Kristumi Dieve. Linkiu jums mirti šia mistine mirtimi. Mes ką tik šventėme mūsų Viešpaties gimimą, ir esu įsitikinęs, kad jūs kasdien vis labiau ir labiau gimstate mistiniu būdu Kristuje; ir noriu, kad jūs mirtumėte Jame mistiniu būdu, kasdien vis tobuliau, ir išsklaidytumėte Dieviškumo gelmėje visas tas mažas jus erzinančias išsiblaškymo priežastis . Tas, kuris yra mistiniu būdu miręs, siekia tik Dievo, kuris yra toks geras ir toks didis. Jis atmeta visas kitas mintis, kad ir kokios geros jos būtų, kad galėtų galvoti tik apie Dievą. Jis kantriai laukia Dievo valios, jis ignoruoja viską kita, kad nebūtų jokių kliūčių dieviškajam veikimui, kuris vyksta sielos paslaptyje – ten, kur negali priartėti joks tvarinys – nei angelas, nei žmogus, nes šioje paslaptingoje vietoje, kuri yra sielos esmė, dvasia, šventovė, kur patys dangiškieji pulkai stebi šį dieviškąjį veikimą, šį dieviškąjį gimimą, kuris vyksta kiekvieną akimirką tam, kuris yra toks laimingas, kad yra mistiškai miręs ant kryžiaus, gyvena tik Dievas. Ten aš ruošiu savo pamokslą – prie Nukryžiuotojo kojų.
*
Tegul šventasis Kristaus kryžius visada lieka įsišaknijęs mūsų širdyse! Tegul mūsų protas bus įskiepytas į šį gyvenimo medį ir tegul jis duoda vertus atgailos vaisius, per tikrojo Gyvenimo Autoriaus mirties nuopelnus!
*
Tavo kryžius iš tiesų yra didis! Dėkui mūsų vieninteliam Gėriui, kuris tave laiko ant kryžiaus! O mylimas kryžiau! O šventasis kryžiau, gyvenimo medi, iš kurio trykšta amžinasis gyvenimas, aš sveikinu tave, aš apkabinu tave, aš spaudžiu tave prie savo širdies! Ak! Tai jausmai, kurie turėtų mus įkvėpti mūsų išbandymuose. Taigi drąsos! Drąsos! Po tokiu sunkiu svoriu žmogiškoji prigimtis, tiesa, susvyruos, bet siela paragaus saldžios ramybės Dievo glėbyje. Neskaičiuok savo išbandymų dydžio – verčiau kontempliuok Jėzų, savo nukryžiuotą Meilę, skausmų ir kančios Karalių.
Jei tai darysi, visos tavo kančios įgaus saldumo. Pakelk savo širdį. Sutelk savo širdį į Dievą. Pripažįstu, kad šiuo metu negali atsiduoti maldai ar kitoms pamaldumo praktikoms, tačiau, remdamasis Kristumi, duosiu tau taisyklę, kuri leis tau melstis be perstojo: visada meldžiasi tas, kuris gyvena dorai. Prašau tave, įkvėpk tikėjimo; visuose savo veiksmuose būk Dievo akivaizdoje.
Pabudęs, valdyk savo širdį, prisimindamas Dievą, savo Meilę, savo vienintelį Gėrį. Kai Dievas įkvepia tave meilės jausmu, sustok ir pasimėgauk juo, kaip bitė gurkšnoja medų. Ak! Kai pagalvoju, kad mano siela yra Dievo šventovė, kad Dievas gyvena manyje, kaip džiaugiasi mano širdis! Visos kančios man atrodo saldžios ir lengvos. Koks vaisingas apmąstymų šaltinis!
Gyvenk Dieviškosios Didenybės džiaugsme ir ramybėje. Gyvenk pasinėręs į dieviškąją meilę. Gyvenk dėl dieviškosios meilės ir iš dieviškosios meilės.
O brangusis kryžiau! Tavo dėka mano skaudžiausios išbandymų akimirkos yra kupinos malonių!
*
O sielos! Kaip tyros balandės ieškokite prieglobsčio po krucifikso šešėliu. Ten apraudokite savo dieviškojo Sužadėtinio Kančią ir, iš savo širdžių semdamos meilės liepsnas bei ašarų upes, padarykite iš jų brangų balzamą, kad pateptumėte juo savo Gelbėtojo žaizdas.
1853 m. popiežius Pijus IX pasionistų ordinui pavedė Šventųjų Laiptų šventovę Romoje. Žemiau pateikiame šventovėje platinamo lankstinuko vertimą į lietuvių kalbą (tinka maldinei kelionei).
