Thomas Pègues’as OP, remdamasis šv. Tomo Akviniečio Teologijos suma, glaustai aiškina Dievo prigimtį ir pagrindinius Jo atributus: kodėl Dievas yra pati Būtis, tobulas, geras, begalinis, nekintamas, amžinas ir vienas, taip pat – kaip žmogus gali Dievą pažinti ir ką iš tiesų reiškia mūsų vartojami žodžiai apie Jį. Pirmoji dalis, kurioje pateikiamas Dievo buvimo įrodymas – ČIA.
II. DIEVO PRIGIMTIS IR ATRIBUTAI
(A)
Kas yra Dievas?
Dievas yra dvasia trijuose Asmenyse, visų dalykų Kūrėjas ir aukščiausiasis Viešpats.
Ką reiškia sakyti, kad Dievas yra dvasia?
Tai reiškia, kad Jis neturi kūno, kaip mes, kad Jis yra visiškai nematerialus ir kad Jame nėra nieko, kas skirtųsi nuo Jo būties (III. 1–4).
Ką tai reiškia kalbant apie Dievą?
Tai reiškia, kad Dievas nėra viena iš apibrėžtų esybių greta kitų; tikrąja šio žodžio prasme Jis yra transcendentinis – pranokstantis visas ribotas esybes – ir absoliutus – nuo nieko nepriklausomas ir niekuo neapribotas; Jis yra pati Būtis (III. 4).
Ar Dievas yra tobulas?
Taip, Dievas yra tobulas, nes Jam nieko netrūksta (IV. 1).
Ar Dievas yra geras?
Taip, Dievas yra pats Gėris, nes Jis yra visos meilės pradžia ir tikslas (VI).
Ar Dievas yra begalinis?
Taip, Dievas yra begalinis, nes Jo būtis nėra niekuo apribota (VII. 1).
Ar Dievas yra visur?
Taip, Dievas yra visur, nes visa, kas egzistuoja, yra Jame ir savo egzistavimą gauna iš Jo (VIII).
Ar Dievas yra nekintamas?
Taip, Dievas yra nekintamas, nes, visa turėdamas, Jis nieko negali įgyti (IX).
Ar Dievas yra amžinas?
Taip, Dievas yra amžinas, nes Jame nėra ankstesnio ir vėlesnio būvio (X).
Ar yra daugiau negu vienas Dievas?
Ne, yra tik vienas Dievas (XI).
(B)
Kodėl Dievui priskiriami šie įvairūs atributai?
Todėl, kad jei Jis jų neturėtų, nebūtų Dievas.
Kaip įrodote, kad jei Dievas neturėtų šių atributų, Jis nebebūtų Dievas?
Todėl, kad Dievas nebebūtų Dievas, jei nebūtų Tas, kuris savo egzistavimo pagrindą turi savyje. Tačiau Tas, kuris savo egzistavimo pagrindą turi savyje, turi būti tobulas, nes visa turi savyje; o jei Jis tobulas, Jis būtinai yra geras. Jis turi būti begalinis, nes priešingu atveju kas nors galėtų Jį paveikti ir taip apriboti Jo būtį; o jei Jis begalinis, Jis turi būti visur. Jis turi būti nekintamas, nes priešingu atveju būtų kažkas, ko Jam reikėtų; o jei Jis nekintamas, Jis yra amžinas, nes laikas suponuoja ankstesnį ir vėlesnį būvį, o tai suponuoja kitimą. Kita vertus, kadangi Jis yra be galo tobulas, Jis gali būti tik vienas; mat dviejų be galo tobulų būtybių egzistavimas būtų visiškai neįmanomas, nes vienoje nebūtų nieko, kuo ji skirtųsi nuo kitos (III–XI).
(C)
Ar galime regėti Dievą šiame gyvenime?
Ne, šiame gyvenime Dievo regėti negalime; tam kliudo mūsų mirtingas kūnas (XII. 11).
Ar galime regėti Dievą danguje?
Danguje galime regėti Dievą pašlovintos sielos akimis (XII. 1–10).
Kaip galime pažinti Dievą šiame gyvenime?
Šiame gyvenime Dievą galime pažinti protu ir tikėjimu (XII. 12–13).
Ką reiškia pažinti Dievą šiame gyvenime protu?
Tai reiškia pažinti Dievą iš Jo sukurtų kūrinių (XII. 12).
Ką reiškia pažinti Jį šiame gyvenime tikėjimu?
Tai reiškia pažinti Dievą iš to, ką Jis pats mums apie save apreiškė (XII. 13).
Kuri iš dviejų šiame gyvenime galimų Dievo pažinimo rūšių yra tobulesnė?
Be abejo, tobulesnis yra tas Dievo pažinimas, kurį turime tikėjimu. Juo Dievą regime tokioje šviesoje, kurios proto akis nepasiekia; be to, nors čia, žemėje, esama šešėlių, o kartais mus gaubia ir neperregima tamsa, tikėjimo šviesa yra ne kas kita kaip dangiškojo regėjimo aušra – to regėjimo, kuris bus mūsų laimė per visą amžinybę (XII. 13).
(D)
Kai kalbame apie Dievą ar mėginame žodžiais išreikšti tai, ką apie Jį mąstome, ar mūsų vartojami žodžiai turi tikslią ir pagrįstą reikšmę?
Be abejo. Nors šie žodžiai pirmiausia vartojami kūrinių tobulybėms žymėti, juos galima taikyti tam, kas Dieve atitinka tas pačias tobulybes (XIII. 1–4).
Ar Dievui ir kūriniams taikomi šie žodžiai turi tą pačią reikšmę, ar visiškai skirtingą?
Taikomi Dievui jie turi tą pačią reikšmę, tačiau aukščiausiu laipsniu. Kitaip tariant, kai šiais žodžiais nusakomos kūrinių tobulybės, jie tas tobulybes išreiškia visa savo reikšme. Tačiau kai tais pačiais žodžiais nusakomos dieviškosios tobulybės ar tai, kas priskiriama Dievui, visa, ką jie išreiškia, iš tiesų yra Dieve, nors šie žodžiai neaprėpia visos tų tobulybių pilnatvės (XIII. 5).
Vadinasi, kad ir ką sakytume apie Dievą ir kad ir kokiais iškiliais žodžiais apie Jį kalbėtume, Dievas mums visuomet lieka iki galo neišreiškiamas žodžiais?
Taip, tačiau šiame gyvenime negalime daryti nieko geresnio, teisingesnio ar tobulesnio, negu kalbėti apie Jį ir reikšti savo mintis apie Jį, nors visa, ką apie Jį galime mąstyti ar pasakyti, visuomet lieka netobula ir Jo iki galo neišreiškia (XIII. 6–12).
