Svečio įrašas: Vienas iš evangelizacijos traktatų, kuriuos laikau savo furgone, yra maža brošiūra pavadinimu Kentėjimas: Kaip didžiausią blogį mūsų gyvenime paversti didžiausiu laimės šaltiniu. Ją parašė kunigas Paul O’Sullivan, airių dominikonas, gimęs 1871 m. (matomas nuotraukoje viršuje).
Taip, taip, žinau – jūsų akys tikriausiai nušvito, kai išgirdote, kad skaitysite apie kentėjimą iš XIX a. dominikono. Jūs juk jau žinote, ką jis pasakys? Bet yra priežastis, kodėl aš laikau šią brošiūrą savo furgone. Ji suteikia didžiulę prasmę tiek kenčiantiems katalikams, tiek nekatalikams (visiems žmonėms planetoje), todėl raginu jus perskaityti visą šį velionio kunigo Pauliaus tekstą.
+ + +
Kentėjimas yra didžioji žmogaus gyvenimo problema
Visi turime kentėti. Kartais mums tenka mažos, kartais didesnės bėdos. Čia mes papasakosime savo skaitytojams, kaip išvengti didžiosios šių kentėjimų dalies, kaip sumažinti visus kentėjimus ir kaip gauti didelę naudą iš kiekvieno kentėjimo, kurį mums tenka iškęsti.
Priežastis, kodėl kentėjimas atrodo toks sunkus, yra ta, kad, pirma, mes nesame mokomi, kas yra kentėjimas. Antra, mes nesame mokomi, kaip jį iškęsti. Trečia, mūsų nemoko apie nepakartojamą kančios vertę.
Taip yra dėl nesuprantamo mūsų mokytojų aplaidumo. Stebina, kaip lengvai kai kurie žmonės kenčia dideles kančias, o kiti susijaudina net dėl mažiausių problemų. Paprasta priežastis yra ta, kad vieni apie kančią buvo išmokyti visko, o kiti – ne.
Kančia nėra toks blogis, kokiu mes ją laikome
Pirmiausia, kančia nėra tiesiog blogis, nes niekas nekentėjo daugiau nei pats Dievo Sūnus, nei Jo Šventoji Motina ar šventieji. Kiekviena kančia ateina iš Dievo. Ji gali atrodyti atsitiktinė, netyčinė ar kilusi iš kito žmogaus, bet iš tiesų kiekviena kančia ateina iš Dievo. Niekas neįvyksta be Jo valios ar leidimo.
Net plaukas nuo mūsų galvos nenukrenta be Jo sutikimo. Kodėl Dievas leidžia mums kentėti? Paprasčiausiai todėl, kad Jis prašo mūsų šiek tiek prisidėti prie Jo Kančios. Tai, kas atrodo atėję atsitiktinai ar iš kito žmogaus, visada ateina, nes Dievas tai leidžia.
Kiekvienas mūsų Viešpaties gyvenimo veiksmas buvo pamoka mums. Didžiausias veiksmas Jo gyvenime buvo Jo Kančia. Tai yra didžiausia pamoka mums. Ji moko mus, kad ir mes turime kentėti.
Dievas kentė visus baisius savo Kančios skausmus už kiekvieną iš mūsų. Kaip mes galime atsisakyti šiek tiek pakentėti iš meilės Jam?
Kantrybė yra mūsų gyvenimo auksas
Antra, jei mes priimame Jo mums siunčiamus kentėjimus ir aukojame juos kartu su Jo kentėjimais, mes gauname didžiausią atlygį. Penkios minutės kančios, patirtos dėl meilės Jėzui, mums yra vertingesnės nei daugelis metų malonumų ir džiaugsmo. Šventieji mums sako, kad jei kantriai nešame savo kančias, nusipelnome kankinio vainiko.
Be to, kantriai nešamos kančios išryškina viską, kas mumyse yra gera. Tie, kurie yra kentėję, paprastai yra patys mieliausi žmonės. Jei aiškiai prisiminsime šiuos faktus, tikrai bus daug lengviau kentėti.
Dievas visada suteikia jėgų ištverti mūsų kančias
Trečia, kai Dievas mums duoda kokį nors kentėjimą, Jis visada suteikia jėgų jį ištverti, jei tik Jo paprašome. Daugelis, vietoje to, kad prašytų Jo pagalbos, susijaudina ir maištauja. Būtent šis susijaudinimas ir nekantrumas daro kentėjimą tikrai sunkiai ištveriamą.
Pagalvokime, kad dabar kalbame apie visas kančias, net ir pačias menkiausias. Visi mes kasdien patiriame mažų rūpesčių, skausmų, nusivylimų. Visi jie, jei ištveriami iš meilės Dievui, kaip jau sakėme, atneša mums didžiausią atlygį.
Kaip ištverti kančias
Net didesnės kančios, kurios kartais gali mums tekti, tampa lengvai ištveriamos, jei jas priimame ramiai ir kantriai. Tai, kas iš tiesų daro kentėjimus sunkiu, yra mūsų nekantrumas, maištas, atsisakymas juos priimti. Šis susierzinimas šimtą kartų padidina mūsų kančias ir, be to, atima iš mūsų visą naudą, kurią galėtume iš jų gauti.
Matome, kaip kai kurie žmonės su didžiausia ramybe ir giedra išgyvena kentėjimų audrą, o kiti susierzina dėl menkiausio nepatogumo ar nusivylimo. Visi galime išmokti šios ramybės ir kantrybės. Tai yra laimės paslaptis.
Garsus gydytojas konferencijoje, kurią surengė žinomiems mokslininkams ir kolegoms gydytojams, jiems pasakė, kad už visą savo didelę sėkmę gyvenime jis dėkingas paprasčiausiam faktui, kad ištaisė savo nekantrumo ir susierzinimo įprotį, kuris naikino visą jo energiją ir aktyvumą. Kartojame, kad visi be išimties gali išmokti šios ramybės ir rimties.
Atgaila
Visi turime atlikti atgailą už savo nuodėmes. Jei to nepadarysime, mūsų laukia ilgos kančios baisiose skaistyklos liepsnose. Ši ugnis yra tokia pati kaitri, kaip ir pragaro ugnis.
Jei aukojame savo kančias – tiek mažas, tiek dideles – kartu su Jėzaus Kristaus kančiomis, atliekame lengviausią ir geriausią atgailą, kokią tik galime atlikti. Tokiu būdu galime visiškai išvengti skaistyklos, tuo pat metu gaudami didžiausias malones ir palaiminimus.
Aiškiai prisiminkime, kad:
1) Kančios ateina iš Dievo mūsų labui.
2) Kai esame malonės būsenoje, gauname didžiulę naudą iš kiekvienos kantriai ištvertos kančios, net ir iš mažų kasdienio gyvenimo kentėjimų.
3) Dievas mums suteiks gausių jėgų kentėjimams ištverti, jei tik Jo paprašysime.
4) Jei kantriai ištversime savo kentėjimus, jie praras savo geluonį ir kartumą.
5) Svarbiausia, kad kiekvienas kentėjimas yra dalelė mūsų Viešpaties Kančios.
6) Savo kentėjimais mes galime išlaisvinti save nuo didžiosios dalies arba net visų skaistykloje patiriamų kančių.
7) Kantriai nešdami savo kančias, mes laimime šlovingą kankinio vainiką.
Žinoma, mes galime daryti viską, kas mūsų galioje, kad išvengtume ar sumažintume savo kentėjimus, bet mes negalime išvengti jų visų. Todėl mums aiškiai būtina išmokti juos nešti.
Trumpai tariant, mes turime aiškiai suprasti, kad jei išliksime ramūs, giedri ir kantrūs, kentėjimai praranda visą savo aštrumą, bet vos tik susijaudiname, mažiausias kentėjimas padidėja šimtu kartų.
Tai tarsi turėtume skaudamą ranką ar koją ir ją smarkiai trintume – ji taptų sudirgusi ir skausminga, o jei ją liestume švelniai, sudirginimą nuramintume. Mes kenčiame dėl prastos sveikatos, dieglių, galvos skausmų, reumato, artrito, nelaimingų atsitikimų, priešų. Galime turėti finansinių sunkumų. Kai kurie kenčia ištisas savaites savo namuose, kiti – ligoninėse ar slaugos namuose. Trumpai tariant, mes esame ašarų slėnyje. Visagalis Dievas galėjo mus išgelbėti nuo visų kentėjimų, bet to nepadarė, nes savo begaliniame gerume žino, kad kentėjimai mums yra naudingi.
Malda
Savo rankose mes turime puikų, nuostabų vaistą – maldą. Turėtume nuoširdžiai ir nuolat melstis, prašydami Dievo padėti mums kentėti, paguosti mus arba, jei Jam tai patinka, išvaduoti mus iš kentėjimų. Tai yra labai svarbu.
Vienas labai žinomas gydytojas neseniai pasaulietinėje spaudoje paskelbtame straipsnyje rašo, kad „malda yra didžiausia jėga pasaulyje“.
Jis sako: „Aš ir mano kolegos dažnai matome, kad daugelis mūsų pacientų, kurių mums nepavyko išgydyti arba kurių skausmų mums nepavyko palengvinti, išgydė save malda. Aš kalbu ne apie šventų žmonių maldas, bet apie paprastų krikščionių maldas“.
Visų pirma, visose savo bėdose turėtume melstis Skausmingajai Dievo Motinai. Turėtume jos prašyti, kad ji, patyrusi begalinį skausmą mūsų Viešpaties Kančios metu, padėtų mums.
Dievas jai suteikė begalines malones, reikalingas tam, kad ji taptų tobula Dievo Motina, bet Jis taip pat suteikė jai visas malones, švelnumą ir meilę, reikalingas tam, kad ji taptų mūsų tobula ir mylinčia Motina. Nė viena motina žemėje niekada nemylėjo savo vaiko taip, kaip mus myli Švenčiausioji Mergelė. Todėl visose savo bėdose ir skausmuose eikime pas Švenčiausiąją Mergelę su beribiu pasitikėjimu. — Kun. Paul O’Sullivan OP, miręs Viešpatyje 1958 m.
