Taip Bažnyčia meldžiasi introite Šventojo Mykolo Arkangelo bazilikos pašventinimo Mišiose. Ji primena neatsiejamą angelų realybę mūsų katalikiškame krikščioniškame tikėjime. Šios angeliškos būtybės, sudarančios dalį Dievo sukurtų matomų ir nematomų dalykų, kurios yra tobulos savo protu ir valia, turi ypatingą teisę dalyvauti savo Kūrėjo Dievo gyvenime. Jos egzistuoja tam, kad garbintų ir šlovintų Jį, klūpodamos prieš Jo dangaus sostą ir vykdydamos Jo žodį.
Pagal tradiciją angelai yra dvasinės, neapčiuopiamos būtybės, sukurtos Dievo (plg. KBK, 328). Nors visi angelai yra dvasinės būtybės, ne visos dvasinės būtybės yra angelai. Kaip mums primena šv. Augustinas, „Angelas yra jų pareigų pavadinimas, o ne jų prigimties. Jei ieškote jų prigimties pavadinimo, tai yra dvasia; jei ieškote jų pareigų pavadinimo, tai yra angelas: pagal tai, kas jie yra – dvasia, pagal tai, ką jie daro – angelas“ (šv. Augustinas, En. in Ps. 103, 1, 15). Panašiai šv. Grigalius Didysis pažymi, kad terminas „angelas“ taikomas tam tikroms dvasioms pagal jų pareigas kaip Dievo pasiuntiniams – kilęs iš graikų kalbos žodžio angelos, reiškiančio pasiuntinį. Jie yra Dievo valios žmonėms pasiuntiniai – ne kaip dangaus būrėjai, bet per Dievo žodžio skelbimą mums ir mūsų vedimą į tikrą Dievo garbinimą.
Be to, kaip priduria šv. Grigalius, tie, kurie perduoda mažiau svarbius pranešimus, vadinami angelais, o tie, kurie skelbia ypač svarbius pranešimus, vadinami arkangelais. „Taigi ne paprastas angelas, bet arkangelas Gabrielius buvo pasiųstas pas Mergelę Mariją. Buvo tikrai tinkama, kad aukščiausias angelas atvyktų paskelbti svarbiausią iš visų žinių.“
Rugsėjo 29 d. Bažnyčia nuo seniausių laikų švenčia arkangelo Mykolo šventę. Pats vardas reiškia „tas, kuris yra kaip Dievas“. Kadangi šventasis Mykolas yra panašus į Dievą, jis negali turėti nieko bendra su blogiu. Todėl jis kovoja su tamsos jėgomis. Jis yra blogio priešingybė. Kaip rašo šv. Grigalius: „Senasis priešas savo puikybe troško būti panašus į Dievą, sakydamas: Užlipsiu į dangų, viršum Dievo žvaigždžių iškelsiu savo sostą. Prilygsiu Aukščiausiajam!“ Tačiau tarp Dievo ir šėtono nėra jokio tikro panašumo. Iš tiesų, kaip meilė gali būti būti suderinta su neapykanta, tiesa su melu, gyvenimas su mirtimi? Dėl to šventasis Mykolas, savo tikru panašumu į Dievą, kovoja su Mirties Kunigaikščiu. Velnias gali turėti tam tikrą galią šiame pasaulyje, bet galiausiai jis bus sunaikintas. Tada jis kovos su arkangelu Mykolu, kaip skaitome Apokalipsės knygoje:
„Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai, bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje. 9 Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai. Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį:„Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas,galybė, karalystė ir jo Mesijo valdžia,nes išmestas mūsų brolių kaltintojas,skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį.Bet jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu.Jie nebrangino savo gyvybės ir nebijojo mirti.Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai!“ (Apr 12, 7–12)
Tačiau ši kova nėra vienkartinė. Ji neapsiriboja pirminiu angelų nuopuoliu, nei netgi laikų pabaiga. Tai kasdienė kova tarp Dievo tiesos ir melo kunigaikščio. Ir mes esame įtraukti į šią kosminę kovą. Tai kova dėl mūsų sielų, dėl Dievo Bažnyčios, dėl paties pasaulio. Todėl yra teisinga ir tinkama, kad mes pripažintume amžiną šv. Mykolo svarbą. Kovoje su velniu krikščioniškoji tradicija šv. Mykolui priskiria sielų gelbėjimo iš priešų, ypač mirties valandą, vaidmenį, jų gynimą teismo metu, skiria jam kovojančios Bažnyčios globėjo vaidmenį. Būtent dėl šio Bažnyčios apsaugos nuo šėtono vaidmens popiežius Leonas XIII įsakė po kiekvienų Mišių melstis šv. Mykolui:
Šventasis Mykolai Arkangele, gink mus kovoje, būk mūsų apgynėju nuo velnio nedorybių ir žabangų. Tesudraudžia jį Dievas, nuolankiai meldžiame, o tu, dangaus galybių Kunigaikšti, šėtoną ir kitas piktąsias dvasias, kurios pasaulyje slankioja, tykodamas sielų pražudyti, Dievo galybe nugramzdink į pragarą. Amen.
Šv. Mykolas Arkangelas, Luca Giordano, 1663
Kaip tokia malda yra būtina kiekviename amžiuje, bet ypač mūsų laikais, kai šėtono dūmai ne tik įsiskverbė į Bažnyčią, bet ir bjauroja jos grožį ir tiesą!
Tačiau, kaip klastingiausio iš visų sutvėrimų (plg. Pr 3, 1), velnio pinklės ne visada yra akivaizdžios, nes jis (kai nori) gali apsimesti šviesos angelu (plg. 2 Kor 11, 14). Vienas iš būdų, kuriais jis tai bando padaryti, yra iškreipti ir pakeisti „angelų” sampratą šiuolaikinėje vaizduotėje. Šiandien, per New Age „dvasingumą“, pašalinus biblinį bei teologinį turinį, angelas dažnai aiškinamas kaip tam tikra anoniminė gyvybinė jėga ar apsaugos priemonė. Moterys nešioja juos ant atvartų kaip talismanus ar papuošalus. Populiarių žurnalų puslapiai siūlo ryšio su savo angelu kanalus, kažkur tarp Taro kortų skaitymo ir astrologinių prognozių.
Gana aišku, kad tai, su kuo čia susiduriame, prieštarauja tam, ką Bažnyčia, remdamasi Šventojo Rašto liudijimu, supranta kaip „angelus“. Iš tiesų, susiduriame su visiškai kitokia tvarka – dvasine realybe, kuri siekia pakeisti Dievą ir atsisako Jam tarnauti. Nes kas nukreipia nuo tikrojo Dievo, negali būti iš Dievo, nesvarbu, kokį terminą tam suteiktume – tai ne šviesos angelas, o sumaišties ir tamsos atstovas.
Šioje sumaištyje šv. Mykolas šviečia kaip tiesos švyturys, ir mes dėkojame Visagaliam Dievui už tokią paguodžiančią dovaną ir prieglobstį. Mes rodome savo dėkingumą nuolat prašydami jo pagalbos. Bet dar svarbiau, mes prisijungiame prie jo ir angelų gausybės, šlovindami gyvenimo, tiesos ir meilės Dievą, pridėdami savo Sanctus prie jų nesibaigiančios šlovinimo giesmės.
