Daugelis šiandieninių žmonių, kurie arba prisimena kažką iš „senų laikų“, arba yra apie juos skaitę, stebisi, kaip per tokį trumpą laiką buvo įmanoma pereiti nuo Bažnyčios, turėjusios aiškią viziją, kas ji yra, ką ji turi daryti ir kaip ji turi mokyti tikėjimo, prie Bažnyčios, kuri, atrodo, visai nežino, kam ji egzistuoja ir nesugeba to aiškiai skelbti pasauliui. Naujausiuose straipsniuose aš kalbėjau apie mentalitetą, kuris daugelį žmonių Bažnyčioje atvedė prie tikėjimo aiškinimo, kuris geriausiu atveju yra painus. Žmogus lūpomis pritaria apibrėžtai tikėjimo dogmai, bet po to sako, kad visiškai normalu ja netikėti ar gyventi jos nesilaikant. Kai kuriais atvejais netgi praeitis atmetama kaip visiškai bereikšmė. Kaip, po galais, mes iki to priėjome? Vienas dalykas yra nuspręsti palikti Bažnyčią, kuria jau nebetiki. Visiškai kitas – savo mintyse paversti tą Bažnyčią kažkuo visai kitu ir siekti pakeisti instituciją taip, kad ji atitiktų jūsų asmeninę viziją. Nors į klausimą, kaip tai įvyko, tikrai nėra greito atsakymo, bandysiu paaiškinti, kas, mano nuomone, yra pagrindinė priežastis – būtent tai, ką šv. Pijus X vadino modernizmo erezija, kuri vis dar labai gaji ir yra daugelio šiandieninių klaidų priežastis.
Dauguma katalikų tikriausiai yra girdėję žodį „modernizmas“. Tie, kurie jo negirdėjo, tikriausiai mano, kad jis susijęs su gyvenimu šiuolaikiniame pasaulyje, ir šiuo atžvilgiu jie neklystų, nors to vargu ar pakaktų šiam terminui apibūdinti. Popiežius šv. Pijus X enciklikoje Pascendi Dominici Gregis (1907 m. rugsėjo 8 d.) paaiškino, kas tiksliai yra modernizmas. Šiandien tik nedaugelis yra perskaitę šį svarbų magisterinį tekstą, kuris, reikia pripažinti, daugumai skaitytojų yra sudėtingas. Kad suprasti būtų lengviau, sakykime, jog šv. Pijus atskleidžia tris pagrindinius modernistinės mąstysenos principus, kuriais grindžiamas visas sudėtingas kiekvieno tikro modernisto mąstymas. Šie trys principai yra evoliucija, agnosticizmas ir imanentizmas.
Trigubas smūgis
Kai sakome, kad modernistas tiki evoliucija, mes nekalbame konkrečiai apie rūšių evoliucijos hipotezę, kaip ją išdėstė Darvinas ir jo pasekėjai. Tačiau dažniausiai, jei žmogus yra persmelktas modernistinės minties, vargu ar jis prieštaraus evoliucijos hipotezei, nes ji gana sklandžiai dera su jo paties mąstysena. [1] Kokia ta mąstysena? Paprasčiausiai tariant, kad viskas yra nuolatinėje kaitoje, nėra nieko pastovaus. Kadangi žmogus gyvena šioje nuolatinėje kitimo būsenoje, jis taip pat yra nestabilus, evoliucionuoja tiek fiziškai – nuo zigotos iki garbingos senatvės, tiek protiniu požiūriu, keisdamas savo tvirtus įsitikinimus, kurie gali keistis ir iš tiesų keičiasi per visą jo gyvenimą.
Be to, tikram evoliucionistui viskas evoliucionuoja – taigi ir Dievas, jei Jis egzistuoja, privalo evoliucionuoti, o jei Dievas evoliucionuoja, tai apie Jį negalime pasakyti nieko galutinio. Nesunku suprasti, kaip toks mąstymas nesuderinamas su tikėjimu Dievu, kuris yra visiškai nekintantis ir kuris būtent todėl įkvėpė dogmas, kurios yra lygiai tokios pat nekintamos. [2] Tikėti evoliucija jau reiškia linkti į modernistinę teologiją. [3]
Agnosticizmas skelbia, kad mes negalime būti tikri dėl nieko, kas pranoksta materialiosios realybės mūsų pojūčiams daromą įspūdį, ir netgi tai sukuria tik įspūdžius, kuriais negalime visiškai pasitikėti. Toks mąstymo būdas kyla tiesiogiai iš daugelio šiuolaikinių filosofų, pradedant Rene Dekartu, kuris uždarė vartus į objektyvią realybę, teigdamas, kad viskas, kas egzistuoja už proto ribų, yra tik papildymas arba res extensa, o visi kiti suvokiami atributai – proto išgalvoti dalykai ir konstruktai. Nuo tada jo mokiniai nesėkmingai bandė pririšti protą prie kažko, kas nėra efemeriška. Visi modernistai tam tikru mastu seka tuo pačiu minties eksperimentu, kuriuo jie suabejoja savo pojūčiais ir užsidaro savyje, tvirtai laikydamiesi vienintelio dalyko, kuris jiems atrodo tikriausias: „Mąstau, vadinasi, esu“ – cogito ergo sum. Esmė ta, kad jei negalime nieko žinoti užtikrintai, negalime nieko žinoti ir apie Dievą. Bet kokios mūsų žinios apie Dievą priklausys nuo to, kaip mes žiūrime į tikrovę, o tai yra labai asmeninis dalykas – požiūrių bus tiek, kiek yra mąstančių žmonių.
Taigi, jei žmogus yra atskirtas nuo žinių apie jam nepasiekiamą tikrovę arba bent jau jomis abejoja, gyvenimas gali tapti tikrai labai kartus. Viskas, dėl ko verta gyventi, yra fiziniai malonumai, tuščios pramogos ir viltis pasiekti materialinę sėkmę. Tačiau žmogus, kuris nenori likti brutalaus gyvulio lygmenyje, privalo rasti kitą tiesos šaltinį, suteikiantį prasmę jo gyvenimui. Kadangi modernistas tiki, kad viskas vystosi ir mes negalime nieko žinoti užtikrintai, vienintelis tiesos šaltinis, galintis jam pasiūlyti kažką, kuo galima pasikliauti, yra, na, jūs atspėjote: jis pats. Tai trečiasis melas, kurį šv. Pijus X vadino vitaline imanencija, ta nuostata, pagal kurią žmogus „tiki“, nes „jaučia“, kad kai kurie dalykai yra teisingi, priešingai nei kiti, kuriuos jis „jaučia“ esant klaidingais. Šio mąstymo visuotinumas šiuolaikiniame pasaulyje yra pernelyg akivaizdus. Tokie yra ramsčiai, ant kurių pastatyta modernistų pasaulėžiūra, kuri praktiškai užvaldė Bažnyčią.
Tu turi savo tiesą, aš turiu savąją
Kai šis posakis pritaikomas katalikų tikėjimui, gaunasi tikrai labai keistų dalykų. Pavyzdžiui, „katalikiškas“ modernistas, paklaustas, ar Jėzus Kristus yra Dievas, iš karto atsakys: „Na, žinoma, Jėzus yra Dievas! Tai buvo nuspręsta Pirmąjame Bažnyčios Susirinkime.“ Tik, tai sakydamas, jis turi omenyje ne ką kitą, kaip tik tai, kad I-ame amžiuje grupė žmonių sutiko vyrą vardu Jėzus, kurio žinių ir galios jie negalėjo paaiškinti. Jų patirtis su šiuo išskirtiniu žmogumi galiausiai juos privertė manyti, kad jis buvo kažkas daugiau nei paprastas žmogus. Apmąstydami savo patirtį, jie galiausiai šį žmogų sudievino, kitaip tariant – paskelbė jį Dievu. Ši žmonių grupės patirtis vėliau išplito tarp kitų, ir galiausiai, kai žmonių, kurie jautė, kad Jėzus yra Dievas, skaičius toliau augo, jis galiausiai buvo paskelbtas Dievu 325 m. pirmajame Nikėjos Susirinkime. Ir voilà – Jėzus yra Dievas!
Remdamasis tokia logika, modernistas yra įsitikinęs, net jei pats nemoka to suformuluoti, kad „tiesa“ yra kažkas, prie ko mes priartėjame, nes daugybė žmonių kokiu nors klausimu prieina prie tos pačios išvados. Tačiau kadangi žmonės ir laikai keičiasi, negali būti jokios galutinės tiesos: tiesa keičiasi kartu su jais. Viskas, ką galime turėti, yra idėjos, kurios dominuoja ir padeda mums suformuluoti savo tapatybę bet kuriame amžiuje, toks, modernistų nuomone, yra organizuotos religijos, o kataliko modernisto atveju – Katalikų Bažnyčios – vaidmuo.
Tai paaiškina, kodėl šiandien turime tiek daug katalikų, kurie mano, kad ne tik kad Bažnyčios dogmos ir moraliniai mokymai nėra privalomi, bet netgi kad jie gali keistis. Kadangi jie gali keistis, vieną dieną jie neišvengiamai pasikeis. Iki tos dienos turime visišką teisę elgtis su jais kaip norime. Užduodant klausimus labiau nusimanantys atsakys, kad tai, ko Bažnyčia visada mokė, yra skirta nukreipti apmąstymus tam tikra linkme, bet šiandien niekas netrukdo mums prieiti prie išvados, priešingos mūsų protėvių išvadai, ypač dėl mūsų tariamai gilesnių žinių apie žmoniją ir mokslą. Remiantis tokia mąstysena, Katalikų Bažnyčia tampa žmonių, kurie patyrė panašias patirtis ir priėjo prie panašių išvadų apie tai, ką turėtume galvoti apie Dievą ir kaip gyventi kartu, bendruomene. Tai viskas. Nieko daugiau. Modernistai yra įsitikinę, kad mes nieko negalime žinoti su absoliučiu tikrumu. „Tiesa“ kinta laikui bėgant. Galiausiai kiekvienas žmogus pats nusistato savo kriterijus, kas yra „tiesa“. Tiesa yra tai, ką aš laikau tiesa. Tiesa yra tai, kas man naudinga čia ir dabar. Jei rytoj tai nebebus naudinga arba jei dėl pasikeitusių aplinkybių to nebegalima suprasti, tada tai nustoja būti tiesa. Tai paaiškina, kodėl modernizmas yra toks pražūtingas bet kuriai tikėjimo sistemai ir kodėl šv. Pijus X jį išskyrė kaip didžiausią kada nors tikėjimui kilusį pavojų, „visų erezijų sintezę“. Iš tiesų, visos kitos erezijos neigia vieną ar kitą tikėjimo aspektą. Modernizmas puola pačią tikėjimo esmę, skelbdamas, kad negali būti nekintamo tikėjimo, o tik asmeniniai jausmai, kurie gali ir privalo vystytis. Tuo pačiu metu modernistas niekada nepaliks Bažnyčios: jis liks joje, kad padėtų jai „vystytis“. Ir štai jums priežastis, kodėl šiandien tiek daug žmonių, vadinančių save katalikais, jau nėra katalikai.
Senos melodijos nauju tonu
Grįžkime dabar prie klausimo, nuo kurio pradėjome: kaip tai padeda mums suprasti, kas šiais laikais vyksta Bažnyčioje? Kaip mums sako viena iš senovinių brevijoriaus giesmių, turime melstis, kad fraudis novae ne casibus nos error atterat vetus, ką galime išversti taip: kad kokia nors apgaulė ar senosios klaidos gudrybė mūsų vėl nesuklaidintų. Kitaip tariant, mes meldžiamės, kad senos klaidos nenukreiptų mūsų klaidingu keliu naujų apgaulių pagalba. Velnias visada groja tas pačias senas melodijas, tarsi iš užstrigusios plokštelės, bet jam patinka jas groti įvairiais tonais ir skirtingais instrumentais, kad patenkintų visų skonį siekdamas apgauti neatsargiuosius. Šiandien daugelis patenka į klaidingą evoliucionuojančios tikrovės idėją, kuri verčia juos manyti, jei ne sakyti, kad nėra nieko pastovaus.
Kas vakar buvo bloga, rytoj gali būti gera. Kas šiandien yra gera, rytoj gali būti bloga. Tipiškas pavyzdys yra tai, kaip kai kurie Bažnyčioje laiko senąsias liturginės maldos formas pavojingomis šiandieniniams katalikams. Tai paaiškina, ko nesupranta tiek daug žmonių tiek Bažnyčioje, tiek už jos ribų: kaip gali vyskupas norėti uždrausti tradicines lotyniškas Mišias, kuriose mūsų protėviai meldėsi šimtmečius ir kurios yra viena iš kilniausių maldos, kada nors duotų žmogui, formų? Paprasčiausiai todėl, kad modernistas yra įsitikinęs, jog šiandien yra pakankamai „apšviestų“ žmonių, kurie jų jau atsisakė ir kad dabar pati Bažnyčia privalo eiti toliau, nes kitaip rizikuoja „įstrigti praeityje“ – baisiausias košmaras evoliuciniam protui! Jei viskas evoliucionuoja, tai turi evoliucionuoti ir mūsų malda, ir tai, ką vadiname Bažnyčia.
Tas pats vyksta su Bažnyčios moraliniais mokymais. Pavyzdžiui, dar visai neseniai nė vienas katalikas nė vienoje šalyje nebūtų abejojęs, kad mirties bausmė tam tikrais atvejais yra ne tik pateisinama, bet netgi dorybingas teisingumo ir meilės aktas, pagrįstas Dievo apreiškimu ir prigimtiniu įstatymu. [4] Šiandien daugelis katalikų mirties bausmę visais atvejais laiko mirtina nuodėme, prilygstančia žmogžudystei. Jei tai, ką visi laikė gėriu, dabar yra blogis, žmonės greitai padarys išvadą, kad tai, ką laikėme blogiu, vieną dieną taps gėriu. Pasižiūrėkime į vis didėjantį katalikų skaičių, kuriems kontracepcija ir sodomija nekelia jokių problemų, jau nekalbant apie abortus ir eutanaziją. Vienintelis būdas paaiškinti tokius pokyčius yra tai, kad iš tikrųjų niekas nėra pastovu, niekas netrunka amžinai ir svarbu yra tik tai, ką žmonės jaučia tam tikru momentu.
Nauja sąžinė
Be to, tokia mąstysena verčia žmones manyti, kad, kadangi nėra jokios transcendentinės tiesos ir kadangi visi turime savo įsitikinimus dėka vitalinės imanencijos, kiti žmonės turi savuosius, kurie yra lygiai tokie pat verti pagarbos kaip ir mūsų. Todėl turime stengtis kuo geriau sutarti, rodydami abipusę pagarbą, net ir tada, kai jų išvados prieštarauja mūsiškėms – iš čia kyla tarpreliginio dialogo ir ekumenizmo svarba. Nors tikrasis katalikas žino, kad privalo būti tolerantiškas kitų atžvilgiu, jis taip pat žino, kad jie klysta, ir bandys juos atvesti prie tiesos. Tačiau modernistinis katalikas be jokių problemų gali pasakyti, kad žydai, musulmonai ir bet kas kitas, kas atmeta Kristaus dieviškumą, gali būti lygiai tokie pat teisūs, geri, šventi ir Dievui patinkantys kaip tas, kuris laiko Kristaus dieviškumą pačiu nuteisinimo pagrindu. Kodėl? Nes dėl vitalinės imanencijos iš tikrųjų nėra nieko, ką galėtum pasakyti, kad įtikintum kitą, jog jo keliai klaidingi. „Aš jaučiu, kas yra tiesa mano širdyje, todėl tu neturi manęs ko išmokyti“. Galiausiai neegzistuoja jokia klaida, išskyrus neištikimybę sau pačiam ir savo jausmams.
Būtent dėl to pasikeitė sąžinės samprata. Tradiciniame Bažnyčios mokyme individuali sąžinė nėra aukščiausia bet kokio veiksmo moralės norma -- tik jai artimiausia norma. Žmogus turi priimti moralinius sprendimus remdamasis turimomis moralinėmis žiniomis, tai tiesa. Tačiau šių moralinių žinių reikia ieškoti, jas reikia išmokti – sąžinė gali priimti teisingą sprendimą tik tada, kai jai suteikiami būdai sužinoti, kas yra teisinga, o kas neteisinga. Tai reiškia, kad prieš sekant savo sąžine, ją pirmiausia reikia suformuoti. Tačiau šiais laikais dauguma katalikų mano, kad tai, ką kas nors laiko teisinga, šiandien jiems ir yra teisinga (nors rytoj tai jiems jau gali būti neteisinga), ir jie atsisako pripažinti, kad egzistuoja absoliučios normos, kurios visada ir visur yra nekintamos. Bet kaip jie gali pamiršti tokį esminį dalyką? Paprasčiausiai todėl, kad jie nemano, jog yra kas nors absoliučiai teisinga. Viskas vystosi, viskas keičiasi, lieka tik „aš“, todėl ir darau tai, ką noriu. Žinoma, retas kas taip drąsiai išreikštų savo įsitikinimus, tačiau tokia mąstysena iš tiesų vyrauja. Tai modernistas, esantis kiekviename iš mūsų, ir tas modernistas siekia pačias Edeno sodo ištakas.
Vaistas nuo proto ligos
Mūsų pirmųjų tėvų, kurie patikėjo Gyvatės žodžiais ir nusidėjo Dievui, nuodėmė iš esmės buvo ta, kad jie savo nuomonę iškėlė aukščiau už tikrovę, už Dievo valią. Modernistinė vitalinės imanencijos samprata jau buvo Edeno sode, ir būtent ji nukreipė Adomą ir Ievą klaidingu keliu. Nuo tada istorija yra vienas ilgas bandymas rasti kelią atgal į pirminę patirtį, kai viską gaudavome iš Dievo ir gyvenome taikoje Jo pasaulyje, o ne kurdami savo mažą „rojų“ žemėje, kuriame svarbu tik tai, ką jaučiame. Kiekviename iš mūsų yra modernistas, ir kiekvieną kartą, kai norime pritaikyti tikrovę prie savęs, mes esame modernistai.
Po šio sąmoningai glaustai pateikto bandymo įsiskverbti į modernisto protą gali kilti klausimas. Ar yra išeitis iš šios proto ligos? Ar įmanoma rasti išeitį iš besikeičiančių idėjų labirinto, kuris mūsų dabartinėje būsenoje sukasi aplink mūsų asmeninį skonį ir troškimus?
Nuolankiai sielai sprendimas visada yra. Ir tai pasakydami, mes jau pateikėme dalį atsakymo. Modernizmas, kaip ir gimtoji nuodėmė, gimsta iš puikybės, meilės naujovėms ir savavališkumo, įsitikinimo, kad gėris yra tai, kas man tinka, kas man šiuo metu patinka. Jei žmogus sugeba įgyti pakankamai nuolankumo, kad suprastų, jog jis nėra visatos centras, kad tikrovė nesisuka aplink jį, jis turi galimybę pasikeisti.
Mūsų istorijoje turime daugybę pavyzdžių dorų sielų, kurios žinojo, kaip įtvirtinti savo gyvenimą tvirtoje, ilgalaikėje, nepajudinamoje tiesoje, netgi prieš Kristaus atėjimą. Visų pirma graikų filosofas Platonas jau buvo supratęs šią problemą ir radęs jos sprendimą. Jis žinojo, kad negalėtų būti laikino pasaulio, jei nebūtų absoliutaus pasaulio, kurį jis vadino Formomis arba Idėjomis. Dėmesingai stebėdamas jis taip pat žinojo, kad žmogaus gyvenimo principas, žmogaus siela, savo pačios prigimtimi yra nemateriali, tai yra, jos egzistavimas nepriklauso nuo materijos, todėl ji gyvens amžinai – ji yra nemirtinga. Remdamasis šiomis dviem realybėmis, kurias krikščioniškoji tradicija vadina Dievu ir Siela, protas gali pakilti toli virš menkų laikinos egzistencijos atsitiktinumų ir rasti esminį gyvenimo tikslą. Jis gali nustoti būti mėtomas pirmyn ir atgal savo ego nuolat kintančių užgaidų audringoje jūroje. Jis gali nustoti būti modernistu.
[1] Iš tiesų galima teigti, kad be Darvino darbų modernizmas galbūt niekada nebūtų išsivystęs kaip sistema.
[2] Plg. pvz., Laterano IV Susirinkimo (1215 m.) konstitucijos De Fide Catholica pradžią: „Firmiter credimus et simpliciter confitemur, quod unus solus est verus Deus, aeternus et immensus, omnipotens, incommutabilis, incomprehensibilis et ineffabilis…“ (DH 800).
[3] Aš sąmoningai vartoju išraišką „tikėti evoliucija“ dėl paprastos priežasties, kad iki šiol evoliucionistai mums dar nepateikė jokių nuoseklių savo hipotezių įrodymų, taip pat neatsakė į vis gausėjančius prieštaravimus, kurie nurodo į jaunos žemės sukūrimą. Tačiau tai mus pernelyg nutolintų nuo dabartinės temos.
[4] Plg., be daugelio kitų, Pr 9, 5–6; Iš 22, 12, 18; Lk 23, 41; Jn 19, 10–11; Apg 25, 11; Rom 13, 4; plg. taip pat šv. Tomą Akvinietį, Summa Theologiae, IIa-IIae, q. 64, a. 3, taip pat kiekvieno popiežiaus, kuris kalbėjo šiuo klausimu iki popiežiaus Pranciškaus, magisterinius aktus ir kiekvieną katekizmą, kol popiežius Pranciškus nepakeitė Katalikų Bažnyčios katekizmo.
