Yra viena popiežiaus šv. Pijaus X kalba, kuri, mūsų nuomone, yra labai naudinga mums, katalikams, šiuo metu išgyvenantiems Bažnyčios krizę. Šis tekstas gali sustiprinti mūsų drąsą ir atkaklumą kovoje.
Todėl, daugelį metų matydami tam tikras citatas iš popiežiaus šv. Pijaus X kalbos, pasakytos Žanos d'Ark beatifikacijos dieną, mes pasidomėjome visu tos kalbos turiniu. Vatikanas ją yra paskelbęs tik italų kalba, todėl Giuseppe Pellegrino buvo toks malonus ir išvertė ją mums į anglų kalbą.
1908 m. gruodžio 13 d. – Šv. Liucijos šventės, didžiosios Žanos d'Ark beatifikacijos dieną (Orleane, Prancūzijoje) popiežius šv. Pijus X kalba apie tai, kad dieviškoji apvaizda „čia, žemėje, leidžia jai [Bažnyčiai] savo kelyje susidurti su įvairiausiomis kliūtimis ir didžiuliu pasipriešinimu“. Šventasis popiežius mums primena, kad „Bažnyčia yra kovojanti ir todėl nuolat dalyvauja kovoje: kovoje, kuri paverčia pasaulį gyvu mūšio lauku, o kiekvieną krikščionį – drąsiu kareiviu, kovojančiu po Nukryžiuotojo vėliava“.
Popiežius džiaugiasi, kad „tokiais netikėjimo ir religinio abejingumo laikais, tokiais silpno charakterio laikais, mums pateikiami pavyzdžiai, kuriais galime sekti – kilnių sielų, kurios, patvirtindamos savo tikėjimą, paaukojo savo gyvybes“. Jis įkvepia mus sekti šventųjų, kurie iki galo liudijo Kristų, pavyzdžiu.
Popiežius šv. Pijus X įkvepia mus atsižadėti šalto tikėjimo, sako, kad „daugelis gėdijasi vadintis katalikais, daugelis kitų siekia sunaikinti Dievą, Tikėjimą, Apreiškimą, garbinimą ir dvasininkiją, apie viską kalba su panieka ir bedievyste, viską neigia ir paverčia pajuoka ir pasityčiojimu, negerbdami net sąžinės šventovės“. Atsižvelgdami į šią apgailėtiną padėtį mūsų visuomenėje, mes, katalikai, esame kviečiami stiprinti tikėjimą, būti drąsesni. Todėl popiežius sako, kad jis džiaugiasi šiais šventaisiais, „nes šių didvyrių dorybė turi atgaivinti silpnus ir bijančius praktikuoti krikščionišką doktriną ir tikėjimą, ir padaryti juos stiprius tikėjime. Iš tikrųjų drąsa neturi jokios priežasties egzistuoti, išskyrus tai, kiek ji yra pagrįsta įsitikinimu.“
Šie popiežiaus žodžiai primena kito pamaldaus kunigo žodžius. Kaip tėvas John A. Hardon, S.J., mėgdavo sakyti Robertui Hicksonui: „Mes esame tiek drąsūs, kiek esame įsitikinę.“
Šventasis popiežius tai išreiškė taip: „Drąsa ateis tuomet, kai širdyje gyvuos tikėjimas, kai bus praktikuojami visi tikėjimo įsakymai, nes tikėjimas neįmanomas be darbų, kaip neįmanoma įsivaizduoti saulės, kuri nesuteikia šviesos ir šilumos.“
Kviečiame mūsų skaitytojus perskaityti visą žemiau pateiktą kalbą. Atsižvelgdami į šiuos įkvepiančius popiežiaus šv. Pijaus X žodžius, pabandykime sekti šv. Žanos d'Ark pavyzdžiu:
Ir kalbant apie tą, kuri jums geriausiai žinoma, Pulcella d'Orléans (Orleano Mergelė – vert. past.), kuri tiek savo kuklioje gimtinėje, tiek tarp kareivių ydų išliko tyra kaip angelas, didinga kaip liūtas visuose mūšio išbandymuose ir atsidavusi vargšams ir nelaimingiesiems. Paprasta kaip vaikas, tiek ramioje kaimo aplinkoje, tiek karo sumaištyje, ji visada buvo susitelkusi į Dievą ir buvo pilna meilės Mergelei Marijai ir Švenčiausiajai Eucharistijai kaip kerubas.
Žemiau skelbiame visą kreipimose tekstą.
Popiežiaus šv. Pijaus X kalba, pasakyta 1908 m. gruodžio 13 d., Žanos d'Ark beatifikacijos dieną Orleane, Prancūzijoje.
Esu dėkingas, gerbiamas broli [ monsinjore Touchet, Orleano vyskupe], už jūsų dosnią širdį, kuri norėtų, kad aš dirbčiau Viešpaties lauke, visada šviečiant saulei, be debesų ir audrų. Bet jūs ir aš turime garbinti dieviškosios apvaizdos nuostatas, kurios, įkūrusios Bažnyčią čia, žemėje, leidžia jai savo kelyje susidurti su įvairiausiomis kliūtimis ir didžiuliu pasipriešinimu.
Priežastis yra akivaizdi, nes Bažnyčia yra kovojanti ir todėl dalyvauja nuolatinėje kovoje: kovoje, kuri paverčia pasaulį gyvu mūšio lauku, o kiekvieną krikščionį – drąsiu kareiviu, kovojančiu po Nukryžiuotojo vėliava; kovoje, kuri prasidėjo mūsų švenčiausiojo Atpirkėjo gyvenimu ir bus užbaigta tik laikų pabaigoje. Todėl kiekvieną dieną, kaip ir Judo giminės kariai, grįžę iš vergijos, viena ranka turime atremti priešą, o kita – statyti šventos šventyklos sienas, kitaip tariant, turime dirbti savo pašventinimui.
Ir šią tiesą patvirtina šių didvyrių, dėl kurių ir buvo paskelbti dekretai, gyvenimai: didvyriai, kurie pasiekė šlovę ne tik įveikę juodus debesis ir audras, bet ir nuolatinį pasipriešinimą bei sunkius išbandymus, iki pat kraujo išliejimo ir gyvybės paaukojimo už tikėjimą.
Tačiau negaliu paneigti, kad esu labai laimingas, jog šlovindamas tiek daug šventųjų Dievas parodo savo gailestingumą laikais, kai vyrauja netikėjimas ir religinis abejingumas. Kad laikais, kai vyrauja charakterio silpnumas, mums pateikiami pavyzdžiai, kuriais galime sekti – kilnių sielų, kurios, patvirtindamos savo tikėjimą, paaukojo savo gyvybes. Ir kad šie pavyzdžiai, gerbiamas broli, daugiausia yra iš jūsų šalies, kur pilietiniai valdovai atvirai iškėlė maišto vėliavą ir norėjo bet kokia kaina nutraukti visus ryšius su Bažnyčia.
Aš džiaugiuosi, nes tuo metu, kai daugelis gėdijasi vadintis katalikais, daugelis kitų siekia sunaikinti Dievą, Tikėjimą, Apreiškimą, garbinimą ir dvasininkiją, ir apie viską kalba paniekinančiu bedievystės tonu, viską neigia ir paverčia pajuokos ir pašaipos objektu, negerbdami net sąžinės šventovės, susidūrę su šiais antgamtinių jėgų pasireiškimais, kad ir kaip jie stengtųsi užmerkti akis prieš juos apšviečiančią saulę, yra neįmanoma, kad dieviškasis spindulys jų neperšviestų ir, jei ne kitaip, tai bent jau per atgailą sugrąžintų juos į tikėjimą.
Džiaugiuosi, nes šių didvyrių dorybė turi atgaivinti silpnus ir bijančius krikščioniškos doktrinos ir tikėjimo praktikos ir padaryti juos stiprius tikėjime. Iš tikrųjų drąsa neturi jokios priežasties egzistuoti, išskyrus tai, kiek ji yra pagrįsta įsitikinimu. Valia, kai jos neapšviečia protas, yra akla jėga, be to, tamsoje negalima žengti tvirtu žingsniu. Bet jei dabartinę kartą apėmę visi neaiškumai ir abejonės, būdingos žmogui, kuris klaidžioja tamsoje, tai yra aiškus ženklas, kad ji nebesilaiko Dievo Žodžio, kuris yra lempa, vedanti mūsų žingsnius, ir šviesa, apšviečianti mūsų kelius, lucerna pedibus meis verbum tuum et lumen semitis meis.
Drąsa ateis, kai širdyje gyvuos tikėjimas, kai bus vykdomi visi tikėjimo įsakymai, nes tikėjimas neįmanomas be darbų, kaip neįmanoma įsivaizduoti saulės, kuri nesuteikia šviesos ir šilumos.Ir kankiniai, kuriuos minėjome, yra šios tiesos liudytojai, nes negalima tikėti, kad kankinystė yra paprastas užsidegimo aktas, kai galva palenkiama po kirviu, kad patektų tiesiai į rojų, bet tai yra ilgas ir skausmingas visų dorybių praktikos procesas, omnimoda et immaculata munditia. Ir kalbant apie tą, kuri jums geriausiai žinoma, Pulcella d'Orléans (Orleano Mergelė – vert. past.), kuri tiek savo kuklioje gimtinėje, tiek tarp kareivių ydų išliko tyra kaip angelas, didinga kaip liūtas visuose mūšio išbandymuose ir atsidavusi vargšams ir nelaimingiesiems. Paprasta kaip vaikas, tiek ramioje kaimo aplinkoje, tiek karo sumaištyje, ji visada buvo susitelkusi į Dievą ir buvo pilna meilės Mergelei Marijai ir Švenčiausiajai Eucharistijai kaip kerubas – Jūs tai gerai pasakėte, garbingasis broli.
Viešpaties pašaukta ginti savo šalį, ji atsiliepė į pašaukimą imtis užduoties, kurią visi, net ir ji pati, laikė neįmanoma, bet tai, kas neįmanoma žmonėms, visada įmanoma su Dievo pagalba. Tačiau neperdėkime sunkumų, kuriuos patiriame vykdydami tai, kam mus įpareigoja tikėjimas, kad atliktume savo pareigas ir vykdytume vaisingą apaštalavimą, rodydami gerą pavyzdį, kurio Viešpats tikisi iš kiekvieno iš mūsų: unicuique mandavit de proximo sua.
Sunkumai kyla iš tų, kurie juos sukuria ir perdeda, iš tų, kurie pasitiki savimi be dangaus pagalbos, iš tų, kurie bailiai pasiduoda, bijodami pasaulio pašaipos ir paniekos, dėl kurių reikia daryti išvadą, kad mūsų dienomis labiau nei bet kada pagrindinė blogų žmonių jėga yra gerųjų bailumas ir silpnumas, o visa Šėtono karalystės stiprybė glūdi krikščionių silpnume.
O! Jei man būtų leista, kaip pranašas Zacharijas padarė dvasia, paklausti dieviškojo Atpirkėjo: kas yra šios žaizdos tavo rankų viduryje: quid sunt plagae istae in medio manuum tuarum? Atsakymas būtų neabejotinas: jas man padarė tie, kurie mane mylėjo: his plagatus sum in medio eorum qui diligebant me; jas padarė mano draugai, kurie nieko nepadarė, kad mane apgintų, ir kurie kiekviename susitikime tapo mano priešininkų bendrininkais.
Ir šio priekaišto, skirto visų kraštų garsiųjų ir bailių krikščionių adresu, negalima visiškai atleisti ir daugeliui Prancūzijos – tautos, kurią mano garbingasis pirmtakas, kaip ir jūs, garbusis Broli, kaip pats priminėte, vadino kilniausia misijų tauta – dosnia ir riteriška, krikščionių. Pridursiu jos garbei tai, ką popiežius Grigalius IX rašė karaliui šv. Liudvikui:
„Dievas, kuriam paklūsta dangaus legionai, čia žemėje įkūręs skirtingas karalystes pagal kalbų ir klimato įvairovę, daugeliui valdovų suteikė specialias misijas savo planams įgyvendinti“. Ir kaip jis kadaise teikė pirmenybę Judo giminei prieš kitas Jokūbo sūnų gimines ir suteikė jai ypatingas palaiminimus, taip jis pasirinko Prancūziją prieš visas kitas žemės tautas katalikų tikėjimo apsaugai ir religinės laisvės gynimui.Dėl šios priežasties „Prancūzija yra paties Dievo karalystė, Prancūzijos priešai yra Kristaus priešai. Todėl Dievas myli Prancūziją, nes Jis myli Bažnyčią, kuri „apima šimtmečius ir verbuoja legionus amžinybei.Dievas myli Prancūziją, kurios niekas niekada nesugebėjo visiškai atitraukti nuo Dievo reikalų. Dievas myli Prancūziją, kurioje tikėjimas niekada neprarado savo jėgos, kurioje karaliai ir kariai niekada nedvejodami stodavo prieš pavojus ir aukodavo savo kraują tikėjimo ir religinės laisvės išsaugojimui“. Taip kalbėjo Grigalius IX.
Todėl, garbingasis broli, grįžęs pasakykite savo tėvynainiams, kad jei jie myli Prancūziją, jie privalo mylėti Dievą, mylėti tikėjimą, mylėti Bažnyčią, kuri, kaip ir jūsų tėvams, taip ir dabar yra švelniausia jų visų motina.Pasakykite jiems, kad jie brangintų šv. Remigijaus, Karolio Didžiojo ir šv. Liudviko testamentus, kurie apibendrinti jų Orleano didvyrės dažnai kartojamais žodžiais: „Vive le Christ qui est roi des Francs“ (Tegyvuoja Kristus, frankų karalius).
Šiuo atžvilgiu tik Prancūzija yra didi tarp tautų, pagal šią sandorą Dievas ją apsaugos, padarydamas ją laisvą ir šlovingą, su šia sąlyga bus galima pritaikyti Prancūzijai tai, kas šventosiose knygose pasakyta apie Izraelį – „kad niekas „neįžeis“ šios tautos, išskyrus tuos atvejus, kai ji „atsitraukė nuo Dievo“, et non fuit qui insuttaset, populo ipsi visi quando reeessit a cultu Domini Dei sui.
Todėl, gerbiamas broli, Jūsų idėja nėra svajonė, bet realybė, ir manyje yra ne tik viltis, bet ir tikrumas dėl visiškos pergalės. Popiežius mirė kaip kankinys Valanse, kai Prancūzija, išsižadėjusi ir sunaikinusi autoritetą, uždraudė religiją, nugriovė šventyklas ir altorius, ištrėmė, persekiojo ir išnaikino kunigus, ir taip pateko į baisiausią bjaurystę.
Nėra praėję dveji metai nuo tada, kai mirė tas, kuris turėjo būti paskutinis popiežius, kai Prancūzija, kalta dėl tiek daug nusikaltimų, vis dar persisunkusi tokios daugybės nekaltų žmonių krauju, nuolankiai atsigręžė į tą, kuris, stebuklingai išrinktas popiežiumi toli nuo Romos, buvo įšventintas Romoje, ir Prancūzija maldavo, kartu su atleidimu, popiežiaus dieviškosios galios, kurią ji taip dažnai ginčijo, panaudojimo – ir Prancūzija buvo išgelbėta. [*]
Tai, kas žmonėms atrodo neįmanoma, Dievui yra įmanoma. Ir šį įsitikinimą man patvirtina kankinių, kurie paaukojo savo kraują už tikėjimą, užtarimas ir Žanos d'Ark, kuri, gyvendama prancūzų tautos širdyse, nuolat kartoja savo maldą danguje: Didysis Dieve, išgelbėk Prancūziją!
Vertimas Giuseppe Pellegrino
[*] Pop. šv. Pijus X kalba apie dramatišką laikotarpį Prancūzijos revoliucijos metu. 1790 m. priėmus Civilinės dvasininkijos konstituciją, valstybė nacionalizavo Bažnyčios turtą, uždraudė vienuolynus ir pavertė kunigus valstybės tarnautojais, taip suardydama tradicinį ryšį su Roma. Popiežius Pijus VI griežtai pasmerkė šiuos veiksmus, tačiau revoliucinė valdžia reagavo žiauriai – persekiojo dvasininkus, naikino bažnyčias ir vienuolinį gyvenimą. 1798 m. Prancūzijos kariuomenė užėmė Popiežiaus sritį, o Pijus VI buvo suimtas ir išvežtas į Prancūziją, kur 1799 m. mirė tremtyje Valensijoje – todėl vadinamas „Valanso kankiniu“.
Po jo mirties atrodė, kad popiežystė žlugo, tačiau netrukus Venecijoje buvo išrinktas Pijus VII, kuris sugebėjo atkurti Šventojo Sosto autoritetą. 1801 m. jis pasirašė Konkordatą su Napoleonu Bonapartu, kuris leido atkurti religines apeigas ir įteisino Bažnyčios buvimą Prancūzijoje. Tekste minimas Prancūzijos „atsigręžimas į popiežių“ simbolizuoja šį susitaikymo momentą po priespaudos metų, kurių metu buvo išniekinti altoriai, persekioti kunigai ir neigta pati tikėjimo esmė.
