Prieikime prie Kryžiaus! Jo papėdėje panardinkime savo sielas į Jėzaus kraujo potvynį – iš jo teka visi tie upeliai, tekantys taip greitai, kad pats šaltinis lieka sausas ir tuščias. Skubėkime prieiti, nes Jėzus netrukus bus prikaltas prie kryžiaus: jie jau uždėjo jį Jam ant pečių. Čia jau nebegalima sulaikyti skausmo – siela, kuri nebūtų giliai sujaudinta gailesčio ir švelnumo, matydama garbingąjį Išganytoją, nešantį savo kankinimų įrankį, turėtų būti tikrai kieta. Dar labiau jaudinantis dalykas iš visų Jo kančios aplinkybių yra tai, kad niekur kitur Jis neatrodo labiau panašus į nusidėjėlį nei nešdamas kryžių.
Būti prikaltam prie kryžiaus buvo nusikaltėlių bausmė, bet nešti savo kryžių yra viešas savo kaltės pripažinimas. Tas, kuris yra priverstas nešti į egzekucijos vietą savo paties bausmės įrankį, tikrai turi būti nusipelnęs mirties – tiek, kad šia negarbe nusikaltėlio bausmė buvo papildyta kaip savotiškas atsiprašymas ir viešas nusikaltimo prisipažinimas.
O Jėzau, nekaltasis Jėzau! Argi taip Tu turi prisipažinti, kad nusipelnei šios paskutinės bausmės? Tai būtina, tai privaloma. Žmonės kaltina Jį nusikaltimais, kurių Jis nepadarė, bet Dievas uždėjo ant Jo mūsų nuodėmes ir nuspręsta, kad Jis turi jas nešti prieš dangaus ir žemės akis. Kai tik Jėzus pamatė kryžių, prie kurio turėjo būti prikaltas, Jis sušuko: „O mano Tėve! Šis kryžius man priklauso ne dėl nusikaltimų, kuriais mane kaltina žydai, bet dėl tų, kuriais Tu mane kaltini.“ Ateik tad, o Kryžiau! Ateik, kad galėčiau tave apkabinti: teisinga, kad aš tave nešiu, nes aš to tikrai nusipelniau! Apimta tokių jausmų, ši nekalta auka neša jį į Kalvariją. Paimdamas jį ant savo pečių, Jis vėl prisiima visos pasaulio nusikaltimus, kad juos atpirktų ant šio gėdos medžio.
Ar yra dar koks nors nusikaltimas, kuris Jam nebūtų priskirtas? Tegul jis bus atneštas ir uždėtas ant Jėzaus – kol Jis eina į atpirkimo vietą, nė viena nuodėmė neturi išvengti bausmės. Prisiartinkime dabar, ir kol mūsų nuolatinis nepaklusnumas, nusikaltimai ir nedėkingumas skatina Jį eiti į egzekucijos vietą, dabar, kai jie sukrauti ant Jo šventų pečių, kiekvienas iš mūsų turėtų gerai apmąstyti ir išsiaiškinti, kokią naštos dalį jis uždėjo ant nuolankaus ir nekalto Jėzaus. Deja! Mes, patys būdami vargšai, padidinome šį baisų svorį! Ak, kiek nedėkingumo nusikaltimų ant Jo užkrovė kiekvienas iš mūsų! Verkite! Verkite, matydami šį gėdingą svorį, kuris slegia mūsų mylintį Išganytoją! Jį slegia visos mūsų nuodėmės, jos spaudžia Jį prie žemės, bet tos, kurios Jam yra pačios sunkiausios, yra tos nuodėmės, dėl kurių mes, nusidėjėliai, neatgailaujame.
DORYBĖ – KANTRYBĖ
„Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę.“ (Lk 21, 19)
Kantrybė mums, gyvenantiems šiame ašarų slėnyje, yra absoliučiai būtina dorybė. Mes turime dievišką kantrybės pavyzdį Jėzuje Kristuje. Jis atidavė save savo priešams, kad jie galėtų daryti su Juo, ką nori. Jis be skundo ištvėrė viską, ką galėjo sugalvoti velniškas išradingumas ar sukurti piktas žiaurumas. Ar kas nors, turintis širdį, gali be ašarų žiūrėti į baisias kančias, kurioms Jis ramiai ir kantriai pasidavė? Pažvelkite, kaip Jis buvo išjuokiamas ir kaip iš Jo buvo tyčiojamasi kaip iš kvailio. Pažvelkite į Jo didingą veidą, Jėzaus Kristaus veidą, ant kurio spjaudė bjauri minia. Pažvelkite, kaip Jis drebėjo nuo botago smūgių, kaip griuvo po Kryžiaus svoriu, pažiūrėkite į šventąją galvą, iš kurios tekėjo kraujas nuo erškėčių vainiko, per kurį buvo mušama lazdomis tol, kol aštrūs erškėčių spygliai tapo bukais. Tačiau turėdami prieš akis šį dieviškojo kantrumo pavyzdį, šį kankinamą Dievo avinėlį, mirštantį prieš mūsų akis ir nesiskundžiantį, mes skundžiamės ir nervinamės dėl menkiausių nepatogumų, pykstame ir veltui vartojame Dievo vardą dėl menkiausių nusivylimų. Žiūrėkime į Kristų, nešantį savo kryžių, ir mokykimės iš Jo praktikuoti kantrybę visuose mūsų išbandymuose ir bėdose, ir pačiose užuomazgose slopinti kiekvieną nekantrumo, susierzinimo ar pykčio jausmą.
