Būsimoji kūrinijos šlovė
IV sekmadienis po Sekminių (pamokslas pagal Epistolę)
„Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai“ (Rom 8, 19).
Šiame laiške apaštalas nori parodyti, kad visi kūriniai trokšta šventųjų šlovės atėjimo. Yra keturios būtybės, kurios ypač trokšta šventųjų šlovės. Pirma, angeliškosios būtybės; antra, dangiškosios būtybės; trečia, žemiškosios būtybės; ketvirta, žmogiškosios būtybės. galbūt todėl šiame Laiške jis įvardija keturias būtybes.
Pirmiausia, reikia pažymėti, kad angelai to trokšta dėl trijų priežasčių. 1) Dėl visiško pergalės prieš savo priešus: „Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai. [...] Džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai!“ (Apr 12, 10-12). 2) Dėl jų tarnystės užbaigimo: „Jis gi turi karaliauti ir paguldyti po savo kojomis visus priešus“ (1 Kor 1, 25). 3) Dėl tobulo Jo miesto atstatymo: „Jis įvykdys teismą tautų ir nuklos mūšio lauką lavonais“ (Ps 110, 6) ir „Visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje“ (Ef 1, 10).
Antra, reikia pažymėti, kad dangaus kūnai to trokšta dėl trijų priežasčių. 1) Dėl to, kad būtų atimta jų nevertoji vergystė. Šventasis Izidorius sako: „Saulė ir mėnulis po teismo nenusileis ir nedorėliams, esantiems po žeme, šviesa netarnaus“. 2) Dėl prarasto grožio susigrąžinimo: „Mėnulio šviesa bus tokia šviesi kaip saulės, o saulės šviesa bus septyniskart šviesesnė, – kaip šviesa septynių dienų“ (Iz 30, 26). 3) Dėl poilsio nuo judėjimo: „Saulė iškėlė aukštai savo rankas, mėnulis sustojo savo didingoje buveinėje“ (Hab 3, 10-11). Saulė kildama, mėnulis leisdamasis, kaip ir buvo paskirta sukūrimo metu, šiuos tris gerus dalykus, dangaus kūnai gauna.
Trečia, reikia pažymėti, kad žemiškoji kūrinija šventųjų šlovės trokšta dėl trijų priežasčių. 1) Dėl apvalymo nuo nedorėlių nuodėmių, nes dabar nedorėliai suteršia žemę savo nedorybėmis, nes žemė buvo „sutepta jų darbais ir jie paleistuvavo savo pasielgimu“ (Ps 105, 29 Vulgata) ir „Tuomet dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, elementai sudegs ir suskils, ir žemė su savo kūriniais sudegs“ (2 Pt 3, 10). 2) Dėl jos išlaisvinimo iš sugedimo; nes dabar gimstama, kadangi yra naikinama, bet kai naikinimas baigsis, tada nebereikės gimti: „Kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę“ (Rom 8, 21). 3) Dėl jos atnaujinimo: „Štai aš jau kuriu naują dangų ir naują žemę. O to, kas buvo, niekas neatsimins, nei į galvą niekam nebeateis. Džiaukitės ir linksminkitės amžinai tuo, ką aš kuriu“ (Iz 65, 17-18).
Ketvirta, žmogus to trokšta dėl trijų priežasčių. 1) Dėl išsilaisvinimo iš blogio; (2) Dėl pripildymo kiekvienu gėriu; (3) Dėl jo išsaugojimo amžinybei. Šie trys dalykai lydės žmogų teismo dieną, kuris čia gyvena taip, kad tą dieną būtų pripažintas vertas. Apie šiuos tris dalykus savo knygoje „Apie Dievo valstybę“ šventasis Augustinas rašo: „Visuose dalykuose bus viena laisva to miesto valia, neatskiriama ir individuali; išlaisvinta nuo visokio blogio, pripildyta visokio gėrio, nes gėris nesiliauja amžinybėje, jis nepaliaujamai tobulėja amžinųjų džiaugsmų laime“. Tegul Kristus mums tai suteikia. Amen.
Apie gailestingumo rodymą
IV sekmadienis po Sekminių (pamokslas pagal Evangeliją)
„Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36).
Šiais žodžiais Viešpats mums teigia du dalykus. Pirma, Jis skatina mus būti gailestingais: „Būkite gailestingi". Antra, Jis pateikia gailestingumo rodymo taisyklę: „Kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“.
Pirmiausia, reikia pažymėti, kad gailestingumą rodyti mus skatina trys priežastys. 1) Būtinybė; 2) Naudingumas; 3) Dermė.
Tai būtinybė, nes kas nerodo gailestingumo, tas gailestingumo neras: „Teismas negailestingas tam, kuris nevykdė gailestingumo“ (Jok 2, 13). Jis naudingas, nes tas, kuris parodo gailestingumą, ras gailestingumą: „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7). Jis yra dermė, nes kai gauname gailestingumą iš visų kūrinių, dera, kad rodytume gailestingumą kitiems. Juk esame pilni vargo, ir jei kiti kūriniai nesigailėtų mūsų, atiduodami už mus save ir savo maloningą tarnystę, mes negalėtume egzistuoti. Juk jei saulė ar ugnis atsisakytų savo šviesos ir šilumos, o žemė - savo vaisių, ką galėtų padaryti vargšas žmogus? Todėl pakankamai dera, kadangi žmogus sulaukia gailestingumo, kad jis rodytų gailestingumą kitiems: „Žmogus neturtingas gailestingas“ (Pat 19, 22 Vulgata). Tas, kuriam reikia gailestingumo, turėtų rodyti gailestingumą kitiems - turėtų gailėtis kitų; iš čia tam tikru būdu kūriniai kaltina negailestinguosius.
Antra, reikia pažymėti, kad Dievo gailestingumas daugiausia pasireiškė trimis būdais. 1) Savo Sūnaus dovanoje: tai buvo didelė dovana ir didelis gailestingumas, apie kurį parašyta: „Tuo jis rodo mūsų protėviams gailestingumą“ (Lk 1, 72). 2) Teisiųjų pašlovinime: „Išgelbėk mane dėl savo gerumo“ (Ps 109, 21) ir „Viešpatie, tavo gerumas siekia dangų“ (Ps 36, 6). 3) Nusidėjėlių išteisinime: „Juk didi yra man tavo ištikima meilė“ (Ps 86, 31). Dėl pirmojo gailestingumo turėtume Jį šlovinti ir mylėti. Dėl antrojo gailestingumo turėtume pasitikėti, nes kad ir kokie dideli nusidėjėliai būtume, galime skristi pas Dievą: „Tepalieka nedorėlis savąjį kelią ir nusidėjėlis – savuosius kėslus! Tegrįžta jis pas Viešpatį, kad jo pasigailėtų, pas mūsų Dievą, nes jis labai atlaidus“ (Iz 55, 7). Dėl trečiojo gailestingumo turėtume skubėti pas Dievą: „Tad stenkimės įžengti į aną atilsį“ (Žyd 4, 11). Į tą atilsį galime būti atvesti.
---
Versta iš The homilies of Saint Thomas Aquinas upon the Epistles and Gospels for the Sundays of the Christian year / translated by John M. Ashley. 1867, London.
