Darbas ir triūsas
Seksagezimos sekmadienis (pamokslas pagal Epistolę)
„Aš daug daugiau įdėjau triūso.“ (2 Kor 11, 23)
Šventajame Rašte kalbama apie keturių rūšių darbus arba vargus. Pirma, tai materialus darbas, kuriuo žmogus gauna tai, ko jam neparūpina gamta: „Iš tikrųjų žmogus gimsta vargti“ (Job 5, 7). Antra, nuodėmės darbas, kai žmogus vargsta nusidėdamas: „Elgiasi suktai, kol pavargsta“ (Jer 9, 5). Trečia, darbas Gehenoje*, kuris tęsiasi be poilsio: „Didelė kaina už sielos išpirkimą – tiek niekad neturėsi, kad galėtum amžinai gyventi“ (Ps 49, 8, 9). Ketvirta, malonės darbas, kurį teisieji patiria tam, kad patys darytų gerus darbus: „Teisiojo uždarbis veda į gyvenimą“ (Pat 10, 16). Pažvelkime atidžiau į tris iš šių darbų rūšis.
Pirmiausiai, būtina pažymėti, kad, kalbant apie natūralų darbą, reikia atsižvelgti į penkis dalykus. 1) Jis (darbas) buvo skirtas žmogui dėl nuodėmės, todėl akivaizdu, kad žmogus turėtų nekęsti nuodėmės kaip savo vargo priežasties: „Tebūna už tai pasmerkta žemė, – triūsu maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas“ (Pr 3, 17). 2) Kai (darbas) ištveriamas su meile, darbo vaisius būna amžina palaima: „Maitinsies savo triūso vaisiais, – būsi laimingas ir tau seksis“ (Ps 128, 2). 3) Darbo reikalaujama, nes žemės vaisius dažnai suėda laukiniai žvėrys, vabzdžiai ir priešai, o visa tai yra nuodėmės padariniai, todėl žmogus turi nekęsti nuodėmės: „Derlių tavo žemės ir viso tavo triūso valgys tauta, kurios nepažįsti“ (Įst 28, 33). Kita vertus, apie teisiuosius sakoma: „Nebeduosiu tavųjų grūdų misti tavo priešams, nebegers daugiau svetimšaliai tavojo vyno, dėl kurio tu sunkiai triūsei“ (Iz 62, 8). 4) Visi kviečiami dirbti, o iš nieko neveikiančių bus atimama duona: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ (2 Tes 3, 10). 5) Tas, kuris atsisako dirbti, baudžiamas amžina bausme: „Mirtingųjų triūsas jų nevargina; kaip kiti žmonės jie nesikamuoja“ (Ps 73, 5), bet kaip demonai.
Antra, būtina pažymėti, kad varginantis nuodėmės darbas yra penkių rūšių. 1) Kylantis dėl godumo: „Visam jo triūsui nėra galo, ir jo akys nepasisotina turtais“ (Koh 4, 8) bei „Nenuvargink savęs norėdamas pralobti“ (Pat 23, 4). 2) Kylantis dėl puikybės: „Kokia tad nauda triūsti vėjams?“ (Koh 5, 15) Vėjas čia yra puikybė. 3) Kylantis dėl gašlumo: „Mėgaukis gyvenimu su žmona, kurią myli, per visas savo trapaus gyvenimo dienas [...] Tai yra tavo dalis gyvenime ir tame triūse, kuriuo triūsi po saule (Koh 9, 9). 4) Kylantis dėl burtininkavimo: „O dabar smaginkis savo kerėjimais ir gausybe savų užkeikimų, kuriais varginai save nuo pat jaunystės“ (Iz 47, 12). 5) Kylantis dėl rajumo: „Visi žmogaus triūso vaisiai yra jo burnai, tačiau jo troškimas niekad nebūna patenkintas“ (Koh 6, 7). Ką jis valgo, geria ir kaip mėgausi šiuo savo darbu – šitokia kalba būdinga rajūnui.
Trečia, kalbant apie darbą Gahenoje (pragare), reikia atkreipti dėmesį į tris dalykus. 1) Jo neaprėpiamybė: „Jis apsupo mane kartybe ir vargu“ (Rd 3, 5). 2) Jo kartybė: „Kvailojo triūsas taip jį nuvargina“ (Koh 10, 15). 3) Jo trukmė: „Vargs per amžius iki gyvenimo galo“ (Ps 49, 10, 11). Nuo šių darbų teišgelbėja mus Viešpats.
* Naujajame Testamente – nusidėjėlių bausmės vieta, pragaras.
Paukščiai ir sėklos
Seksagezimos sekmadienis (pamokslas pagal Evangeliją)
„Ir dangaus sparnuočiai juos sulesė!“ (Lk 8, 5)
Dangaus sparnuočiais čia vadinamos piktosios dvasios, o sėklomis – teisumas. Iš šių mistinių aiškinimų išplaukia trys dalykai. Pirma, piktosios dvasios greitumas daryti blogį – „sparnuočiai“. Antra, jų prigimtinė kilmė – „dangaus“. Trečia, jų nuodėmės neteisingumas – „juos sulesė“.
Pirmiausiai, būtina pažymėti, kad piktosios dvasios yra lyginamos su paukščiais dėl trijų priežasčių. 1) Dėl jų gebėjimo skristi aukštai, piktosios dvasios skrieja aukštai: „Kaip ant uolos sukrautas lizdas“ (Sk 24, 21). 2) Dėl jų gebėjimo skristi greitai: „Mūsų persekiotojai buvo greitesni už padangių arus“ (Rd 4, 19). 3) Dėl jų godumo, kuriuo gyvendamos jos ryja sielas, kurias yra užgrobusios: „Didis erelis, plačiasparnis, lenktasnapis, raibas, vešliom plunksnom, atskrido į Libaną. Jis glėbė kedro viršūnę, nulaužė patį aukščiausią jos ūglį“ (Ez 17, 3, 4).
Antra, būtina pažymėti, kad sparnuočiai vadinami piktosiomis dvasiomis dėl savo prigimtinės kilmės, kuriai būdingi trys dalykai. 1) Pradas, nes jie buvo sukurti dangaus aukštybėse. 2) Lengvumas ir subtilumas. Apie šiuo du pasakyta: „Kaip tu iškritai iš dangaus, Liuciferi, ryto aušros sūnau? [...] Tu sakei savo širdyje: „Aš pakilsiu į dangų“ (Iz 14, 12, 14). Šitaip nurodoma jo kilmė, nes sakoma, kad jis nukrito iš Dangaus, nes jis buvo sukurtas Danguje. Liuciferio vardas reiškia prigimties lengvumą ir grožį. 3) Gyvenamoji vieta aukšybėse: „Dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“ (Ef 6, 12).
Trečia, būtina pažymėti, kad piktųjų dvasių neteisingumas pasireiškia tuo, kad jos sulesa trijų rūšių sėklas. 1) Dievo žodžio sėklas: „Sėkla yra Dievo žodis“ ir „Paskui ateina velnias ir išrauna žodį iš jų širdies“ (Lk 8, 11, 12). 2) Teisumo sėklas „Kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus“ (2 Kor 9, 6). 3) Bet kokio gero darbo sėklas: „Nors žmogus išeitų verkdamas, sėkla sėti nešinas, jis sugrįš namo džiūgaudamas, derliaus pėdais nešinas“ (Ps 126, 6). Šią sėklą sėjame visada, kai darome gera.
Pirmuoju atveju piktosios dvasios atima Dievo žodžio sėklą, pasėdamos klaidas žmogaus prote: „Kuriems šio pasaulio dievaitis apakino protus, kad jie neišvystų Kristaus šlovės – Evangelijos šviesos; ogi Kristus yra Dievo atvaizdas“ (2 Kor 4, 4). Antruoju atveju, jos atima teisumo sėklą, viliodamos žmones į neteisybę: „Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas“ (Jn 8, 44). Trečiuoju atveju, velnias atima gerų darbų sėklą, tuo pat metu, kai tik priverčia žmones jais girtis: „Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, [...] kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami [...] jie jau atsiėmė užmokestį. (Mt 6, 1, 2). Tad akivaizdu, kad sėklą reikia saugoti nuo „dangaus sparnuočių“, nuo piktųjų dvasių, kadangi ji gali duoti šimteriopą vaisių, o šis vaisius yra amžinybės džiaugsmas, į kurį galime būti atvesti.
