Puikybė ir godumas
Trečiasis sekmadienis po Epifanijos (pamokslas pagal Epistolą)
„Nelaikykite savęs išmintingais.“ (Rom 12, 16)
Šiais žodžiais, aiškinant dvejopai, yra draudžiamos dvi nuodėmės – puikybės ir godumo. Toliau tekstas aiškinamas taip: „Nelaikykite savęs išmintingais“, o tai reiškia, jog laikyti save išmintingais ir apdairiais būtų puikybės pasekmė – „Vargas tiems, kurie savo akyse yra išmintingi“ (Iz 5, 21). Kita žodžių „Nelaikykite savęs išmintingais“ prasmė – nelaikykite savo turimos išminties vien sau, bet skelbkite ją kitiems. Tad aiškinimas – naudokite savo išmintį ne tik savo pačių, bet ir artimo labui.
Trys dalykai, dėl kurių labiausiai turėtume būti atgrasyti nuo puikybės nuodėmės: pirmiausia, ji nuteikia žmogų priešiškai Dievo atžvilgiu, antra – artimo atžvilgiu, trečia – savo paties atžvilgiu.
Pirmiausia, būtina pažymėti, kad veikiamas puikybės žmogus nuteikia save prieš Dievą trimis būdais. 1) Nusigręždamas nuo Jo – „Žmogaus puikybės pradžia yra nusisukimas nuo Viešpaties“ (Sir 10, 12). Kovodamas prieš Jį – „Ūžesys tų, kurie prieš tave maištauja, nesiliauja“ (Ps 74, 23). 3) Išaukštindamas save prieš Jį – „Įžūliai jį puldamas su savo stambiu gaubtu skydu“ (Job 15, 26). Todėl Viešpats visada apsiginklavęs, kad galėtų pasipriešinti prieš Jį nukreiptai puikybei – „Dievas priešinasi išpuikėliams“ (Jok 4, 6).
Antra, būtina pažymėti, kad dėl puikybės žmogus nuteikia save prieš artimą trimis būdais. 1) Trikdydamas jį įžeidimais – „Išdidumas sukelia ginčus“ (Pat 13, 10). 2) Piktybiškai jį erzindamas – „Viešpats sulaužė nedorėlio lazdą“ (Iz 14, 5). 3) Smerkdamas ir jį niekindamas – „Mano artimas išjuokia mane. Aš šaukiausi Dievo, ir Jis mane išklausė“ (Job 12, 4).
Trečia, būtina pažymėti, kad dėl puikybės žmogus tampa priešišku savo atžvilgiu trimis būdais. 1) Apgaudinėdamas save – „Tavo smarkumas ir širdies išdidumas apgavo tave“ (Jer 49, 16). 2) Elgdamasis kvailai – „Išdidus ir pasipūtęs vadinamas niekintoju” (Pat 21, 24). 3) Klaidindamas save – „Kur ateina išdidumas, ten ateina ir gėda” (Pat 11, 2).
Dėl godumo. Apie šią nuodėmę mus įspėja Kūrėjas, kūriniai bei prigimtis. 1) Kūrėjas, drausdamas ją – „Žiūrėkite, saugokitės godumo” (Lk 12, 15). 2) Kūriniai, atiduodami save ir tai, kas jiems priklauso – „Tai didis Dieviškojo gerumo ženklas, kad kiekvienas kūrinys mano turįs atiduoti ką nors pagal savo prigimtį”, – sako šv. Augustinas Kenterberietis. 3) Prigimtis, suvaržydama ją – „Kas tau nepatinka, to ir kitam nedaryk.” (Tob 4, 15). Šios dienos Evangelijos pasakojime išgydytas raupsuotasis yra išpuikėlis, o išgydytas paralyžiuotasis – godusis. Jie išgydomi dėl dviejų priežasčių, kurias Apaštalas atskleidžia savo laiške. 1) „Gyvenkite taikingai su visais žmonėmis” – draudžiant puikybę, didžiąją taikos griovėją. 2) „Rūpinkitės tuo, kas dora visų žmonių akyse” – draudžiant godumą.
Nuodėmės raupsai
Trečiasis sekmadienis po Epifanijos (pamokslas pagal Evangeliją)
„Štai prisiartino raupsuotasis ir parpuolė prieš jį ant žemės, maldaudamas: „Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų.“ (Mt 8, 2)
Moraline prasme, raupsuotasis reiškia nuodėmingąjį, o jo raupsams būdingos keturios savybės. Pirma, jie sugadina igimtus polinkius. Antra, jie pakenkia (kūno) nariams. Trečia, jais gali užsikrėsti kiti. Ketvirta, jie lemia atsiskyrimą nuo kitų. Tad nuodėmė yra 1) įgimtų polinkių sugadinimas, 2) malonės dovanų netekimas; 3) artimųjų užkrėtimas; 4) atsiskyrimas nuo šventųjų ir angelų džiaugsmo.
Šventasis Augustinas Kenterberietis nuodėmę vadina sugedimu būdo, formos ir tvarkos atžvilgiu. Ji atima malonę, nes malonė negali egzistuoti kartu su mirtina nuodėme – „Nei gyvens nuodėmės pavergtame kūne” (Išm 1, 4). Ja užkrečiami artimieji ir proto neturintys kūriniai – „Krauju buvo sutepta žemė. Jie susiteršė savo darbais” (Ps 106, 38-39) ir „Savo nedoru svetimavimu suteršei kraštą” (Jer 3, 2). Ji atskiria žmogų nuo Dievo ir angelų bendrystės – „Juk sukti svarstymai atitolina žmones nuo Dievo” (Išm 1, 3). Apie šiuos keturis parašyta: „Tokie yra sugedę” (Ps 14, 3) – štai įgimtų dalykų sugadinimas. „Bjaurasty paskendę” – štai atskyrimas, įvykęs ne be priežasčių, dėl bjaurasties. „Nėra nė vieno, kuris gera darytų”– štai malonės praradimas, nes kai prarandama malonė, niekas nebegali daryti gerų darbų. „Visi panašiai sugedę” – štai ir (kitų) užkrėtimas. Raupsais sergantis žmogus dažniausiai užkrečia per kvėpavimą.
Šios keturios raupsų ypatybės aprašytos Kunigų knygoje, kur nurodoma, kad kiekvieno raupsų liga sergančio 1) drabužiai turi būti suplyšę; 2) ir galvos plaukai sutaršyti; 3) jis turės prisidengti burną; 4) jis turi gyventi atskirai, – jo gyvenvietė turi būti už stovyklos“ (Kun 13, 45). Suplyšę drabužiai (1) reiškia, kad iš jo atimti įgimti polinkiai, 2) sutaršyti (išpešioti) plaukai reiškia protą, kurio neveikia malonė, burnos užsidengimas (3) reikalingas tam, kad neplistų užkratas, „Budėtoją prie mano lūpų durų” (Ps 141, 3), gyvenvietė už 4) Dievo stovyklos reiškia atskyrimą nuo angelų ir šventųjų buveinės.
