Mokymas yra sudėtingas ir dažniausiai nedėkingas darbas. Tačiau mūsų visuomenė negalėtų funkcionuoti be tų, kurie atsiliepia į šį pašaukimą. Nuo mylinčių tėvų patarimų iki būtinų kunigo pastabų – augimas yra įmanomas tik dėl tų, kuriuos Dievas mums davė kaip vadovus.
Tam tikra prasme mes visi esame mokytojai, nes savo veiksmais nuolat mokome aplinkinius. Mes taip puikiai prisitaikome prie aplinkinių normų, kad bet koks prieštaravimas joms reiškia ryškų išsiskyrimą. Lifte nėra nurodymų, kad turime stovėti veidu į duris, tačiau mes visi taip darome.
Šią savaitę Diana Montagna pasidalino dokumentu apie liturgiją, kurį parengė kardinolas Roche, ruošdamasis neeilinei konsistorijai. Šis dokumentas yra tvirta Traditionis Custodes gynyba. Jame pakartojami argumentai, kuriais remiantis buvo reformuota liturgija po Vatikano II Susirinkimo, dar kartą primenant mums, kad liturgija visada keitėsi ir kad tai, kaip buvo pakeista Šventoji Mišių auka, buvo laikmečio reikalavimas. Problema, kaip teigiama dokumente, yra ne pačios reformuotos Mišios, bet jas lydinčios katechezės trūkumas. Jei tik sugebėsime išspręsti šią problemą, viskas bus gerai.
Dokumentas nepastebi – arba sąmoningai ignoruoja – tai, ką žino kiekvienas tradicinis katalikas, besilankantis amžinosiose Mišiose: Mišios yra katechezė.
Beveik visos šiuolaikinės katechezės programos, taip pat ir katalikų mokyklose, yra perėmusios modernią švietimo teoriją. Nepaisant akivaizdžios šių praktikų nesėkmės – kaip rodo valstybinio švietimo padėtis – dauguma parapijų ir mokyklų naudoja tuos pačius mokymo metodus. Jos moko naudodamos išvalytas nuo turinio, spalvingas knygas – tokias seklias, kad jas tenka papildyti begaline iliustracijų gausa, kad mokiniai iš nuobodulio nebėgiotų po klasę.
Kaip ir valstybinės mokyklos, šios ugdymo programos sėkmę vertina lankomumu, o mokiniai gali gauti sakramentą tik tada, jei nėra praleidę per daug pamokų. Nemažai jaunų žmonių gauna Sutvirtinimo sakramentą nežinodami pagrindinių katalikų maldų, kaip tinkamai išpažinti nuodėmes ar kad Mišių lankymas yra privalomas.
Yra parapijų, kuriose katekizmo programa (tikėjimo ugdymas, religinis švietimas, ar kaip ji bebūtų eilinį kartą pervadinta) yra tvirta ir gerai organizuota. Daugelyje klasių dirba savanoriai – pamaldūs suaugusieji. Jie meldžiasi su vaikais. Jie moko juos, kad Jėzus yra tabernakulyje, todėl mes turime atsiklaupti, kai esame priešais jį. Jie dalijasi tuo, kokie esame laimingi, kad galime priimti Šventąją Komuniją. Jie giria gilią malonę, kurią jie gauna išpažinties sakramento metu – mūsų Viešpats mus myli taip stipriai, kad suteikė mums galimybę gauti pagalbą, kai sergame nuodėme!
Tačiau, kai šie mažyliai išeina iš klasės, jie patenka į bažnyčias, kuriose vaizdas yra kitoks. Jų mokytojas įtikino juos, kad jie yra labai privilegijuoti, nes gali priimti brangiausią dovaną pasaulyje – mūsų Viešpatį Šventojoje Komunijoje – ir jie žino, kad turi būti labai dėmesingi kai artinasi Jį priimti. Įsivaizduokite jų sumišimą, išvydus daugumoje parapijų sutinkamą vaizdą, kur tiek daug žmonių priima Komuniją objektyviai nepagarbiai. Jie mato pagyvenusias moteris, apsirengusias džinsais ir megztiniais liečiančias mūsų Viešpatį rankomis; dalijančias Komuniją su plačia šypsena ir mirktelinčias tave atpažinus. Jokia mokymo metodika ar blizgus vadovėlis negali konkuruoti su šiuo realaus gyvenimo mokymu.
Klasės aplinka moko tiek pat, kiek ir knygose esantys žodžiai. Kiekvienas mokinys atpažįsta nesąžiningą mokytoją, vos tik su juo susiduria.
Jie žino, kad jei taisyklė nėra vykdoma, tai nėra tikra taisyklė – jei mokytojas sako, kad gerbia direktorių, bet užtrenkia jam duris prieš nosį, tai jo žodžiai yra tušti.
Nustokime apsimetinėti, kad veiksmai liturgijos metu nėra stipriausia katechezė. Mažiausias vaikas gali pasakyti, kad yra skirtumas tarp altoriaus laiptų maldų ir bendrai kalbamo Confiteor, kai kunigas stovi atsisukęs į juos veidu. Žodžiai gali būti panašūs, bet jie moko visai kitų dalykų.
Yra dar vienas dalykas, kurį verta paminėti kalbant apie dabartinę liturginę situaciją ir jos panašumą į švietimo pasaulį: blogiausi mokytojai yra tironiški. Jie kartojasi tą patį vis iš naujo, vis griežčiau elgiasi su mokiniais, jei šie nesupranta. Jie sako jiems, kad jie nepakankamai stengiasi. Kai kaimyninėje klasėje ta pati pamoka vyksta lengvai, tironiškas mokytojas neina į kaimyninę klasę pažiūrėti, ką tas mokytojas padarė, kad pasiektų tokį rezultatą – jis eina pas direktorių ir reikalauja, kad kitam mokytojui būtų uždrausta mokyti kitaip. Tada jis šypsosi ir kalba apie vienybės grožį.
Melskimės, kad Šventoji Dvasia atkurtų magisteriumą su ištikimais, užjaučiančiais, sąžiningais mokytojais.
