Stojimas Dievo akivaizdon: O Viešpatie, įspausk į mano širdį Tavo meilės įsakymą ir pavyzdį, kurį Tu mums parodei.
Apmąstymas
1. „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį.“ (Lk 10, 30). Tas nelaimingasis žmogus simbolizuoja kiekvieną iš mūsų. Mes taip pat savo kelyje susidūrėme su plėšikais. Pasaulis, velnias ir mūsų aistros mus apiplėšė ir sužeidė. Kas gali pasakyti, kad savo sieloje neturi kokios nors, daugiau ar mažiau gilios žaizdos, kurią paliko pagunda ar nuodėmė? Tačiau mūsų kelyje buvo ir gerasis samarietis, tiksliau – Gerasis Samarietis par excellence, Jėzus, kuris, sujaudintas užuojautos mūsų padėčiai, atėjo mums į pagalbą. Begaline meile Jis pasilenkė prie mūsų atvirų žaizdų, gydydamas jas savo malonės aliejumi ir vynu. Aliejus simbolizuoja Jo švelnumą, o vynas – jo galią. Tada Jis paėmė mus į savo glėbį ir nunešė į saugią vietą, tai yra, patikėjo mus Bažnyčios motiniškai globai, kuriai Jis perdavė mūsų išpirkos kainą – savo mirties ant Kryžiaus vaisių.
Taigi palyginimas apie gerąjį samarietį atspindi mūsų išganymo istoriją – istoriją, kuri nuolat tęsiasi ir atsinaujina kiekvieną kartą, kai nuolankiai ir gailėdamiesi priartėjame prie Jėzaus, rodydami Jam savo sielų žaizdas. Ji ypatingu būdu įgyvendinama Mišiose, kur Jėzus Tėvui aukoja mūsų išganymo kainą ir mūsų labui atnaujina savo auką. Turėtume eiti į Mišias, kad susitiktume su Juo, Geruoju samariečiu, kad prašytume ir priimtume Jo šventinantį veikimą. Kuo labiau pripažįstame savo vargą ir išganymo poreikį, tuo labiau Jėzus mums pritaiko išganymo vaisius. Kai Jis ateis pas mus Šventojoje Komunijoje, Jis išgydys mūsų žaizdas – ne tik išorines, bet ir vidines, gausiai į jas išliejęs savo malonės saldų aliejų ir stiprinantį vyną.
Štai kaip Jėzus elgiasi su mumis, štai kaip Jis elgėsi su žmonija, kuri dėl nuodėmės tapo Jam svetima, taip, netgi tapo priešu, ir netgi atmetė Jį, Dievo Sūnų!
2. Jėzus, kuris savo atperkamuoju darbu mums parodė aukščiausią gailestingiausios ir užjaučiančios meilės pavyzdį, galėjo tinkamai užbaigti palyginimą apie gerąjį samarietį šiais žodžiais: „Eik ir tu taip daryk“; ir Jis galėjo pridurti, kaip tai padarė savo apaštalams Paskutinės vakarienės vakarą: „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.“ (Jn 13, 15).
Rašto žinovams ir fariziejams žodis „artimas“ reiškė draugus arba, daugiausia, izraelitus, bet jokiu būdu ne pagonis ar samariečius. Tačiau Gelbėtojas peržengė šią siaurą interpretaciją ir kaip konkretų įstatymo įsakytos meilės pavyzdį pasiūlė atlikti gailestingumo darbą priešui. Gerasis samarietis suteikė pagalbą vargšui žydui, kurį paliko be pagalbos ir apleido kunigas bei levitas – jo paties tautiečiai; jis neatsižvelgė į neapykantą, kurią žydai jautė samariečio tautai. Ši visuotinė meilė turi būti išskirtinis Kristaus įkurtos naujosios religijos bruožas. Šv. Jokūbas rašė: „Tyras ir nesuteptas maldingumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra: šelpti našlaičius ir našles jų sielvarte.“ (Jok 1, 27). Nėra tikros religijos be meilės artimui, ypač kenčiančiam artimui. Rašto žinovai ir fariziejai, netgi jų kunigai, kurie religiją buvo pavertę vien išoriniu formalizmu, o meilės pareigas taip abejingai apleido, suprato, kad Gerojo samariečio palyginimu buvo pasmerkti. Deja, net tarp krikščionių pasitaiko pamaldžių žmonių, kurie kruopščiai stengiasi nepraleisti nė vienos iš maldingumo pratybų, tačiau be jokių dvejonių palieka likimo valiai kenčiančiuosius – jie nesuvokė tikrosios vidinės religijos prasmės, o apsiribojo tik išoriniais ritualais. Religija suteikia mums gilų mūsų santykio su Dievu suvokimą: Jis yra mūsų Tėvas, o mes – Jo vaikai, tačiau jei mes visi esame to paties Tėvo vaikai, kodėl gi mes nelaikome savęs broliais? Tikrasis pamaldumas glūdi mūsų dieviškosios sūnystės ir brolystės su visais žmonėmis, be išimčių, įgyvendinime. O tas, kuris iš tikrųjų jaučiasi broliu, niekada nebus abejingas kitų poreikiams ir kančioms.
Pokalbis
„O Viešpatie, kuo geriau suprasiu Tavo meilę mums, tuo labiau būsiu pasiryžęs atsisakyti savo malonumų ir naudos, kad, tarnaudamas savo artimui, patikčiau Tau.
„Tada visiškai nesirūpinsiu tuo, ką galiu prarasti: galvosiu tik apie savo artimo gerovę ir apie nieką kitą. Kad Tau, mano Dieve, suteikčiau didesnį džiaugsmą, padėk man pamiršti save kitų labui, o jei reikės, netgi paaukoti savo gyvybę, kaip tai padarė daugelis kankinių“ (Šv. Jėzaus Teresė, Mąstymai apie Dievo meilę, 7).
„O meile, tu esi tas saldus, šventas ryšys, jungiantis sielą su jos Kūrėju: tu sujungi Dievą su žmogumi, o žmogų – su Dievu. Tu išlaikei Dievo Sūnų prikaltą prie šventojo Kryžiaus medžio. Tu suvieniji tuos, kuriuos skiria nesantaika. Tu praturtini dorybe tuos, kurie yra vargšai, nes tu suteiki gyvybę visoms dorybėms. Tu atneši taiką ir numalšini neapykantą bei karą. Tu suteiki kantrybę, jėgą ir atkaklumą už kiekvieną gerą ir šventą darbą. Tu niekada nepavargsti, niekada nenukrypsti nuo Dievo ir artimo meilės nei dėl nuovargio, nei dėl skausmo, nei dėl paniekos, nei dėl įžeidimo.
„O Kristau, mielasis Jėzau, suteik man šią šventą meilę, kad galėčiau atkakliai daryti gera ir niekada nepasiduoti; nes tas, kuris turi meilę, remiasi Tavimi, gyvąja uola, ir, sekdamas Tavo pavyzdžiu, iš Tavęs mokosi, kaip mylėti savo Kūrėją ir savo artimą. Tavyje, o Kristau, aš randu man tinkamą regulą ir doktriną, nes Tu esi kelias, tiesa ir gyvenimas. Jei gilinsiuosi į Tave, eisiu teisingu keliu ir rūpinsiuosi vien tik Dievo garbe ir sielų išgelbėjimu“ (Šv. Kotryna Sienietė).
