Stojimas Dievo akivaizdon – O Jėzau, mano sielos gyvenime, padėk man kasdien prisikelti į naują meilės ir uolumo gyvenimą.
Apmąstymas
1. Šios dienos Mišiose vyrauja viena mintis, taip dažnai kartojama liturgijoje ir tokia brangi mūsų širdims: Jėzus yra mūsų gyvenimas. Visa, kas mumyse gero, yra Jo malonės vaisius, per kurį mes išliekame tvirti gerame (Kolektos malda) ir gyvename Dvasioje (Laiškas); Jo malone mes prisikeliame iš nuodėmės (Evangelija), o valgydami Jo kūną, maitiname Jo gyvenimą savyje (Komunija). Be Jėzaus mes liktume mirtyje; be Jo niekada negalėtume gyventi šlovingo Dvasios gyvenimo, kurį šv. Paulius aprašo šiandienos Laiške (Gal 5, 25.26 – 6, 1-10).
Būtų gerai iš to pasisemti keletą minčių. „Nesivaikykime tuščios garbės, neerzinkime vieni kitų, nepavydėkime vieni kitiems! O kas, būdamas niekas, tariasi esąs kažin kas, tas save apgaudinėja.“ Tikrasis nusižeminimas čia pateikiamas kaip broliškos meilės pagrindas; kiekvienas, kuris yra išdidus, nešioja savyje nesantaikos židinį, nes, teikdamas pirmenybę sau, o ne kitiems, jis dažnai bus provokuojantis, pavydus, arogantiškas ir niekinantis tuos, kuriuos laiko žemesniais už save.
„Broliai, jei kurį žmogų ištiktų nelaimė nusidėti, jūs, dvasios žmonės, pamokykite tokį romiai.“ Tas, kuris nori pasiekti aukštumas, niekada neturi kritikuoti to, kurio kelias nėra toks aukštas, nei piktintis kito klaidomis. Jei pareiga reikalauja, kad ką nors papeiktume, turėtume tai daryti su švelnumu ir gerumu. Šis švelnumas yra dar vienas nusižeminimo vaisius, nes pataisydami kitus, visada turėtume atkreipti dėmesį į save: „kad ir pats neįpultum į pagundą“.
„Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, savo metu pjausime derlių.“ Neturime leisti, kad dvasinio gyvenimo sunkumai mus prislėgtų, net jei mums nepavyksta jų įveikti. Dievas neprašo mūsų pasiekti sėkmės, bet nuolat atnaujinti pastangas, nors rezultatai gali būti nematomi. „Savo metu“, tai yra, kada Dievas panorės ir taip, kaip Jam patinka, mes nuimsime vaisių, su sąlyga, kad „nepailsime“.
2. Evangelijoje (Lk 7, 11–16) dar labiau išryškėja mintis, kad Jėzus yra mūsų Gyvenimas. Mokytojas pamato liūdną jaunuolio laidotuvių procesiją. Šalia karsto verkdama eina jo motina. „Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir jis tarė: „Neverk.“ Jis priėjo ir palietė karstą... Ir tarė: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis. ... Ir Jis atidavė jį motinai.“ Jėzus yra mūsų Gelbėtojas, kuris užjaučia mus mūsų išbandymuose ir naudoja Savo dieviškąją visagalybę, kad juos palengvintų. Šiandien matome, kaip Jis daro stebuklą, norėdamas paguosti našlę motiną: Jis sugrąžina jos mirusį sūnų į gyvenimą. Tai buvo Jo meilės mums jautrumo išraiška, bet kiek daug kitų, galbūt mažiau matomų, bet ne mažiau pilnų meilės ir gyvybės, prisikėlė iš Jo širdies! „Evangelija kalba apie tris mirusiuosius, kuriuos mūsų Viešpats regimai prikėlė iš numirusių“, – sako šv. Augustinas, – „bet Jis nematomai prikėlė tūkstančius.“ Rašydamas šiuos žodžius, šventasis tikriausiai su neklystamu dėkingumu prisiminė daug didesnį stebuklą, kurį Jėzus padarė jam, prikeldamas jį iš nuodėmės mirties.
Šv. Augustinas ir daugelis kitų šventųjų buvo sugrąžinti į gyvenimą. Jei šventieji, gyvenę nekaltą gyvenimą, mus taip traukia, tai tie, kurie buvo sugrąžinti iš nuodėmės, turi dar didesnę galią mus padrąsinti mūsų sunkumuose. Mums gali būti sunku įveikti puikybę, juslingumą ir visas kitas aistras, bet jiems nebuvo lengviau. Jie taip pat pažino mūsų pagundas, kovas ir nuopuolius – jei jie juos įveikė, kodėl mes negalime padaryti to paties?
Ačiū Dievui, ne visada tenka kilti iš sunkiai nuodėmingo gyvenimo, tačiau visada yra proga prisikelti iš mūsų mažų kasdienių neištikimybių. Jei jos nebus ištaisytos, mūsų uolumas dvasiniame gyvenime palaipsniui susilpnės. Šiuo atžvilgiu mums reikia prisikelti kiekvieną dieną, tiesą sakant, kiekvieną valandą, tačiau tiek daug kartų mums trūksta tam jėgų. Bet jei mes maldausime Jėzų, mūsų Gyvenimą, Jis palies mus Savo malone, kaip kadaise palietė jaunuolio iš Naimo karstą, Jis suteiks mums šviežių jėgų ir vėl pastatys mus, kupinus drąsos, ant kelio į tobulumą. Jaunuolio prisikėlimą išmeldė jo motinos ašaros, tegul mūsų prisikėlimą kasdien išmeldžia mūsų širdžių ašaros, mūsų atgaila, nusižeminimas ir pasitikėjimas.
Pokalbis
„O Viešpatie, mano Dieve, aš pasiekiau mirties vartus, bet Tu atsistojai tarp jų ir manęs, kad aš negalėčiau pro juos praeiti. O mano Gelbėtojau, Tu dažnai išgelbėjai mane nuo fizinės mirties, kai sunkiai sirgdavau ar patekdavau į pavojų. Tu žinojai, Viešpatie, kad jei mirtis mane tada būtų užklupusi, mano siela būtų buvusi įmesta į pragarą, o aš būčiau pasmerktas amžinai. Tavo gailestingumas ir Tavo malonė mane apsaugojo ir išgelbėjo tiek mano kūną, tiek sielą nuo mirties. Tu visa tai ir dar daug daugiau padarei man, o Viešpatie, mano Dieve!
„Dabar, o mano sielos šviesa, mano Dieve, gyvybe, kuria aš gyvenu, aš Tau dėkoju: Tau aukoju savo padėką, nors esu vargšas, niekingas ir nevertas gauti Tavo gėrybių.
„Kadaise buvau tarp tų nusidėjėlių, kuriuos Tu išgelbėjai. Kad kitiems parodyčiau Tavo švelniausią gailestingumą, skelbsiu Tavo didžiąsias dovanas. Tu mane išgelbėjai iš giliausios pragaro duobės vieną, du, tris, šimtą, tūkstantį kartų. Aš visada ėjau link pragaro, o Tu visada mane atitraukdavai, nors, jei būtum taip panorėjęs, galėjai mane teisingai pasmerkti tūkstantį kartų. Tu to nenorėjai, nes myli sielas ir nepaisai žmonių nuodėmių, kad jie galėtų daryti atgailą, o Viešpatie, gailestingiausiasis visuose savo keliuose.
„Dabar aš matau ir Tavo šviesoje visa tai suprantu, o Viešpatie, mano Dieve, ir mano siela alpsta, kai apmąsto Tavo gailestingumo didybę. Visas mano gyvenimas, kuris buvo bežūstantis mano apgailėtinume, buvo atgaivintas Tavo gailestingumo. Buvau visiškai miręs, o Tu mane visiškai sugrąžinai į gyvenimą. Tegul viskas, kas manyje yra, nuo šiol priklauso Tau, nes aš visiškai Tau atsiduodu!“ (Šv. Augustinas)
