Stojimas Dievo akivazdon – O Jėzau, suteik man malonę visada atsakyti į Tavo meilės dovanas.
Apmąstymas
1. Prie mūsų Viešpaties atvedamas vargšas paralyžiuotasis. Tikriausiai jis pats paprašė, kad jį čia atgabentų, norėdamas išgydyti kūną, tačiau Jėzaus Asmens spinduliuojamo tyrumo ir šventumo akivaizdoje jis suvokia, kad yra nusidėjėlis, ir lieka sutrikęs bei pažemintas prieš mūsų Viešpatį. Jėzus jau perskaitė jo širdį, ir, matydamas jo tikėjimą bei nuolankumą, net nelaukia, kol jis prabils, bet staiga su begaline gerumu jam sako: „Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!“ (Mt 9, 1–8). Įvyko pirmasis ir didžiausias stebuklas: žmogus daugiau nebėra šėtono vergas – jis yra Dievo vaikas. Jėzus, atėjęs išgelbėti sielas, teisingai išgydė sielą anksčiau nei kūną.
Tačiau šis stebuklas nepatinka rašto žinovams, kurie, netikėdami Jėzaus dieviškumu, iš karto savo širdies gelmėse pradeda Jį kaltinti šventvagyste. Bet Mokytojas, kuris perskaitė paralyžiuotojo sielą, perskaito ir jų sielas. „Kam taip piktai mąstote savo širdyje?“ Jeigu Jėzus būtų ten pamatęs bent šiek tiek nuolankumo ir tikėjimo, Jis būtų buvęs pasirengęs juos išgydyti taip pat, kaip išgydė paralyžiuotojo širdį, tačiau, deja, Jis nerado nieko, išskyrus pasipūtimą ir užsispyrimą. Vis dėlto Jis nori pasinaudoti visomis priemonėmis, kad juos sušvelnintų, todėl Jis pateikia jiems stipriausią Savo dieviškumo įrodymą. „Todėl, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes, – čia jis kreipėsi į paralyžiuotąjį: – Kelkis, pasiimk neštuvus ir eik namo!“ Šis atsistojo ir nuėjo namo.“ Stebuklas buvo įspūdingas ir įvykęs akimirksniu. Jėzaus žodis iš karto įvykdė tai, ką išreiškė. Tik Dievo žodžiai galėjo turėti tokią galią. Tačiau raštininkai nenori pripažinti, kad yra nugalėti: kai širdis yra išdidi ir užsispyrusi, jos nepajėgia pajudinti net faktiniai įrodymai.
Niekada nesakykime, kad mūsų tikėjimas yra silpnas, nes nematome ar neapčiuopiame ranka tiesos, kuri mums pateikiama tikėti – verčiau pripažinkime, kad jis silpnas, nes mūsų širdis nėra pakankamai atvira malonei ir nėra visiškai laisva nuo puikybės. Jei norime turėti tvirtą tikėjimą, būkime tokie nuolankūs ir paprasti kaip vaikai, jei norime dalyvauti pašvenčiamojoje malonėje, kuri buvo suteikta paralyžiuotajam, atsiduokime Viešpačiui su atgailaujančiomis, nuolankiomis širdimis, visiškai įsitikinę, kad mums reikalinga Jo pagalba ir atleidimas.
2. Evangelija mums pristato Jėzų visoje Jo dieviškosios asmenybės šlovėje, turintį visas Dievui būdingas galias. Laiškas (1 Kor 1, 4–8) parodo Jį tarsi įdarbinantį savo dieviškumą mūsų tarnavimui, kad mus pašventintų ir padarytų dieviškus. Jėzus ir toliau daro mūsų sieloms tai, ką padarė paralyžiuotojo sielai, o šiandienos Laiškas yra nuostabi Jo veikimo mumyse sintezė – veikimas toli siekiantis ir visapusiškas, apimantis visą mūsų būtį. Mąstydamas apie šį veikimą, šv. Paulius pratrūksta padėkos himnu: „Aš nuolat už jus dėkoju Dievui, kad dėl Jėzaus Kristaus Dievas suteikė jums savo malonę. Per jį jūs praturtėjote visa kuo – visokiu žodžiu ir pažinimu – ir Kristaus liudijimas tapo tvirtas. Todėl jums, laukiantiems mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apsireiškimo, nestinga jokios malonės dovanos.“ Taip, kiekviena malonė, kiekviena dovana ateina pas mus iš Jėzaus, ir per jas mūsų asmenybė bei gyvenimas yra pašventinami. Pašvenčiamosios malonės pagalba Jis pašventina mūsų sielą, per įlietąsias dorybes Jis pašventina mūsų galias, o veikiančiąja malone Jis pašventina mūsų veiklą, suteikdamas mums galimybę veikti antgamtiniu būdu. Tačiau net ir tai nepatenkina Jo dosnumo: Jis nesitenkina tuo, kad nukreipia mus į Dievo kelią, kurį malonė ir dorybės padarė antgamtiniu, bet nori mūsų žmogiškąjį veikimo būdą pakeisti Savo dieviškuoju, todėl Jis mus praturtina Šventosios Dvasios dovanomis, kurios leidžia mums būti vedamiems paties Dievo. Visa tai yra Jėzaus dovana mums, Jo Kančios vaisius. Šventoji Dvasia taip pat yra Jo dovana, Dovana par excellence, kurią Jis mums nupelnė savo mirtimi ant Kryžiaus, Dovana, kurią Jis ir Tėvas nuolat siunčia mums iš dangaus, kad apšviestų ir vadovautų mūsų sieloms.
Atrodo, tarsi Jėzus, tikrasis Dievo Sūnus, nebūtų pavydus savo dieviškumo ar savo išskirtinių teisių, bet ieškotų visų įmanomų būdų, kad per malonę leistų mums dalytis tuo, ką Jis turi iš prigimties. Kaip teisinga, kad meilės požymis yra atiduoti save, o tuos, kuriuos myli, pastatyti į tą patį lygmenį su savimi!
Mūsų širdys teprisipildo dėkingumo. Atsakykime į begalinę Jėzaus meilę ir visada pasilikime jos įtakoje, nes Jis nori „mus stiprinti iki pabaigos nenusidedant, kad būtume be kaltės Jo atėjimo dieną“ (plg. 1 Kor 1, 8).
Pokalbis
„O Jėzau, Tu pašalinai mano mirtį, padovanodamas man Savo gyvenimą, Tu paėmei mano kūną, kad man padovanotum Savo Dvasią, Tu prisiėmei mano nuodėmes, kad man suteiktum malonę.
„Taigi, o mano Atpirkėjau, visos Tavo kančios yra mano lobis ir mano turtas. Tu apdengi mane savo purpuru, Tu pagerbi mane savo karūna, Tavo skausmai man yra dovana, Tavo sielvartas mane stiprina, Tavo žaizdos mane gydo, Tavo Kraujas mane praturtina, Tavo meilė mane apsvaigina.
„Tu esi mano sielos ramybė, ugnis ir troškimas. Tu esi Ganytojas ir Avinėlis, kuris pašalina pasaulio nuodėmes. Tu esi amžinasis Pontifikas, galintis nuraminti Aukščiausiojo Tėvo rūstybę. Kas gi Tavęs negirtų, o Viešpatie? Kas gi Tavęs nemylėtų iš visos širdies? O švelnusis Jėzau, uždek mano sielą šia meile, parodyk man savo gražų veidą, padaryk mano akis laimingas, kadangi jos mato Tavo akis, ir neatsakyk taikos pabučiavimo tam, kuris Tave myli. Tu esi mano sielos Sužadėtinis. Ji Tavęs ieško ir ašarodama šaukiasi Tavęs. Tu, o Šventasis, savo mirtimi išgelbėjai ją nuo mirties, ir, sužeidęs ją savo meile, jos neatsižadėjai. Kodėl mano vargingumas nejaučia Tavo akivaizdos saldumo? Klausykis, mano Dieve ir Gelbėtojau, suteik man širdį, kuri Tave mylės, nes nėra nieko saldesnio negu tai, kad visada degčiau Tavo meile.“ (Garbingasis Liudvikas iš Granados).
