2026.07.19Kun. Šv. Marijos Magdalietės Gabrielius, O.C.D.

Krikštas mus atgimdė dvasiniam gyvenimui, tačiau jis nesunaikino mumyse kūniškojo gyvenimo; naujasis žmogus privalo nuolat kovoti su senuoju žmogumi, dvasinis turi kovoti su kūniškuoju. Krikšto malonė neatleidžia mūsų nuo šios kovos, bet suteikia mums jėgų ją ištverti.

2026.07.17Rorate Caeli

Šiandien (2024.12.18) popiežius Pranciškus patvirtino lygiavertę šešiolikos Kompjenės karmeličių kankinių kanonizaciją, kurios nuo šiol gali būti garbinamos kaip šventosios.

2026.07.16T. Antonius Wallenstein, O. F. M.

Gera ir tvirta valia yra vertingiausias asmenybės ramstis. Tauriam charakteriui svarbiau ne tai, ką žinome, o tai ko siekiame ir ką darome.

2026.07.12Kun. Šv. Marijos Magdalietės Gabrielius, O.C.D.

Kiekvienas krikščionis gali laikyti save medžiu Viešpaties vynuogyne; dieviškasis sodininkas, pats Jėzus, jį pasodino geroje, derlingoje ir vaisingoje žemėje – Bažnyčios sode, kur jį laisto gyvasis malonės vanduo.

2026.07.11T. Antonius Wallenstein, O. F. M.

Dvasinės žmogaus galios yra protas, valia ir atmintis. Iš dalies joms galima priskirti ir vaizduotę bei būdą (širdį). Šias galias tarpusavyje sieja įvairiopi santykiai. Jos turi veikti darniai. Vis dėlto vadovaujantis vaidmuo tenka protui ir valiai. Jei proto „nesušildo“ širdis, jis lieka šaltas, jo sprendimai būna vienpusiški, negailestingi, žiaurūs, neteisingi. Jei valiai nevadovauja protas, ji būna „akla“, neprotinga, nuodėminga. Jei širdis nepasiduoda proto ir valios vadovavimui, jos polinkiai būna neišmintingi ir pragaištingi. Lygiai taip pat negalima duoti visiškos laisvės atminčiai ir vaizduotei.

2026.06.27Kun. Robertas Urbonavičius

Su kantrybe bei romumu visada nugalėsime, o pasiduodami nirtuliui, bambėjimui – mes tik pabloginsime ką gero esame nuveikę.