Pirmtako Benedikto XVI mirtis 2022 m. pabaigoje popiežiui Pranciškui buvo tarsi suvaržymo, kuris trukdė jam visiškai atsiskleisti, išnykimas.
Pažvelkime į teisės aktus, kuriuos jis paskubomis vieną po kito priėmė pastaraisiais mėnesiais.
Naujausias iš jų – paskelbimas apie 21 naują kardinolą, iš kurių 18 yra konklavos amžiaus. Nei Paryžiaus, nei Milano arkivyskupo sąraše nėra, nors pastarasis pareigas eina jau šešerius metus. Tačiau visų pirma sąraše nėra pagrindinio Ukrainos graikų katalikų Bažnyčios arkivyskupo Sviatoslavo Ševčiuko, kuris „kaltas“ dėl to, kad atvirai kalbėjo apie viską, ką, jo manymu, Pranciškus daro negerai dėl vykstančio karo.
Sąraše yra du jėzuitai: Honkongo vyskupas Stephenas Chow Sau-Yanas – grįžęs iš oficialios kelionės į Pekiną, kuri popiežiui yra svarbesnė už pažeminimus, patirtus nuo režimo rankos, kai neseniai buvo paskirti du vyskupai be deramo išankstinio Romos sutikimo; ir Kordobos (Argentina) arkivyskupas Ángelis Sixto Rossi, Jorge Bergoglio šalininkas nuo tų metų, kai būsimasis popiežius buvo Jėzaus Draugijos provincijolas, įnirtingai konfliktuojantis su dauguma savo brolių.
Dar yra Pietų Sudano Džubos arkivyskupas Stephenas Ameyu Martinas Mulla, kuris 2019 m. savo oponentų iš kitos genties buvo apkaltintas amoraliais veiksmais.
Ir vėl du paskyrimai, sąmoningai prieštaraujantys atitinkamų nacionalinių episkopatų konservatyvioms pažiūroms: Pietų Afrikos Respublikoje – Keiptauno arkivyskupas Stephenas Brislinas, turintis baltą veideo odą ir idėjas, panašias į vokiečių „sinodinio kelio“ idėjas, o Lenkijoje – Grzegorzas Rysas, Lodzės arkivyskupas, tos pačios vyskupijos, iš kurios kilęs popiežiaus kardinolas almonininkas Konradas Krajevskis, jo artimas draugas. G. Rysas yra vienas iš nedaugelio progresyvių Lenkijos episkopato balsų, o Krokuva palikta be purpuro, valdoma priešingų pažiūrų Karolio Wojtylos įpėdinio.
Tačiau labiausiai į akis krinta ne argentiniečio Victoro Manuelio Fernándezo paskyrimas kardinolu, laikytinas savaime suprantamu dalyku, bet ankstesnis jo paskyrimas Tikėjimo doktrinos dikasterijos prefektu.
Iš tiesų čia Pranciškus padarė tai, ko niekada nebūtų išdrįsęs padaryti, kol Josephas Ratzingeris buvo gyvas. Tai yra, į pagrindines pareigas, priklausiusias didžiajam vokiečių teologui ir vėliau popiežiui, paskyrė asmenį, kuris yra visiška jo priešingybė.
Pakanka pasakyti, kad jo priešpaskutinis pirmtakas tose pačiose pareigose, kardinolas Gerhardas L. Mulleris, prieš daugelį metų apkaltino Fernándezą nei daugiau, nei mažiau – erezija dėl jo išsakytų labai nenuoseklių tezių. Tačiau popiežiaus Pranciškaus tai nė kiek netrikdo. Jis iš tiesų paskyrė į Tikėjimo doktrinos prefekto pareigas iš pradžių Mullerį, o paskui Luisą Franciską Ladariją Fererą, abu nepriekaištingo ortodoksiškumo, tačiau jam tai buvo tik duoklė Benediktui XVI, kol šis dar buvo gyvas. Tai, ką jie kalbėjo ir darė, jam buvo mažai svarbu, jis net kartais akivaizdžiai prieštaraudavo jų nutarimams, pavyzdžiui, Ladarijos veto dėl homoseksualių porų palaiminimo. Pagrindinių jo pontifikato dokumentų, Evangelii gaudium ar Amoris laetitia, autorius visada buvo Fernándezas, tai aišku, nes ištisos ištraukos šiuose dokumentuose paimtos iš ankstesnių Fernándezo raštų.
Ir dabar jam, Fernándezui, tenka pareiga daryti „kai ką visiškai kitokio“ nei jo pirmtakai, kaip sakoma neįprastame laiške, kuriuo popiežius palydėjo jo paskyrimą: baigti su „laikais, kai, užuot skatinus teologinį pažinimą, buvo siekiama galimų doktrininių klaidų“, leisti Šventajai Dvasiai „veiksmingiau nei bet koks kontrolės mechanizmas“ pasiekti „harmoniją“ tarp pačių įvairiausių minties krypčių. Trumpai tariant, triumfavo tas reliatyvizmas, kuris Ratzingeriui kaip teologui ir popiežiui buvo priešas numeris vienas.
Kiti svarbūs paskyrimai: būsimojo Sinodo apie sinodiškumą dalyvių paskyrimai. Tarp vyskupų konferencijų išrinktų vyskupų pažymėtini penki iš Jungtinių Amerikos Valstijų, visi gana konservatyvios minties; šį žingsnį Pranciškus vis dėlto ištaisė, tarp savo parinktų kardinolų įtraukdamas jam daug artimesnius kardinolus: Blase‘ą Cupichą, Wiltoną Gregory, Robertą McElroy, Josephą Tobiną ir Seaną O'Malley, taip pat arkivyskupą Paulą Etienne ir jėzuitų aktyvistą, atvirą gėjų „santuokų“ rėmėją Jamesą Martiną, kuris yra naujosios moralės trubadūras – tos pačios, kurią aktyviai skelbia kardinolas Jeanas Claude‘as Hollerichas, sinodo generalinis relatorius ir todėl vienas iš tikrųjų sinodo vadovų šalia popiežiaus.
Tarp „stebėtojų“, neturinčių teisės balsuoti, Pranciškus taip pat įtraukė Lucą Casarini, aktyvistą, kurį ne kartą gyrė kaip pagalbos Viduržemio jūros migrantams didvyrį, paskutinį kartą – liepos 9 d., sekmadienį, per Viešpaties angelo maldą.
Tačiau, be atrinktųjų, naujienų sulaukia ir tie, kuriems Pranciškus neleido dalyvauti sinode, įskaitant visų su teise susijusių Vatikano įstaigų vadovus.
Pirmasis iš pašalintųjų yra kardinolas Dominique'as Mamberti, Apaštališkosios signatūros aukščiausiojo tribunolo prefektas, iki šiol pagal statutą taip pat Vatikano miesto-valstybės kasacinio teismo pirmininkas, kartu su kitais dviem kardinolais – aukščiausiojo teismo nariais. Visi jie yra teisininkai ir kanonistai, pasižymintys įrodyta kompetencija.
Tačiau šių metų pavasarį Pranciškus paskelbė naują pagrindinį Vatikano miesto-valstybės įstatymą ir visiškai pakeitė kasacinio teismo narių skyrimo kriterijus, pasilikdamas kiekvieno iš jų atranką sau.
O kas tie keturi kardinolai, kuriuos jis paskyrė? Naujojo teismo pirmininku tapo amerikietis Kevinas J. Farrellas, o nariais – italai Matteo Zuppi, Augusto Lojodice‘as ir Mauro Gambetti. Nė vienas iš jų neturi nė trupučio teisinės patirties. Gambetti, pavyzdžiui, neseniai pasižymėjo fiasko, kai ištuštėjusioje Šventojo Petro aikštėje surengė sensacingą šou su dainininkais ir trisdešimčia Nobelio premijos laureatų, suvežtų iš viso pasaulio vardan brolybės.
Tarp kanonų teisės mokslininkų popiežiaus paskelbtas naujasis pagrindinis įstatymas iškart tapo griežtos kritikos objektu. Tačiau yra žinoma, kad Pranciškus nė kiek negerbia teisinės valstybės principų, turint omenyje, kaip jis iki šiol manipuliavo, pavyzdžiui, Vatikane vykstančiu teisminiu procesu dėl Londono nekilnojamojo turto nesėkmės. Arba kaip jis liepė kardinolą Giovanni Angelo Becciu prikalti prie gėdos stulpo gerokai anksčiau, nei jis buvo tinkamai teisiamas, ir net nepasakęs, kodėl.
Grįžtant prie Fernándezo paskyrimo, reikėtų pridurti, kad jis iš karto pareiškė, jog nėra tinkamas nagrinėti seksualinio išnaudojimo atvejus, kurie yra viena pagrindinių jam patikėtos dikasterijos užduočių, ir apie tai informavo popiežių, tačiau šis esą atleido jį nuo tokių atvejų nagrinėjimo ateityje, palikdamas šią užduotį tos pačios dikasterijos specialistams.
Ne tik tai; Fernándezas taip pat pripažino, kad, būdamas La Platos arkivyskupijos vyskupu, jis elgėsi netinkamai, vėlgi dėl nepakankamo pasiruošimo, spręsdamas piktnaudžiavimo atvejį.
Bet argi popiežius Pranciškus ne kartą nėra pareiškęs, kad seksualinis išnaudojimas yra kapitalinė Bažnyčios problema? Tad kodėl ją patikėti nekompetentingo žmogaus atsakomybei?
Faktas tas, kad opiausiu ir vis dar neišspręstu jėzuito Marko Ivano Rupniko atveju pats Pranciškus sukūrė apsauginę priedangą, pirmiausia per kelias valandas atšaukdamas ekskomuniką, kurią jėzuitui skyrė Tikėjimo doktrinos kongregacija, o paskui liepdamas tai pačiai kongregacijai atidėti vėlesnį teismo procesą dėl senaties.
Tada Jėzaus Draugijai teko pradėti naują tyrimą prieš Rupniką, pagrįstą daugybe naujų kaltinimų, kurie visi iš pirmo žvilgsnio buvo pripažinti patikimais. Tačiau jėzuitas visada vengė šio tyrimo, kol buvo pašalintas iš Draugijos ir taip pasidarė dar laisvesnis nei anksčiau, laukdamas inkardinacijos draugiško vyskupo vyskupijoje ir visada prisidengdamas popiežiaus skydu.
Žvejojant tarp mažesnio masto Pranciškaus pastaraisiais mėnesiais priimtų aktų, taip pat galima rasti labai iliustratyvių sprendimų.
Pavyzdžiui, naujųjų kankinių ir tikėjimo išpažinėjų komisijos, apimančios ne tik katalikus, bet ir kitas konfesijas, sukūrimas. Komisijos valdymą popiežius praktiškai perdavė jau visur Vatikane įsišaknijusiai Šventojo Egidijaus bendruomenei, kurios vicepirmininkas yra įkūrėjas Andrea Riccardi, o sekretorius – Marco Gnavi, Santa Maria in Trastevere bazilikos klebonas, o tarp narių – Angelo Romano, San Bartolomeo all'Isola bazilikos, naujai suformuotos komisijos epicentro, rektorius, ir profesorius Gianni La Bella – visi priklausantys bendruomenei.
Arba nenumatytas Michele‘o Di Tolve, dar neseniai buvusio Rho parapijos kunigu, o prieš tai, nuo 2014 iki 2020 m., pagrindinės Romos popiežiškosios seminarijos rektoriumi ir pagalbiniu Romos vyskupu, paskyrimas svarbiausios Milano arkivyskupijos seminarijos rektoriumi.
Įdomu, kad Di Tolve, kaip seminarijos rektoriaus, kvalifikacija yra visai ne puiki. Jam rektoriaujant Ambraziejaus arkivyskupijoje klierikų skaičius smarkiai sumažėjo, o jo vadovavimo metodai buvo labai kritikuojami. Mokslinis statistinis Milano dvasininkijos ateities tyrimas pateikė katastrofiškas prognozes.
Vis dėlto Pranciškus norėjo, kad jis būtų rektoriumi ir vyskupu – Romoje. Ir jis paaiškino, kodėl priėmė tokį sprendimą, pernai kovo 25 d. Vatikane vykusioje audiencijoje su Rho parapijų tikinčiaisiais:
„Sveikinu jūsų parapijos kunigą, kurį pažįstu jau daugelį metų ir kuriam dėkoju už jo žodžius. Susipažinau su juo, kai tik buvau paskirtas kardinolu. Buvau nuvykęs aplankyti savo pusseserės ir ji man papasakojo apie išskirtinį kunigo pavaduotoją, kurį jie ten turėjo: „Pažiūrėk, kaip tas kunigas dirba!“ „Tikrai? Leisk man su juo susitikti, bet nesakyk jam, kad esu kardinolas.“ „Ne, nesakysiu.“ Nusiėmiau žiedą, atvažiavome į oratoriją, o jis vaikščiojo iš vienos vietos į kitą, su visais judėjo kaip šokėjas. Taip su juo ir susipažinau. Ir jis toks išliko visą gyvenimą: toks, kuris moka judėti, kuris nelaukia, kol avys ateis ir jo ieškos. Ir būdamas seminarijos rektoriumi, jis padarė daug gero jaunuoliams, kurie ruošiasi kunigystei, daug gero, todėl norėčiau jūsų visų akivaizdoje paliudyti ir padėkoti jam už tai, ką jis daro: ačiū, ačiū!“
Milane niekas neliūdėjo dėl Di Tolve iškėlimo į Romą. Tačiau daugelis Pranciškaus paskyrimų vyksta būtent taip.
