Andrius Balsevičius Facebook įraše atkreipė dėmesį į tai, kaip lietuviškai perleidžiant žymių teologų – ir net šventųjų – knygas jos cenzūruojamos, kad atitiktų naująją ekumenizmo ir tarpreliginio dialogo dvasią. Štai, pavyzdžiui, kad ir nuostabus bene garsiausio lenkų dominikonų teologo kun. Jaceko Woronieckio (1878-1949) veikalas Pełnia modlitwy (liet. Maldos pilnatvė). Leistas per dvi dalis, 1925 ir 1948 m., 9-ajame dešimtmetyje jis buvo perleistas iš naujo. Tačiau nuspręsta jį perleisti ne visą, o su daugybe žymėjimų „<…>“, reiškiančių praleistas vietas. Pasirodo, sąmoningai buvo praleisti ištisi fragmentai, kartais net ištisi puslapiai, nes jie neatitiko naujosios „Vatikano II Susirinkimo dvasios“.
Jacekas Woronieckis, daugelio pripažįstamas kaip geriausias savojo laikmečio lenkų teologas ir vienas geriausių dominikonų teologų visame pasaulyje, staiga nebeįtiko bažnytinei cenzūrai. Kas pasikeitė? Visa laimė, kad 2020 m. leidykla De Reggio išleido pilną ir necenzūruotą J. Woronieckio veikalą anglų kalba (jį jau galima įsigyti ir Lietuvoje parašius
Kitas atvejis – jau Lietuvoje. 2018 m. „Katalikų pasaulio leidiniai“ lietuviškai išleido Švenčiausiojo Sakramento kunigų brolijos įkūrėjo šv. Petro Julijono Eimaro (1811–1868) veikalą „Garbinti Dvasia ir Tiesa: Švenčiausiojo Sakramento adoracija“. Tačiau knygos įvade rašoma:
„Daugelis pasenusių terminų buvo pašalinti arba pakeisti naujais, pirmiausia dėl aiškumo ir atsižvelgiant į naują Susirinkimo poziciją ekumeninio ir tarpreliginio dialogo klausimais.“
Žymaus šventojo raštai ir vėl neįtiko naujajai bažnytinei cenzūrai. Kyla tas pats klausimas – kodėl?
Šiek tiek paskaičius šio šventojo raštų, pasidaro aišku...Štai labai iškalbinga citata iš kitos jo knygos „Tikrasis buvimas“:
„Melskimės, kad pagonys gautų tikėjimą ir pažintų savo Išganytoją; kad eretikai ir schizmatikai sugrįžtų į avidę ir vėl imtųsi klausyti Gerojo Ganytojo balso. <...> Žinau, kad žmonės dažnai sako: „Geriau būti geru protestantu nei blogu kataliku.“ Tai netiesa. Tai iš tikrųjų reikštų, kad žmogus gali būti išganytas be tikrojo tikėjimo. Ne! Blogas katalikas išlieka šeimos vaiku, nors ir palaidūnu, ir, kad ir koks didelis nusidėjėlis jis būtų, jis vis dar turi teisę į gailestingumą. Per savo tikėjimą blogas katalikas yra arčiau Dievo nei protestantas; jis yra namų dalis, o eretikas ne; ir kaip sunku jį atvesti namo!“
Nelabai dera su „nauja Susirinkimo pozicija ekumeninio ir tarpreliginio dialogo klausimais“, ar ne?
Akivaizdu, jog taip bandoma paslėpti, kad ekumenizmas tiesiogiai ir nedviprasmiškai prieštarauja daugybei ikisusirinkiminių popiežių enciklikų ir šventųjų mokymui. Paprastas tikintysis, skaitydamas žymių šventųjų veikalus, turi galvoti, kad pozicija, kurią Bažnyčia yra priėmusi vos kelis dešimtmečius, visada tokia ir buvo.
Ši cenzūra labai primena sovietinių laikų cenzūrą. Pavyzdžiui, sovietmečiu lygiai tokiu pačiu būdu iš lietuviškojo „Dėdės Tomo trobelės“ vertimo buvo pašalintas ne vienas puslapis, kuriame kalbama apie tikėjimą. Liūdniausia tai, kad ši knyga net kelis kartus perleista po Nepriklausomybės (paskutinį kartą 2020 m.), bet visi leidimai yra būtent ši sovietinės cenzūros iškarpyta versija. Kaip rašo Lina Kerbelytė:
„pagrindinis šios knygos veikėjas yra juodaodis vergas dėdė Tomas, bet knygos esminė šerdis yra sudaryta ne tik iš Tomo patyrimų, ji gilesnė – savyje slepianti gilų tikėjimo pasakojimą ir jo teikiamą viltį. Knyga neša žinią, kad su Viešpačiu net ir sunkiausiose situacijose išlieka viltis, ir net jei žemėje patiriame neteisybę, net jei mums visiškai nesiseka – amžinybė yra mūsų paguoda. <...> Vėl ir vėl knygoje iškyla paralelės su Šventojo Rašto vietomis <…>, žvelgdami į jį mes matome išryškėjusį Kristaus paveikslą.”
Bet…jūs turbūt to niekada neskaitėte. Nes beveik visos su tikėjimu susijusios vietos ir paralelės su Šventuoju Raštu lietuviškame vertime yra pašalintos.
„[Lietuviškame vertime] lieka visiškai neaišku, kodėl knygoje Tomas kenčia, kokia jo pasirinkimų esmė... Be Dievo jis turėtų atrodyti kaip vargšas kvailelis, <…> kažkodėl pasirinkęs kančią, o ne galimybę bėgti, slėptis. <…> Nes, jei Dievo nėra, nėra ir prasmės gyventi tokį gyvenimą, kokį nugyveno lietuviškasis“ dėdė Tomas.“
Trumpai galima paminėti ir kitą pavyzdį – Marijos Pečkauskaitės (Šatrijos Raganos) kūrinį „Iš daktaro pasakojimų“, kuris sovietmečiu perleistas be pamokančių fragmentų, kuriose kalbama apie Vytautą Didįjį, carą ir maskolių jungą.
Šiuo lyriniu nukrypimu norėjau parodyti, kuo gresia tokia cenzūra. Kaip be tikėjimo „Dėdės Tomo trobelė“ praranda savo gylį, o „Iš daktaro pasakojimų“ savo didaktinę vertę, taip teologų ir šventųjų cenzūravimas atima iš tikinčiųjų galimybę pamatyti Katalikų Bažnyčią jos ilgamečio mokymo šviesoje. Katalikams, kurie specialiai nesidomi ir neskaito ikisusirinkiminių popiežių mokymo, naujasis ekumenizmas atrodo kaip visų laikų Bažnyčios mokymo išraiška.
Sovietmečiu buvo sunku prasibrauti pro cenzūrą ir lengvai galėjo atrodyti, kad klasikinių kūrinių autoriams visai nerūpėjo Dievas ar Tėvynė. Lygiai taip dabar darosi vis sunkiau prasibrauti pro „Vatikano II Susirinkimo dvasios“ cenzūrą, nes katechezėse, įvairių konferencijų pranešimuose remiamasi beveik vien Susirinkimo dokumentais arba pastarųjų popiežių (ypač, žinoma, Pranciškaus) kalbomis; net šventųjų knygų leidimai neretai cenzūruojami įvedant naujus terminus ir pašalinant vietas, kurios trukdo naujajai ekumeninei dvasiai.
Todėl specialiai nesigilinant tikrai sunku žinoti, kaip tiesiogiai ir nuosekliai Bažnyčia visada smerkė ekumenizmą. Dažniausiai galvojama, kad įmanoma tuo pačiu metu priimti visų laikų Bažnyčios mokymą ir naująjį požiūrį į ekumenizmą. Taip manyti yra tiesiog didelis nenuoseklumas. Tačiau minėtų knygų leidėjai pasako atvirai: senasis ir naujasis mokymai nesuderinami, egzistuoja „nauja Susirinkimo pozicija ekumenizmo ir tarpreliginio dialogo klausimais“. Tad nereikia savęs apgaudinėti – lieka pasirinkti vieną iš dviejų: arba naująjį posusirinkiminį mokymą, arba visą iki tol buvusį Bažnyčios mokymą.
Štai būsimų Pasaulio jaunimo dienų vadovas portugalų arkivyskupas A. Aguiaras, kurį popiežius Pranciškus netrukus padarys kardinolu, neseniai pasisakė, kad:
„Mes visai nenorime atversti jaunimo į Kristų, į Katalikų Bažnyčią ar ką nors panašaus. Norime, kad jaunam katalikui, krikščioniui, būtų normalu sakyti ir liudyti, kas jis yra, taip pat kaip ir jaunam musulmonui, žydui ar kitą religiją išpažįstančiam jaunuoliui taip pat nekiltų problemų sakyti, kas jis yra, ir tai liudyti. <...> skirtumai mus praturtina, o pasaulis bus objektyviai geresnis, jei sugebėsime įdėti į visų jaunų žmonių širdis šį <...> visų brolių tikėjimą.“
Tuo tarpu iki Vatikano II Susirinkimo visose senose maldaknygėse prie pasiruošimo išpažinčiai kaip nuodėmę rasite ir „dalyvavimą nekatalikiškose religinėse apeigose ir susirinkimuose“. 1953 m., taigi visai prieš pat Susirinkimą, išleistame puikiame prel. Bartkaus ir kan. Aleksos katekizme rašoma:
„Katalikams nėra leista viešai ir aktyviai dalyvauti nekatalikų (vis tiek ar krikščionių, ar nekrikščionių) pamaldose ir religinėse apeigose. Kas dalyvautų, sunkiai nusidėtų, nes: a) patektų į rimtą pavojų prarasti savo tikėjimą ar bent patirti sunkių pagundų prieš jį; b) papiktintų tiek katalikus, sukeldamas jiems priešingų tikėjimui abejonių, tiek nekatalikus, sutvirtindamas juos jų klaidose; c) pritartų klaidingai religijai ir paneigtų teisingą, ką jau savaime reiškia pats dalyvavimas nekatalikų pamaldose ar religinėse apeigose.“
Bet jau 1986 m. Jonas Paulius II organizuoja Asyžiaus susirinkimą, kuriame kartu meldžiasi su įvairių religijų atstovais (ne tik krikščioniškų) ir leidžia uždėti Budos skulptūrą ant tabernakulio, kuriame laikomas Švč. Sakramentas, ir budistams atlikti savo apeigas. Kas dar 1953 m. laikyta sunkia nuodėme, 1986 m. viso pasaulio žiniasklaidos akivaizdoje daroma popiežiaus. 1928 m. būtent apie tai popiežius Pijus XI savo enciklikoje Mortalium animos rašė:
„Tokiems sumanymams katalikai jokiais būdais negali pritarti, kadangi jie paremti klaidinga teorija, jog visos religijos yra vienaip ar kitaip geros ir pagirtinos, nes visos jos vienodai, nors ir skirtingais būdais, parodo ir išreiškia natūralų bei įgimtą jausmą, vedantį mus prie Dievo ir skatinantį pagarbiai pripažinti Jo galybę. Iš tiesų šios teorijos šalininkai ne tik visiškai klysta, bet dar ir, iškreipdami tikrosios religijos sąvoką, jos išsižada ir pamažu nukrypsta į natūralizmą bei ateizmą. Išvada aiški: solidarizuotis su tokių mokymų šalininkais ir skleidėjais – vadinasi visiškai nutolti nuo dieviškai apreikštos religijos.“
Jono Pauliaus II tautietis (šio popiežiaus ir kanonizuotas) šv. Maksimilijonas Kolbė taip rašė apie ekumenizmą:
„Tik tada, kai visi schizmatikai ir protestantai nuoširdžiai išpažins katalikų tikėjimą, kai visi žydai savanoriškai paprašys šventojo Krikšto, tik tada Nekaltoji bus pasiekusi savo tikslą. <...> Nekaltajai ir jos Riterijai nėra didesnio priešo nei šiandienos ekumenizmas, prieš kurį kiekvienas riteris ne tik turi kovoti, bet ir jį stengtis neutralizuoti visiškai priešingais veiksmais ir galiausiai sunaikinti.“ (Rycerz Niopokalenz, 4 (1922))
Leonas XIII mokė taip pat griežtai:
„Reikia vengti bet kokio familiarumo su tais, kurie slepiasi po visuotinės tolerancijos ir pagarbos visoms religijoms kauke; su tais, kurie mėgina suderinti Evangelijos principus su revoliucijos principais. Šie žmonės siekia suderinti Kristų ir Beliarą, Dievo Bažnyčią ir būseną be Dievo.“ (Custodi di quella Fede, 1892 m.)
Principą, kad žmogus gali būti išganytas ne per katalikų tikėjimą ir kad protestantizmas yra tiesiog kita tikrosios krikščioniškos religijos forma, kurioje įmanoma tarnauti Dievui taip pat, kaip ir Katalikų Bažnyčioje (tai principas, pagrindžiantis šiuolaikinį ekumenizmą), autoritetingai ir negrįžtamai pasmerkė jau pal. Pijus IX savo žymiajame klaidų sąraše „Syllabus“, paskelbdamas anatemą visiems, kas tikina priešingai. Štai citatos, kas šiame dokumente visiems laikams paskelbiama kaip klaidos:
„Bet kurioje religijoje žmonės gali rasti kelią į amžinąjį išganymą ir tą išganymą pasiekti.“ „Bent jau reikia rimtai tikėti, kad bus išganyti tie, kurie nepriklauso tikrajai Kristaus Bažnyčiai.“ „Protestantizmas yra ne kas kita, kaip tik kitokia tos pačios krikščionių religijos forma, kurią praktikuojant galima lygiai taip pat patikti Dievui, kaip ir Katalikų Bažnyčioje.“
Tokių citatų būtų galima pririnkti ištisą tomą. Bet turėtų būti akivaizdu – kiekvienas katalikas, jeigu nori išlikti nuoseklus, turi pasirinkti ikisusirinkiminį Bažnyčios mokymą apie katalikybės ir kitų religijų santykį arba dabartinę, „Susirinkimo dvasios“ poziciją. Bažnyčia taip aiškiai, nedviprasmiškai ir nuosekliai smerkė ekumenizmą, taip uoliai kovojo su eretikais, kad norint įtikinti, jog dabartinis ekumenizmas neprieštarauja ankstesniam Bažnyčios mokymui, reikėtų ištrinti gerus kelis šimtus Bažnyčios Magisteriumo metų.
Ir tai liečia giliausius dogmatinius klausimus, nėra tik tam tikros praktinės gairės, todėl turi esminių pasekmių visai Bažnyčios egzistencijai. Atsakymai į šiuos esminius klausimus lemia, kaip Bažnyčia mato save ir savo misiją. Šiuo metu, vadovaujant popiežiui Pranciškui, kardinolais skiriant asmenis, kurie atvirai dalinasi eretiškais pastebėjimais, galima sakyti, kad Bažnyčia nebesuvokia savęs kaip vienintelės Kristaus įkurtos Bažnyčios, ignoruoja kvietimą „padaryti Jo mokiniais visų tautų žmones, mokant laikytis visko, ką tik yra mums įsakęs“, katalikų tikėjimą stato į vieną gretą su kitomis religijomis.
Svarbiausia tampa brolystė, rūpestis klimato atšilimu ar socialiniai reikalai. Bažnyčia apleidžia savo misiją ir tampa tik viena iš socialinių organizacijų. Dogmos laikomos tik nereišmingais dalykais, kuriuos verčiau pamiršti ar bent jau ignoruoti dėl šventos ramybės ir vienybės su protestantais ar net nekrikščioniškomis religijomis. Kaip dar 1950 m. enciklikoje Humani generis rašė popiežius Pijus XII:
„Kai kurie būtinumą priklausyti tikrajai Bažnyčiai, jei norima pasiekti amžinąjį išganymą, sumenkina iki nereikšmingos formulės.“
Apie tokią dogmas ir tiesą paniekinusią ir vienybę bei subjektyvų išgyvenimą į pirmą vietą pastačiusią religiją šv. Henris Džonas Niumenas rašė:
„Nuo penkiolikos metų dogma buvo fundamentalus mano religijos principas: aš nežinau jokios kitos religijos; aš negaliu priimti jokios kitos rūšies religijos; religija, kaip paprasčiausias jausmas, man yra tik sapnas ir pasityčiojimas.“
Naujasis ekumenizmas ir tai, kaip šiuolaikinė Bažnyčia mato savo misiją, yra dvi to paties medalio pusės ir iliustruoja esminį skirtumą tarp to, ko Bažnyčia mokė pirmuosius 1960 metų ir ko dažniausiai mokoma pastaruosius 60. Taikliai šią dramą įvardino arkivysk. Marcelis Lefebvre‘as, kuomet Bažnyčioje praūžus revoliucijai jis ir toliau laikėsi senojo, visų laikų Bažnyčios tikėjimo. 1976 m. Lilyje (Prancūzija) pamokslo metu jis pasakė įsimintinus žodžius, apibendrinančius šį straipsnį:
„Aš darau tai, ką visi vyskupai darė per visus amžius. Aš užsiimu tik tuo, ką buvau veikęs trisdešimt savo kunigavimo metų, kas atvedė mane prie tapimo vyskupu, prie paskyrimo Apaštalų Sosto delegatu Afrikai, centrinės Susirinkimo ruošimo komisijos nariu ir galiausiai asistentu prie popiežiaus sosto. Kokio geresnio įrodymo galėčiau norėti, kad Roma laikė mano darbą naudingu Bažnyčiai ir sielų išganymui?
Nors aš veikiu tą pat, ką ir anksčiau per trisdešimt metų ir dirbu tokį pat darbą, kaip ir ankstesnieji mano darbai, staiga esu suspenduojamas a divinis ir tikriausiai greit būsiu ekskomunikuotas, atskirtas nuo Bažnyčios, paskelbtas atskalūnu ar dar nežinau kuo! Argi tai įmanoma? Ar visa tai, ką dariau trisdešimt metų, taip pat verta suspendavimo a divinis? Aš manau priešingai: jei tuomet būčiau auklėjęs seminaristus taip, kaip jie dabar auklėjami naujose seminarijose, tikrai būčiau buvęs ekskomunikuotas. Jei tuomet būčiau dėstęs tokį katekizmą, kokio dabar moko mokyklose, būčiau pavadintas eretiku. Ir jei būčiau laikęs Mišias, kaip jos dabar laikomos – būčiau įtartas erezija ir pašalintas iš Bažnyčios. To aš nebegaliu suvokti. Taigi kažkas pasikeitė pačioje Bažnyčioje.“
