Brangus dr. Kwasniewski,
Neseniai klausiau Jūsų 1P5 audio laidos, kuri man buvo tikrai naudinga. Ta dalis, kurioje pasakojote apie filosofinių idėjų, motyvavusių liturgijos reformuotojus Vatikano II Susirinkimo metu ir po jo, istoriją, buvo įdomi ir informatyvi.
Po šios laidos geriau suprantu idėjas, paskatinusias kai kuriuos liturgistus padaryti išvadą, kad Romos Mišios yra pasenusios ir reformuotinos. Bet atrodo, kad publikavus Pauliaus VI mišiolą (1969 m.) kažkuriuo momentu dvasininkijos požiūris į „Tridento ritualą“ pasikeitė – jis imtas laikyti ne vien pasenusiu, bet ir pavojingu; kai kuo, kas arba niekada neturėtų būti rodoma tikintiesiems, arba tai turėtų būti daroma labai retai, su ypatingu atsargumu ir iškeliant didelius reikalavimus.
Gerai prisimenu paskutinius praėjusio amžiaus dešimtmečius, kai bendra didžiosios dalies tiek „konservatyvios“, tiek „liberalios“ pakraipos vyskupų, taip pat daugelio kunigų nuostata – netgi po to, kai Jonas Paulius II įkūrė komisiją Ecclesia Dei – atrodė kaip beveik iracionali tradicinių Mišių ar bet ko, susijusio su jomis, baimė. Nebuvo panašu, kad jiems tokį patį rūpestį būtų kėlusios prie altoriaus patarnaujančios mergaitės ar per Mišias grojančios roko grupės. Tridento Mišios pasižymėjo kažkuo ypatingu ir kartu neapčiuopiamu, kas Bažnyčios tarnams sukeldavo baimės ar įtūžio reakciją. Kaip galėtume paaiškinti šį fenomeną?
Nuoširdžiai Jūsų,
N.
Brangus N.,
Dėkoju už Jūsų laišką ir gražius žodžius. Uždavėte puikų klausimą. Šis giliai įsismelkusios baimės ar neapykantos tradicinėms lotyniškoms Mišioms (taip pat visiems kitiems tradiciniams sakramentų ritualams bei praktikoms, pavyzdžiui, tradiciniam brevijoriui) reiškinys, kurį matome tarp dvasininkų, būdavo dažnai pastebimas tų, kuriems šie dalykai rūpi ir kurie stengėsi juos išsaugoti. Kaip tai paaiškinti? Aš manau, kad viskas yra ganėtinai paprasta.
Teologinėje plotmėje modernizmas moko, kad kiekviena karta turi rasti, o gal geriau būtų sakyti – „išvystyti“ savo pačios religines praktikas ir idėjas, kurios „tinka“ būtent jai. Šiai evoliucionizmo klaidai pasidavę žmonės netikėtą sugrįžimą to, ką jie laikė išsikvėpusia liturgija, mato kaip grėsmę būtinam aggiornamento, arba šiuolaikiniam Bažnyčios atsinaujinimui. Atrodo, netgi konservatoriai buvo įtikinti, kad Bažnyčia turi „eiti su laiku“, „atsinaujinti“ – tam, kad galėtų išlikti ir klestėti. Be abejo, tikrovė buvo priešinga: kai tik Bažnyčia pradėjo šitaip lankstytis modernumui, jos įtaka ir narių skaičius sumažėjo, nes pastangos neatsilikti nuo madų ar vaikytis fantazijas, kaip tai daro senyvos moterys, kurios dažosi lūpas ir dėvi trumpus sijonus, norėdamos atrodyti jaunai ir stilingai, yra ne stiprybės, o silpnumo ženklas.
Praktinėje plotmėje dvasininkai maždaug nuo 1955-ųjų iki 1975-ųjų buvo psichologiškai terorizuojami nuolatinių ir dažnai savavališkų katalikiško gyvenimo būdo ir ypač liturgijos pakeitimų, kurie jiems (kaip ir ilgai kenčiantiems pasauliečiams) buvo primetami „kaip Susirinkimo mokymas“, „Šventojo Tėvo valia“ ar „Bažnyčios sprendimas“. Papolatrija buvo tokia stipri, Susirinkimo priesakai tokie gausūs, viskas buvo nuleidžiama tokia sunkia ranka, jog didžioji dvasininkijos dalis (jei ne visa), turėjo prievartauti savo mintis ir jausmus, kad galėtų „nuryti“ šiuos pakeitimus. Kitaip tariant, nepaisydami savo nuojautos ir tiek daug perspėjimų, jie turėjo įtikinti save, kad visa tai – dėl „didesnio gėrio“, kad senieji keliai ne tik paseno, bet ir tapo dvasiškai žalingi Bažnyčiai šioje naujoje Šventosios Dvasios vedimo fazėje.
Štai kodėl aštriausia opozicija būdinga senesnėms kartoms, gyvenusioms Susirinkimo laikotarpiu arba iš karto po jo. Be abejo, buvo tokių katalikų, kurie sveikino pakeitimus lyg Vudstoko dalyviai, sutinkantys kitą atlikėją ant scenos, bet buvo daug ir tokių, kurie nematė nieko itin blogo tame, ką Bažnyčia darė pirmoje XX amžiaus pusėje, ir kurie nuėjo kartu su nauju režimu vedini aklo paklusnumo.
Tie iš šiai kategorijai priklausančių žmonių, kurie gyveno pakankamai ilgai ir matė konservatyvių pokyčių pradžią prie Jono Pauliaus II bei Tradicijos atkūrimo judėjimo stiprėjimą prie Benedikto XVI, jaučiasi (arba jautėsi, jei jų daugiau nebėra su mumis) vis labiau nuskriausti dėl to, kad buvo priversti atsisakyti visų senų dalykų, kai šiandien jauni kunigai ir pasauliečiai vėl gali jais vis laisviau naudotis. Tai dar viena, netgi subtilesnė, psichologinė ataka – matyti, kaip tos tradicijos, pamaldumai ir katalikiško tapatumo žymės, kurios kadaise buvo išplėštos iš jų sielų, vėl įsitvirtina tikinčiųjų gyvenime.[1] Tai dargi gali labai lengvai sukelti kaltės jausmą, kad jie nesipriešino pakeitimams, nuvedusiems juos blogu keliu, arba kad nepakankamai mėgino suvaldyti tikintiesiems kenkiančią anarchiją. Jie gali jaustis teisiami arba atstumti grįžtant reiklesnėms katalikiško gyvenimo bei liturgijos formoms.
Kalbant bendrai, senosios Mišios ir dauguma to, kas su jomis susiję, įkūnija bei praktiškai išreiškia intelektualiai ir estetiškai suvienytą ir nuoseklią katalikybę, tą, kuri apima ugningą Bažnyčios tėvų polemiką, lyg bokštai stūksančią dogmatinę Daktarų teologiją, sudėtingą ir intymią mistikų poeziją ir į kompromisus neinančią estetiką. Ji reprezentuoja katalikų tikėjimą visoje jo anapasaulinėje, kontrakultūrinėje didybėje.
Tai tikrai nėra tai, ką galėtų „suvirškinti“ šiuolaikiniai „skystablauzdžiai“ vyrai – tie, kurie buvo ramdomi tol, kol priėmė „politinį korektiškumą“, privačią ir pliuralistinę religiją, socialiai horizontalią arba aplinkosauginę Evangeliją. Ji per karšta, kad su ja būtų galima susitvarkyti – ji pernelyg paneigia modernybės eksperimentą, įskaitant ir Vatikano II Susirinkimo eksperimentą. Todėl suprantama, kad tie, kurie visomis išgalėmis pasišventė šiam eksperimentui iš stipraus asmeninio įsitikimo ar dėl to, kad tai jiems buvo įkrėsta rimbu pažeidžiamame amžiuje, bus linkę taip stipriai reaguoti prieš dalykus, įkūnijančius tokią katalikybę, kurios jie buvo mokomi nekęsti, kuri, tuo labiau, jau turėjo būti išstumta, pašalinta ir ištremta.
Jūs esate visiškai teisus – kai kuriose vietose trūko ir vis dar labai trūksta gerų dvasininkų ir pasauliečių iniciatyvų palaikymo, kuomet jie stengiasi atsikratyti painių dviprasmybių, pasenusių atnaujinimų bei sielą dusinančių posusirinkiminio status quo banalybių ir ieško kažko, kas atrodo, skamba, kvepia ir juntama kaip katalikybė, o atidžiau panagrinėjus pasirodo, kad tai iš tikrųjų ir yra katalikybė. Taip pat jau labai ilgą laiką nebuvo jokio oficialaus pripažinimo, kad po Vatikano II Susirinkimo kažkas galėjo gautis ne visai taip, kaip galvota, ar bent kuklios užuominos, kad reformuotoje liturgijoje kažkas gali būti negerai.
Turėjome išmokti naudotis savo pačių akimis ir ausimis, kad išsiaiškintume tiesą; atsakymus turėjome surasti patys. Juos rasdami, vis aiškiau ir aiškiau supratome, kodėl hierarchai buvo tokie tylūs. Tam, kad pripažintų tai, kas iš tikrųjų atsitiko, ir kaip tai buvo bloga, ir pasiūlytų apčiuopiamus dvasinius vaistus, o ne paprastą biurokratinį tvarstį, jie turėtų pripažinti Bažnyčios hierarchijos – kaip buvusios, taip ir esamos – katastrofišką apdairumo, išminties ir Dievo meilės stoką.
Be abejonės, tam kliudo išdidumas ir nepagrįsta baimė, kad tokių klaidų pripažinimas sugriaus katalikų pasitikėjimą savo ganytojais. Ką gi, mieli ganytojai, turime jums pasakyti, kad tai jau atsitiko. Pasitikėjimas šiuo metu beveik jau sunaikintas. Pradžiai būtų žymiai geriau, jeigu jūs visi pradėtumėte kalbėti tiesą – tada užsitarnautumėte nusižeminimo nuopelną ir pasirodytumėte sąžiningi tikinčiųjų akyse.
Ateis laikas – galime tuo būti tikri – kai jaunosios kartos, dar turinčios Tikėjimą, pakils ir taps ganytojais, profesoriais, muzikais, administratoriais, vyresniaisiais ir galų gale Bažnyčios vyskupais. Jie nebus tobuli, o kai kurie jų gali būti vienaip ar kitaip pasimetę, bet dauguma bus išmokę neįkainojamas ištikimybės, krikščioniško tapatumo, pasišventimo, pasiaukojimo, kantrybės, o labiausiai – Tradicijos grožio, paguodos ir jėgos pamokas. Bręsta kontrrevoliucija. Jos užuominas galime matyti viso pasaulio vyskupijose, kur geri, o kartais ir vidutiniški vyskupai, turintys lašelį savigarbos, pakvietė tradicines religines bendruomenes dirbti atkuriant tvarką ir blaivų protą.
Revoliucija žlunga tada, kai ji peržengia tam tikras dieviško ir prigimtinio įstatymo ribas, ir kuo labiau ji tas ribas peržengia, tuo šis žlugimas būna spartesnis. Revoliucija Bažnyčioje peržengė bet kokią įmanomą ribą. Jos protagonistų ir gerbėjų žlugimas bus smarkus: „Prapliupo liūtys, ištvino upės, kilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus.“ (Mt 7,27)
Lygiai toks pats didingas – ne, didingesnis – bus triumfas mažutėlių, kurie liko ištikimi Kristui, Jo Švenčiausiajai Motinai, Šventajai Motinai Bažnyčiai ir Šventajai Tradicijai, kuri daro Bažnyčią katalikiška. Jie yra išmintingi vyrai, kurie niekada nenustojo statyti savo namo ant uolos, t. y. Kristaus, Tiesos, Tikėjimo, popiežystės. „Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos.“ (Mt 7,25)
[1] Kai dirbau mokytoju Prancūzijos Karo akademijoje, direktorius nuo pat pradžių liepė mums kreipiantis į mokinius vartoti formalų „vous“ (liet. jūs). Mano būryje buvo 50 šauktinių mokytojų (visi iš universitetų). Kai kurie jų buvo liberalai ir jau buvo mokytojavę valstybinėse mokyklose, kuriose buvo įprasta į mokinius kreiptis neformaliuoju „tu“. Jie pakluso, nors ir nenoriai. Po mokslo metų pabaigos ceremonijos vienas iš drąsesnių studentų prisiartino prie mūsų mokytojų grupės (vis dar apsirengusių uniformomis) ir tarė — „Ką gi, dabar, kai viskas jau baigta, galime vienas į kitą kreiptis „tu“. Liberaliausias iš mūsų tarpo, tas, kuriam persijungti į „jūs“ buvo sunkiausia, prarado savitvardą ir atsakė – „Aš prisiverčiau pradėti vartoti „jūs“ mokslo metų pradžioje ir dabar Jūs nebegalite manęs priversti sugrįžti prie „tu“. Mes buvome nustebinti to įkarščio, su kuriuo sureagavo tas paprastai ramaus charakterio žmogus. Bet tam buvo pagrindo. Tai parodo, kaip kunigai, kurie buvo priversti prisitaikyti prie Naujojosios katalikybės, praranda savitvardą, kai jiems pasiūloma galimybė „sugrįžti prie seno“.
