National Catholic Register tinklalapiui duotame interviu vokiečių kardinolas ir buvęs Tikėjimo doktrinos kongregacijos vadovas Gerhardas Mülleris perspėjo vyskupus ir kunigus, kurie „siūlosi būti pasaulio valdovų dvariškiais ir taip padaro save jų propagandistais“.
Kai kurie politikai, meinstryminė žiniasklaida ir didžiosiosios technologijų įmonės (angl. Big Tech) „negailestingai išnaudojo“ COVID-19 tam, kad išpopuliarintų „totalitarinį mąstymą“, kuris privedė net prie šeimų skilimo, – pastebi kardinolas Mülleris.
Gruodžio 1-ąją dieną elektroniniu paštu duotame interviu buvęs Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas G. Mülleris taip pat teigė, kad kai kurių vyskupų ir kunigų sprendimas uždaryti bažnyčias ar neteikti sakramentų yra „mirtina nuodėmė“ ir kad jis nesuderinamas su jiems „Dievo duotais įgaliojimais“.
Kai kurios Vokietijos parapijos apribojo dalyvavimą Mišiose, jose leidžiant dalyvauti tik tiems, kurie pasiskiepijo arba neseniai persirgo. Toks sprendimas, taip pat kaip ir kai kurių bažnyčių uždarymas, buvo „šokiruojantis įrodymas to, kaip stipriai mąstymo sekuliarizacija ir dechristianizacija jau palietė Kristaus kaimenės ganytojus“, – tvirtina vokiečių kardinolas.
Katalikų Bažnyčia ir vyriausybės, kaip pastebi jis, privalo „dirbti dėl socialinės sanglaudos“ ir vengti skaldančios retorikos, kuria kai kuriems priklijuojama „konspiracijos teoretikų“ ar „nusidėjėlių prieš artimo meilę“ etiketė. Kardinolas taip pat pažymėjo, kad vyskupai ir kunigai „neturi siūlytis būti pasaulio valdovų dvariškiais ir neturi savęs padaryti jų propagandistais“.
Kardinolo Müllerio komentarai viešumą pasiekia metu, kuomet įvairios Europos valstybės (kartu su Australija) savo piliečių atžvilgiu įveda griežtus reikalavimus skiepytis. Austrijos valdžia nepasiskiepijusius nuo vasario 1-osios planuoja bausti 4 tūkstančių dolerių bauda ir dargi gali šią baudą padidinti iki 10-ies tūkstančių. Graikijos valdžia 60-ies metų ir vyresnio amžiaus piliečiams jau nustatė kasmėnesinę 100 eurų baudą, kuri bus taikoma tol, kol šie pasiskiepys. Jungtinėse Amerikos Valstijose teisėjai blokavo prezidento J. Bideno administracijos bandymus įvesti privalomą skiepijimą JAV dirbančių asmenų atžvilgiu. Žemiau pateiktų kardinolo atsakymų stilistika redaguota.
– Jūsų Eminencija, kokia Jūsų reakcija į šiuos vis griežtesnius reikalavimus Europoje ir Australijoje?
– Teisėta valdžia griežtą visuotinį skiepijimosi reikalavimą savo piliečiams gali primesti tik ekstremaliai blogos situacijos atveju.
Tokiais atvejais 1) bendrasis gėris turi būti lemiantysis veiksnys, kuris, esant tam tikroms aplinkybėms, gali apriboti, jei ne panaikinti, individo laisvę; 2) vakcinos gamyba turi būti etiška; ir 3) medicininės, psichologinės ir socialinės pasekmės bei šalutiniai efektai turi būti pamatuotini ir likti proporcingi tikėtinai naudai.
Deja, daugelis vyriausybių prarado visuomenės pasitikėjimą dėl to, kad ėmėsi chaotiškų ir logiškai prieštaringų priemonių.
Gana daug atvejų, kai reguliavimai buvo sukompromituoti ir užteršti ideologinių lobistų ir farmacijos gigantų finansinių bei politinių interesų. Vietoj bendruomenės sutelktumo pandemijos sąlygomis, politinės galios, meinstryminė žiniasklaida ir didžiosiosios technologijų įmonės (angl. Big Tech) negailestingai išnaudojo situaciją tam, kad išpopuliarintų „Didžiojo perkrovimo“ (angl. Great Reset) darbotvarkę, t. y., totalitarinį mąstymą. Žmonės nesutaria vienas su kitu net šeimose.
Visgi krizės metu Bažnyčia ir valstybių lyderiai turi dirbti dėl sanglaudos ir vengti nepritariančiųjų diskriminacijos, juos vadinant „konspiracijos teoretikais“ ar „nusidėjėliais prieš artimo meilę“. Kitu atveju jie yra kalti dėl itin skaldančio netinkamo elgesio, kuriuo jie patys viešai kaltina kitus.
– Kaip manote, kodėl Vatikanas ir vyskupai beveik be išlygos viešai nekalbėjo apie šiuos diskriminacinius ir, kaip kai kurie sakytų, totalitarinius politinius sprendimus, ypač, kuomet skiepų efektyvumas viruso perdavimo prevencijos atžvilgiu išlieka diskutuotinas (nepaisant didelio masto skiepijimosi, Austrijoje, Vokietijoje ir kitos šalyse COVID atvejų skaičius auga) ir kuomet Tikėjimo doktrinos kongregacija 2020-ųjų gruodį pasisakė prieš privalomą skiepijimą?
– Vyskupų ir kunigų tarnystė yra dėl žmonių ir Dievo (2 Kor 5, 19) bei žmonių tarpusavio sutaikinimo (Lumen Gentium 1;21;28). Jų misija ir įgaliojimai yra iš Jėzaus Kristaus ir jie yra veiksmingi Šventojoje Dvasioje.
Kristaus tarnai apaštališkojoje tarnystėje neturi siūlytis būti pasaulio valdovų dvariškiais ir neturi savęs padaryti jų propagandistais. Pagal katalikišką tikėjimą popiežius yra ne tik pirmasis antgamtiško Dievo apreiškimo Jėzuje Kristuje liudytojas, bet ir aukščiausiasis prigimtinės moralinės teisės sergėtojas. Todėl Bažnyčios mokymas turi teisę ir pareigą nurodyti žemiškosios valdžios, kuri baigiasi ties tikėjimo ir sąžinės laisve, ribas.
– Koks Jūsų požiūris į tai, kad kai kurios parapijos (pavyzdžiui, Berlyne) įveda 2G taisyklę, pagal kurią dalyvauti Mišiose galės tik tie, kurie pasiskiepiję arba neseniai pasveikę nuo koronaviruso?
– Toks sprendimas, jei juo pabloginama arba net uždraudžiama prieiga prie Bažnyčios teikiamų malonės priemonių (t. y., Kristaus sakramentų), visų pirmiausia, yra priešingas dieviškajam įstatymui. Tai, kad net vyskupai uždarė bažnyčias ar atsisakė teikti sakramentus asmenims, siekiantiems pagalbos, yra mirtina nuodėmė, nesuderinama su jiems Dievo suteiktais įgaliojimais. Tai yra šokiruojantis įrodymas to, kaip stipriai mąstymo sekuliarizacija ir dechristianizacija jau palietė Kristaus kaimenės ganytojus.
Šioje situacijoje mes, vyskupai, turėtume atsiminti šv. Karolio Boromiejaus pavyzdį ir, visų pirmiausia, vadovautis Kristaus žodžiais: „Aš esu gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo savo gyvybę.“ (Jn 10, 11)
Mat samdiniai, kaip ir dvaro šeimininkai, naudojasi Dievo malone taip, kaip jiems atrodo tinkama. Visgi vyskupai, apaštalų įpėdiniai, nėra tie, kurie turėtų valdyti pagal pasaulio taisykles, bet Žodžio ir Kristaus malonės tarnai. Kiek kitokia situacija yra dėl protingų taisyklių, kurios leidžia apriboti ligos plitimą, laikymosi. Visgi tokios taisyklės negali būti panaudotos sakramentų teikimo atsisakymo principui pagrįsti.
Amžinojo gyvenimo malonė privalo eiti pirmiau laikinųjų gėrių.
– Kokia, Jūsų manymu, turėtų būti Bažnyčios reakcija? Ką turėtų sakyti Bažnyčios lyderiai?
– Krizės metu Dievo garbinimo vietos ir žmonių širdys turi būti plačiai atviros tam, kad žmonės galėtų siekti prieglobsčio Dieve, iš kurio ateina visa pagalba. Visi skiepai turi ribotas laikiškas pasekmes. Jokia medicina ar techninė inovacija negali mūsų išgelbėti nuo žemiškosios ir amžinosios mirties. Kristaus Duona yra amžinosios mirties vaistas ir ši Duona yra amžinojo gyvenimo maistas be galiojimo datos. „Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius.“ (Jn 6, 51) Ir tai yra priežastis, dėl kurios antrojo amžiaus pradžioje vyskupas kankinys Ignotas Antiochietis savo „Laiške Efezo Bažnyčiai“ (20, 1) galėjo Eucharistiją vadinti „nemirtingumo vaistu“.
Vyskupų užduotis yra teikti Eucharistiją tikintiesiems, o ne užkirsti jiems prieigą prie jos. Asmeninis pamaldumas namuose ir virtualus bendruomenės šventimas negali pakeisti realaus ir fizinio tikinčiųjų susirinkimo, nes mes esame kūniškos ir bendruomeniškos būtybės. Taigi, Dievo malonė ir tiesa mums yra komunikuojama per Įsikūnijusį Dievo Sūnų ir yra padalyta mums Bažnyčios bendrystėje. Tai yra Jo Kūnas. Eucharistijoje Kristus yra nematomas, bet realiai esantis savo dievyste ir žmogyste.
