Benedikto XVI laidotuvės +
Benedikto XVI laidotuvės. Quirinale.it nuotr.

Prieš kelias savaites buvo paskelbtas iš pažiūros nekenksmingas pakeitimas. Popiežiaus Pranciškaus prašymu buvo priimta patikslinta Romos popiežių laidotuvių tvarka. Be kita ko, pakeistas nuo XI a. Bažnyčioje praktikuotas trijų karstų ritualas. Negaliu nenusivilti, kai ilgametė tradicija „modernizuojama“, tačiau mane ypač nustebino pakeitimo argumentai.

„Atnaujinta apeiga, – pareiškė popiežiaus ceremonijų vadovas arkivyskupas Diego Ravelli, – reikėjo dar labiau pabrėžti, kad Romos pontifiko laidotuvės yra Kristaus ganytojo ir mokinio, o ne galingo šio pasaulio žmogaus laidotuvės.“ Be to, Ravelli pranešė, kad popiežius Pranciškus mano, jog apeigas reikia pritaikyti, kad jos „geriau išreikštų Bažnyčios tikėjimą prisikėlusiu Kristumi“.

Bažnyčia, siekdama išlaikyti nuolankumo regimybę, vėl atsisakė senovinio ritualo. Tam tikru požiūriu negaliu jų kaltinti. Pasidomėkite trijų karstų simboline reikšme ir internete rasite tokius pasisakymus, kaip šis:

„Pirmoji dėžė buvo pagaminta iš kipariso ir joje kartu su popiežiaus kūnu buvo sudėti maišeliai su aukso, sidabro ir vario monetomis. Kiparisas simbolizuoja nuolankumą – žinote, žmogaus, kuris laidojamas 3 karstuose ir kurio laidotuvės kainuoja daug milijonų.“

Nesistebėčiau, jeigu kas nors Vatikane paskaitė būtent šį straipnį. Du garsiausi skundai – dėl ekstravagancijos ir nepraktiškumo. Iš naujojo karsto buvo atimti visi turtai. Tai paprastas, praktiškas medinis karstas, išklotas cinku – pigiu metalu, paprastai naudojamu lavono ilgaamžiškumui palaikyti.

Kad ir kaip būtų nemalonu matyti simboliką, negalima nesuprasti, kodėl popiežius Pranciškus nori sumažinti tariamą savo laidotuvių prabangą. Kritikai žvelgia į popiežiaus laidotuves ir, užuot matę Bažnyčios bendruomenę, pagerbiančią mylimą tėvą, mato turtingą numirėlį, kuris pernelyg daug išleido laidotuvėms, kuriose pats negali dalyvauti. Tiesą sakant, jei būčiau Pranciškus, irgi nenorėčiau prabangaus karsto.

Mūsų kultūra įgijo gnostinę neapykantą žemiškajam grožiui. Tai matyti iš mūsų architektūros, drabužių, maisto ir naujųjų Pranciškaus laidotuvių. Mes negalime patikėti, kad kažkas, kas kyla iš turtų, gali būti gera. Visada yra „geresnių būdų išleisti pinigus“ nei kvailam grožio pertekliui. Tačiau viduramžių pasaulyje, sukūrusiame netrukus pamiršimą popiežiaus laidotuvių apeigyną, taip nebuvo. C. S. Lewisas apibendrina skirtumą savo knygoje „Atmestas atvaizdas“:

„Prabanga ir materialus spindesys šiuolaikiniame pasaulyje turi būti siejami ne su kuo kitu, o su pinigais... Tačiau tai, ką viduramžių žmogus matė karališkuose dvaruose, buvo ne tai. Architektūra, ginklai, karūnos, drabužiai, žirgai ir muzika buvo beveik visi gražūs. Visi jie simbolizavo arba reiškė šventumą, autoritetą, drąsą, kilmingumą arba, blogiausiu atveju, valdžią... Todėl jais buvo galima nuoširdžiai žavėtis nesijaučiant pažemintu.“

Viduramžiai turtingoje popiežiaus laidotuvių simbolikoje įžvelgė žmogišką dieviškų dalykų atvaizdą, o šiuolaikinis žmogus mato tik didžiules nešvarių pinigų sumas. Galbūt taip yra todėl, kad mes daug galvojame apie pinigus. Judas, apaštalų iždininkas, daug galvojo apie pinigus, todėl jis matė tik tris šimtus denarų – beveik metų uždarbį – iššvaistytus, kai Marija plovė Jėzaus kojas aliejumi (Jn 12, 4-8). Tiesa ta, kad gražiuose dalykuose – net jei jie kainuoja pinigus – yra kažkas tikrai gero. Čestertonas komentuoja beveik tą patį reiškinį savo knygoje „Ortodoksija“:

„Šiuolaikinis žmogus mano, kad Beketo drabužiai per daug prabangūs... Beketas po aukso ir purpuro drabužiais dėvėjo ašutinius marškinius, ir šis derinys yra labai naudingas, nes Beketui buvo naudingi ašutiniai marškiniai, o žmonėms gatvėje – purpuras ir auksas. Tai bent jau geriau nei maniera šiuolaikinio milijonieriaus, kuris pasirodydamas kitiems vilki juodai ar margai, o šalia savo širdies glaudžia auksą.“

Ar kuklus popiežius kažkokiu būdu tampa puikuoliu dėl to, kad yra palaidojamas su simboliniais turtais? O gal išdidų popiežių – kokiu kai kas laiko Pranciškų – kažkokiu būdu padaro nuolankesniu tai, kad jis laidojamas viename mediniame karste? Jei nuolankumą lemia tai, kaip pigiai asmuo yra laidojamas, tuomet Jėzus turėjo būti palaidotas kartoninėje dėžėje. Tačiau Jis nebuvo palaidotas kartoninėje dėžėje, Jis buvo palaidotas turtuolio kape.

Iš tikrųjų išorė turi reikšmę. Mums naudingos gausiai dekoruotos bazilikos ir gerai pasiūti drabužiai. Kažkas prarandama, kai meldžiamės betoniniame kube arba kai kunigas užsisega savo apsiaustą purvina „Velcro“ lipnia juostele. Nesakau, kad popiežius Pranciškus būtinai klysta, norėdamas ne tokių puošnių laidotuvių. Tačiau popiežius turėtų pasverti gerų ryšių su visuomene teigiamus aspektus ir blogas pasekmes – grožio nuvertinimą.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų