Benediktas Narsietis – tai lietuvio parapijos kunigo, reguliariai rašančio svetainei Katalikutradicija.lt, slapyvardis.
Jau 59 kartą nuo 1964 m. posusirinkiminėje Vaticanum II epochoje vyksta maldų už pašaukimus į kunigystę, vienuolystę ir misijas savaitė, kurią vainikuos Gerojo Ganytojo sekmadienis. Šią maldingą praktiką nustatė pop. Paulius VI.
Pašaukimas į kunigystę yra esminis Bažnyčiai, kadangi iš kunigystės kyla Bažnyčia, jos dėka išlieka ir auga. Nors visi krikščionys krikšto sakramento galia turi bendrą ir savitą pašaukimą, tačiau jokia kita charizma ar dovana Bažnyčioje negali atstoti sakramentinės kunigystės charizmos ir dovanos. Negalima guostis, kad pastaraisiais metais prišventinta „barzdotų“ vedusių diakonų, nes jie negali būti tapatinami su sakramentine kunigyste ir jos kompensuoti.
Iš vieno kunigo girdėjau palyginimą, kad kaip sveikas medis mezga žiedus ir veda vaisius, taip sveika bažnytinė bendruomenė subrandina pašaukimus į kunigystę, vienuolystę ir misijas. Deja, pašaukimų drastiškai sumažėjo, todėl diagnozė neatrodo sudėtinga – bažnytinės bendruomenės serga. Apie tai nenorima kalbėti, nes viskas dabar užprogramuota entuziastingosios ir pageidaujamosios teologijos ir sielovados linkme, kur negalima dairytis atgal, o lygintis galima tik su optimistinėmis svajonėmis, vizijomis, spontanišku kūrybingumu.
Katalikiška šeima yra pirmoji bažnytinė bendruomenė, kuri daro didžiausią įtaką naujų pašaukimų atsiradimui. Parapija, kaip „šeimų šeima“, yra antroji esminė pašaukimų atsiradimo terpė ir dirva. Sveika tikėjimu, pamaldumu ir bendruomeniškumu parapija duoda Bažnyčiai naujų pašaukimų, net jei šeimos nėra tobulos. Iš esmės vyskupija ir bažnytinė provincija yra šeimų ir parapijų įkaitė, pati nelabai turi galimybių ir sąlygų betarpiškai subrandinti pašaukimų, ypač jei yra didelė savo apimtimi ir perdėm institucionalizuota.
Gyvename poliarizuotos visuomenės ir kultūros laikais, kai tikros krikščioniškos vertybės ir gyvenimo būdas labai skiriasi nuo pasaulietinės visuomenės vertybių, kurios pagrįstos savęs realizavimo, sėkmės, individualistinėmis, hedonistinėmis, liberaliomis idėjomis, technologinių galimybių, pragmatiškumo ir vartotojiškumo savybėmis. Tokiomis vertybėmis besivadovaujantis jaunimas lėčiau subręsta, ilgiau ieško, blaškosi ir lieka išsiblaškęs, jam būdingas paviršutiniškumas ir nepastovumas. Tarp atsirandančių negausių pašaukimų matosi stiprėjanti vyresnių amžiumi tendencija, kurie ateina su gyvenimo ir patirties bagažu, ne visada pozityviu.
Pašaukimo dovana kyla iš susivienijimo su Kristumi patirties, atrastos giliausios gyvenimo prasmės. Būti pašventintam kunigu yra viena, o norėti kunigo gyvenimo būdo – kita. Pašaukimas į kunigystę ar vienuoliją liudija vertybių pasirinkimą, vadinasi tos vertybės yra praktikuojamos, matomos ir atpažįstamos parapijos ar kitos bažnytinės bendruomenės kontekste, vyskupų ir kunigų gyvenimo pavyzdžiuose, kilniuose istoriniuose personažuose ar tradicinės teologijos vizijoje. Gali būti, kad žmogus apsirinka dėl vertybių, pasirenka ne tas, jų neatpažįsta, nėra pajėgus jų realizuoti, todėl tam yra skirtas seminarijos laikas, padedantis išgryninti intencijas ir vertybes.
Daugumai jaunų žmonių tikėjimas ir kunigystė yra totali abstrakcija, geriausiu atveju egzotika, kuri pasitelkiama seminarijų ar vienuolynų atvirų durų dienų skelbimuose. Bet tai nėra sąžininga, kvepia manipuliacija ir religiniu marketingu, kai reklamose ir kvietimuose skamba „kviečiame“ ir „laukiame“, o priviliojus į seminariją ir kunigystę, anapus durų matome tikrovę: „sučiupome naivuolį“, „dar vienas įkinkytas“ tempti bažnytinės struktūros problemas. Mąstantys vyrukai čia iš karto nujaučia nuoširdumo ir sąžiningumo trūkumą. Primygtiniai ir griaudenantys kvietimai pritraukia labai ribotus ir liguistus asmenis, kurie norėtų sutvirtinti savo svyruojančią savivertę kunigystės sąskaita.
Jei taip trūksta pašaukimų, ar tai reiškia, kad Evangelija yra nebeaktuali ir Kristus nebepašaukia? Gali būti, kad Bažnyčia nutolo nuo Kristaus ir Evangelijos, todėl prarado savo dvasinę jėgą. Paskutiniųjų dešimtmečių staigūs posūkiai blogai liudija apie Bažnyčią, kai nuo „Benedikto XVI bažnyčios“ peršokta į „Pranciškaus bažnyčią“, taip akivaizdžiai besiskiriančią. Čia tiesos dėlei reikia pasakyti, kad dabartinio pontifikato efekto nebuvo, pašaukimų skaičius toliau krenta kaip kad krito Buenos Airių arkivyskupijoje. Sinodas apie sinodiškumą sukėlė dar daugiau pavojų ir kliūčių naujų pašaukimų atsiradimui. Dabartinė ir planuojama bažnytinė terpė ir vizija darosi vis labiau protestantiška, vis labiau paneigianti hierarchinę ir sakramentinę Bažnyčios prigimtį, todėl didelių vilčių nėra, o nuogąstavimų – daug.
Praktiškai matome, kad posusirinkiminė Vaticanum II Bažnyčia pasišventina tiek naujų kunigų, kiek pasišventina tradicionalistinės katalikų bendruomenės, kurių narių yra 15 kartų mažiau nei „vatisekundistų“. Nuodėmė ir klaida veda į mirtį, tiesa ir malonė – į gyvybę, todėl naujosios vizijos Bažnyčiai ima šviesti grabnyčių žvakė, o Tradicijos vedamai Bažnyčiai tešviečia kunigystės paschalas, skelbiantis gyvybę ir prisikėlimą.
