Martinas Mosebachas yra garsus vokiečių katalikų rašytojas.

Katalikų Bažnyčioje tebesitęsiant vaikų išnaudojimo skandalų krizei, keliami klausimai, kokia jos priežastis: popiežius Pranciškus kaip priežastį nori įteigti mirtiną „klerikalizmą“, kai kurie vyskupai įsitikinę, kad vaikų ir paauglių išnaudojimui pritaria Bažnyčios „sistema“, kiti kaltina celibatą.

Bažnyčia kaip visuma turi būti visiškai atnaujinta. „Nepajudintas neturi likti nei vienas akmuo“, - taip dažnai teigiama. Taip tvirtinantys asmenys tarsi pamiršta, kad dabartinė Bažnyčia tikrai nėra koks nors inkrustuotas ir fosilija pavirtęs monstras, kokiu jų yra laikoma. Atvirkščiai – Bažnyčia pastaraisiais dešimtmečiais išgyveno tokią revoliuciją, kuriai nėra paralelių visoje jos istorijoje.

Vatikano II susirinkimas, pasibaigęs prieš 60 metų, ne tik patvirtinto išorinę Bažnyčios hierarchijos formą, popiežiaus ir vyskupų vadovavimą Bažnyčiai bei tradicinį jos tikėjimą, bet ir išjudino procesą „nepajudinto nepalikti nei vieno akmens“, per 60 metų neatpažįstamai pakeitusį Bažnyčios veidą. Ir šiems pokyčiams nėra galo – tiesą sakant, šis procesas virto nevaldomu, nes posusirinkiminėje Bažnyčioje paklusnumo struktūros, galima sakyti, sugriuvo.

Laikotarpis po „Naujųjų Sekminių“

Šiandien Roma vis dar gali išleisti katalikų doktrinos katekizmą, kuris daugiau ar mažiau atitiktų dviejų tūkstantmečių tradiciją, bet nebegali užtikrinti, kad šis katekizmas būtų bent svarstomas oficialiuose akademinės teologijos sluoksniuose, ką jau kalbėti apie seminarijas ir vienuolių ugdymą. 60 metų Bažnyčios istorijoje yra labai trumpas laiko tarpas, tačiau per jį Bažnyčia, iki tol išgyvenusi didžiausius sukrėtimus, daugelyje sričių praktiškai sugriuvo.

Kad ir kaip būtų, didelė dalis išnaudojimo atvejų pradėjo rastis būtent dešimtmečiais po Susirinkimo. Kiekvienas, keliantis rimtus klausimus dėl šios katastrofos, turės įvertinti, kada ji atsirado – po Vatikano II susirinkimo „naujųjų Sekminių“.

Aišku, iš dabartinės hierarchijos negalime tikėtis tokio kruopštaus šio klausimo gvildenimo – jie juk ką tik kanonizavo patį Susirinkimą, šventaisiais paskelbdami du Susirinkimo popiežius: Joną XXIII ir Paulių VI. Net Benediktas XVI, kalbėjęs apie išnaudojimo skandalus jau būdamas emeritu, nedrįso iškelti klausimo, koks šiuose skandaluose vaidmuo tenka posusirinkiminėms reformoms.

Lietuva meldžiasi

Tuo metu, kuomet vadinamieji intelektualai jau svarsto, ar pedofilija vis dar turėtų būti laikoma nusikaltimu, Benediktas taikliai pastebėjo, kad šis laikotarpis sutampa su 1968-ųjų maištu, vadinamuoju „seksualiniu išsilaisvinimu“. Bet jis nepaminėjo, kokioje būklėje dėl pražūtingų posusirinkiminių pokyčių buvo atsidūrusi dvasininkija, kuomet šis politinis maištas įvyko ir ėmė ją veikti.

Kunigas tampa nematomas

Įvardinkime šios katastrofos priežastį. Bet kokio autoriteto neigimas ir seksualinė revoliucija pasitiko dvasininkiją, iš kurios buvo atimti visi elementai, padėję palaikyti jos discipliną. Tikrąja to žodžio prasme per vieną naktį buvo sunaikinta tvarka, iki tol apibrėždavusi kiekvieno kunigo kasdienį gyvenimą.

Sutana ir kunigo apykaklė išnyko – kunigas viešumoje tapo nematomas. Panaikinta pareiga kiekvieną dieną aukoti šv. Mišias – tik tie, kurie yra pažįstami su katalikų Tradicija, gali pakankamai įvertinti, kokią disciplinuojančią paramą suteikia ši kasdienė praktika, kartu su pareiga dažnai atlikti išpažintį. Teologijoje ir kunigų ugdyme imta abejoti, jeigu ne atvirai neigti, sakramentiniu kunigystės charakteriu. Visa, kas buvo patikima ir įpareigodavo, imta laikyti seniena.

Katalikų religijos tvirtinimas, kad ji skelbia tiesą, imtas laikyti totalitariniu, smurtingu ir netolerantišku; taip teigė teologai, kurie Susirinkimo aggiornamento (atsinaujinimo) šūkį interpretavo kaip kvietimą nuolatos abejoti Bažnyčios doktrina pagal tuo metu vyraujančią nuotaiką. Ypač imtas pulti kunigystės šventumas. Pagal tradicinį katalikišką požiūrį kunigas prie altoriaus veikia in persona Christi – ritualo metu jis įkūnija Kristų, todėl jokiu būdu nėra tik „vadovas“ Mišių celebracijoje, kaip dažnai yra vadinamas dabar, lyg tai būtų koks paprastas susirinkimas.

Disciplina ir pagunda

Žmogus, šiuolaikinėje seminarijoje ėmęs atstovauti katalikiškam ir teisingam kunigystės suvokimui, geriausiu atveju bus išjuoktas. Mišių liturgija, nuo pat krikčionybės pradžios iš kartos į kartą perduota daugiau nei 1500 metų, pakeista Mišių tvarka, parašyta su griaunančiu skubėjimu ir taip sumažinusi ritualo šventumą, kad jį celebruodamas per daug nesupyktų net protestantas. Šiomis dienomis seminarijoje kalbama, kad celibato greitai nebeliks. Teologas, besilaikantis dar net paskutinių popiežių skelbto mokymo, kad Bažnyčioje neįmanoma įšventinti moterų, iškilti akademinėje sferoje neturi jokių perspektyvų.

Nė vienas iš paskutinių popiežių rimtai nepasipriešino katalikų kunigystės erozijai, net jei žodžiais ir skelbė kitaip. Žinoma, neteigiu, kad klasikinėje tradicijoje kunigas negali tapti seksualiniu išnaudotoju – tokių buvo visais laikais, net ir esant stipriai disciplinai, bet galima tvirtai teigti, jog tradicine disciplina apgaubtam kunigui lengviau suvaldyti savo pagundas.

Prenumeruokite Katalikų Tradicijos savaitės straipsnių apžvalgą.

Žiūrint šiuo žvilgsniu, Romos teiginiai, kad pedofilijos nusikaltimai yra „klerikalizmo“ pasekmė, yra tiesiog groteskiški – juk yra būtent priešingai. Kaip tik posusirinkiminis antiklerikalizmas Bažnyčios viduje paneigė ypatingą sakramentinį kunigo vaidmenį ir atėmė iš kunigų svarbias priemones išlaikyti ištikimybę savo pašaukimui.

Negalėsime suprasti vyskupų vaidmens valdant posusirinkiminius išnaudojimo skandalus ir jeigu jų tylėjime ir nenore, kad kristų šešėlis ant visos Bažnyčios, matysime tik piktosios dvasios veikimą. Daugybė katastrofų kyla ir dėl proto neapšviestos geros valios. Šiuo atveju gera valia kilo iš pokyčio mentalitete, apėmusio visą Vakarų pasaulį – labai didelio priešiškumo žodžiui „bausmė“.

Gailestingumo spąstai

Moderniojoje visuomenėje nebenorima bausti – kartais tai ir gerai, nes dabar vyraujantis moralinis kodeksas mažų mažiausiai kelia klausimų. Vis tik pagal šiuolaikinį požiūrį, bausmė yra atvirkščia gailestingumui. O juk Bažnyčia yra gailestinga, ar ne?

Tačiau per amžius gailestingumas – ši neabejotina Bažnyčios savybė – buvo suprantama kitaip. Bausmė ir gailestingumas buvo neišskiriama pora. Bausmė buvo svarbus gailestingumo įrankis. Ji nusidėjėliui atverdavo kelią į atgailą ir atpirkimą, o tai išvalydavo kelią gailestingumui, kurio kulminacija – kalčių atleidimas (žinoma, danguje, o ne žemėje).

Posusirinkiminiu laikotarpiu Bažnyčia labai greitai tokį mąstymą patraukė į šoną. Kanoninė kriminalinė teisė buvo sušvelninta; Bažnyčios jurisdikcija, kuria ji tiek amžių didžiavosi ir už kurią galvas padėjo kai kurie kankiniai, tokie kaip šv. Tomas Beketas, - nugrimzdo į miegą.

Vyskupai, prieš save matydami išnaudotoją – pasigailėtiną raudojančią būtybę, norėjo būti žmoniški ir gailestingi – nesuprasdami, kad krikščioniškai suprastas gailestingumas yra nepilnas be kovos už sielą, kuriai kyla pavojus. Nepatenkintieji šia akivaizdžiai klaidinga praktika dažnai teigia, kad gailestingumas buvo parodytas ne aukoms, o išnaudotojams. Tačiau jie pamiršta, kad nukentėjusiems ir nereikia gailestingumo; priešingai, jie gali reikalauti teisingumo.

Kaip turėtų atrodyti reforma

Nestebina, kad vis augant išnaudojimo atvejų skaičiui, pasigirsta balsai, raginantys reformuoti Bažnyčią. Bet negalima pamiršti, ką terminas „reforma“, gerai pažįstamas Bažnyčios istorijoje, reiškė iki Vatikano II susirinkimo: būtent disciplinos atstatymą, vadelių įtempimą, pabaigą palaidumui ir grįžimą prie tradicinės tvarkos.

Vatikano II susirinkimo „reformos“ pirmosios per visą Bažnyčios istoriją nutolo nuo šios koncepcijos; jos nebepasitikėjo, kad Tradicija gali paliesti šiuolaikinius žmones, ir todėl, bendrai kalbant, norėdamos išlaikyti žmones Bažnyčioje, nesėkmingai rėmėsi praktikos ir doktrinos suminkštinimu.

Tai ne savo ritualuose sustingusi ir savo doktrinas fosilijomis pavertusi Bažnyčia vis didėjančiu tempu po Vatikano II susirinkimo prarado tikinčiuosius; juos prarado Bažnyčia, suminkštėjusi doktrinoje ir tapusi liturgiškai beforme. Tai ne kunigai, sugniuždyti gyvenimui priešingo jungo, tapo išnaudotojais; jai tapo kunigai, kurie jau kelis dešimtmečius yra laisvi nuo dvasinės disciplinos.

Dabar, kai 60-ies posusirinkiminių metų „reformos“ katastrofa akivaizdi visomis savo gėdingomis formomis, popiežius ir daugybė vyskupų, ypač vokiečių, nebegali sugalvoti nieko naujo kaip tik tvirtinti, jog radikaliai ardant katalikišką proprium nueita dar nepakankamai toli. Tai mums primena pusaklį siuvėją, žiūrintį į netinkančias kelnes, kraipantį galvą ir sakantį: „Kirpau jau tris kartus, o kelnės vis dar per trumpos.“

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.