„Niekieno gyvenimas, išskyrus paties Kristaus gyvenimą, manęs nepaveikė taip stipriai kaip šv. Petro Klavero gyvenimas.“
Taip yra pareiškęs popiežius Leonas XIII. Ir man būtų sunku su juo nesutikti.
[...]
Pedro „Petras“ Klaveras gimė 1580 m. birželio 26 d. Katalonijoje, maždaug 89 km į vakarus nuo Barselonos, esančia Verdú kaime. 1611 m. jis atvyko į Kartacheną – tuometinę Naująją Granadą, esančią šiaurės vakariniame Pietų Amerikos pakraštyje. Ten 1616 m. Klaveras buvo įšventintas į kunigus. Didelę įtaką jam padarė kitas per mažai įvertintas didis katalikas ir vergovės priešininkas, kun. Alonso de Sandovalas, kuris apaštalavo tarp juodųjų vergų.
Vėlesnė Klavero tarnystė juodaodžiams vergams yra nepaprasta ir, ko gero, neturinti analogų Katalikų Bažnyčios ir galbūt visos krikščionybės istorijoje. Į šį vertinimą įtraukiu ir tokius didžius žmones kaip Williamas Wilberforce‘as. Asmeniškai, praktiškai niekas taip tiesiogine prasme nelietė šių vargšų sielų, kaip tai darė Klaveras. Tėvas Perricone‘as pažymi, kad šventajam Petrui Klaverui „juodaodžių gyvybės buvo tikrai svarbios“ (angl. black lives really mattered). Jis buvo „tikras juodaodžių gynėjas“.
Petras Klaveras tikrai mylėjo šiuos žmones. Šią meilę jis rodė taip, kad stebino visus – ir vergus, ir ne vergus. Tai buvo tikro šventojo meilė.
XVII a. pradžioje Kartachena buvo pagrindinė vergų rinka Karibų jūros regione, vienas iš dviejų vergų uostų Ispanijos Amerikoje, kuriuos paskyrė Indijų taryba. Afrikos vergai būdavo gabenami į Kartacheną, o iš ten pasklisdavo po Ameriką. Tai buvo pats transatlantinės prekybos vergais įkarštis.
Šie laivai kėlė siaubą. Į nelaisvę paimti žmonės būdavo surakinami antrankiais ir kaip pūvančios sardinės sugrūdami po deniais, dažnai iki 500 žmonių viename laive, o kelionės trukdavo nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Šiems dejuojantiems žmonėms buvo siūlomas tokia nepakankama priežiūra – mažai maisto, vandens, elementarios higienos ir pagalbos stoka, kad didelė dalis jų neišgyvendavo kelionės. Jie žūdavo ir pradėdavo pūti tarp gyvųjų. Tvyrodavusi smarvė būdavo tokia nepakeliama, kad net užkietėję jūreiviai atsisakydavo lįsti po deniais.
Tačiau vieno žmogaus tai netrikdė: Petro Klavero. Tiesą sakant, jis ten verždavosi pirmasis. Jis rodė tiems žmonėms tokią meilę, kokios nedrįso parodyti joks kitas žmogus tuose laivuose.
Klavero biografas Arnoldas Lunnas aprašė tokią sceną:
„Žiūrėkime, kaip [vergai] išlipa iš laivo. Jie eina trapu žemyn, beviltiški vargšai, badaujantys, pusiau pamišę ir besiblaškantys. Tris mėnesius jie buvo prirakinti grandinėmis po deniu tokioje baisioje atmosferoje, kad nė vienas baltasis negalėtų ten įkišti galvos ir nenumirti. Jie patyrė visus įmanomus fizinio ir psichologinio žiaurumo būdus. Daugelis jų žuvo kelionės metu, o tie, kurie išgyveno, yra pusiau mirę. Jie paliko viską, namus, laisvę, šeimas ir neturi ko tikėtis iš ateities.
Staiga smalsi stebėtojų minia atsitraukia, ir pro šalį prabėga mažas vyriškis, nešinas dideliu krepšiu, pilnu vaisių, tabako ir tvarsčių. Jo veidas spindi, kai jis artėja prie negrų. Jis negaišta laiko ir imasi darbo. Pirmoji jo užduotis – pakrikštyti mirštančiuosius, paskui nuplauti ir pamaitinti ligonius.“
Mažasis vyras sielojosi, kad nepakankamai greitai pasiekia šias sužeistas sielas. Tėvas Petras Klaveras taip greitai norėdavo įšokti į laivą ir parodyti meilę savo tolimiems kaimynams, kad galiausiai gavo leidimą irkluoti prie laivų prieš jiems prisišvartuojant – toks prašymas turėjo nustebinti kapitonus ir įgulas. Jis griebdavo virvines kopėčias, užlipdavo jomis ir įšokdavo į laivą. Kai kurie vergai vėliau pasakojo, kad iš tikrųjų matė šio būsimo šventojo figūrą, „apšviestą šlovės spindulių“.
Galbūt jis iš tikrųjų spindėjo.
„Taip mes jiems kalbėjome ne žodžiais, o rankomis ir veiksmais“, – 1627 m. gegužės 31 d. savo vyresniesiems rašė Klaveras. Toliau jis tęsė:
„Iš tiesų, kadangi jie buvo įsitikinę, kad buvo atvežti čia tam, kad juos suvalgytų, bet kokia kitokia kalba būtų pasirodžiusi visiškai nenaudinga. Tada mes sėdėjome, tiksliau, klūpėjome šalia jų ir prausėme jų veidus bei kūnus vynu. Stengėmės juos padrąsinti draugiškais gestais ir jų akivaizdoje rodėme emocijas, kurios kažkaip natūraliai padrąsina ligonius.“
Kai Petrui pritrūko rankšluosčių vergų veidams ir kūnams nušluostyti, jis nusivilko savo apsiaustą ir panaudojo jį. „Kaip liudijo kai kurie jo vertėjai, – rašė Josephas Sladky, apsiaustą reikėjo skalbti iki septynių kartų per dieną nuo jame susikaupusios smarvės ir nešvarumų. Klaverui buvo įprasta guosti savo bičiulius, džiaugsmingai imantis praktikos, kuri daugumai atrodė itin atgrasi.“
Kiek atgrasi buvo ši praktika? Vienas liudininkas pranešė: „Labiausiai žavėjo tai, kad jis ne tik valė šias maro apimtas opas dviem nosinaitėmis, kurias laikė tam tikslui, bet ir nesivaržydamas glaudė prie jų savo lūpas.“
Nebijodamas smarvės ar ligos, Klaveras apkabindavo ir net pabučiuodavo belaisvius, kaip Jėzus Kristus darė su raupsuotaisiais.
Tokį švelnų prieraišumą Klaveras rodė dešimtims tūkstančių belaisvių. Jis juos gydė ir jiems pamokslavo. Jis pakrikštijo apie 300 000 vergų. Vien per vieną gavėnią jis išklausė 5000 išpažinčių. Jis nelaikė jų vergais, greičiau pats buvo jų tarnas. Kartais jis miegodavo jų pačių patalpose, taip visada būdamas su jais. Tai yra, kai apskritai miegodavo. Pranešama, kad kiekvieną naktį jis miegodavo tik tris valandas.
Petras Klaveras miegojo su belaisviais ir kartu su jais sirgo, kentėjo nuo ligų ir net kelių epidemijų. Galiausiai jis ir mirė kartu su jais.
Ironiška ir liūdna, bet Klavero mirtis buvo itin neteisinga. Jis buvo atiduotas žiauraus ir brutalaus juodaodžio vergo globai, kuris jį skriaudė ir kankino. Tačiau Klaveras, kaip ir Kristus, priėmė šią kančią, nešdamas savo kryžių ir jį paaukodamas. Arnoldas Lunnas spėliojo: „Galbūt šis didžiausias išbandymas buvo kulminacinis šventumo išbandymas, kuriam buvo ruoštasi ilgus metus.“
Galbūt taip. Tik Dievas žino.
„Turiu atsiduoti Dievo tarnystei iki pat mirties, – rašė Klaveras, – suprasdamas, kad esu tarsi vergas, visiškai užimtas tarnyste savo šeimininkui ir stengdamasis visa siela, kūnu ir protu jam įtikti ir jį patenkinti visais ir visokiais būdais.“
Petras Klaveras mirė 1654 m. rugsėjo 8 d. Jis taps žinomas įvairiais vardais – nuo „vergų vergo“ iki „Vakarų Indijos apaštalo“. Jis taip pat taps žinomas kaip šventasis. 1888 m. sausį popiežius Leonas XIII jį kanonizavo. Popiežius pakrikštijo Klaverą visų misijų pas negrus globėju.
„Vergų vergas“ iki pat pabaigos. Vėl cituojant popiežių Leoną XIII, „išskyrus paties Kristaus gyvenimą, sunku rasti labiau jaudinantį gyvenimą nei šventojo Petro Klavero“.
