Pirmoji straipsnio dalis - ČIA.
Kęstučio ir Algirdo laikų projektai pakrikštyti Lietuvą
Nesunku buvo Lietuvos kunigaikščiams įžvelgti tikruosius Ordino politikos tikslus. Jiems visai buvo aišku, kad krikščionybė iš kryžiuočių nepriimtina. Kęstučio ir Algirdo laikais kartkartėmis buvo judinamas, keliamas Lietuvos krikšto klausimas, nors jam realizuoti ypatingų pastangų nedaroma. Ir patys Lietuvos valdovai pasitaikius progai nesikratydavo svarstyti tokių pasiūlymų ir sumanymų, einančių ne iš Ordino. Pirmasis projektas Kęstučiui krikštytis buvo pasiūlytas, kaip matyti iš Klemenso IV laiškų, Lenkijos karaliui Kazimierui Didžiajam, kuriam teko su Kunigaikštija ir Liubartu Gediminaičiu kovoti dėl Voluinės-Haličo žemių. Popiežius, sužinojęs per Lenkijos karalių, kad Lietuvos kunigaikštis sutinka krikštytis, prašė Kazimierą išsiųsti Lietuvon misionierių. O kreipdamasis į Gniezno arkivyskupą skatino siųsti Lietuvon įvairių vienuolynų ir regulų vienuolių ir kunigų, dievotų ir dorų vyrų, kurie kunigaikštį, jo brolius ir tautą išmokytų naujojo tikėjimo, vestų į gera ir vadovautų. Bet dabar jau bandoma nustatyti, kad ir Lenkijos karaliaus pasiūlymą krikštytis lydėjo taip pat politiniai interesai. Kęstučio į krikščionybę - kai jo krikštas buvo iškeltas politiniais motyvais - nepatraukė nė dideli pažadai.
Po dvejų metų (1351 m.) Vengrijos karaliaus Liudviko žygio metu Lietuvon iškilo naujas projektas. Pradėjęs su Kęstučiu derybas, karalius gavo iš didžiojo kunigaikščio pažadą krikštytis. Kęstutis sutiko su savo valdiniais priimti krikštą, sudarė su Liudviku sutartį, pagal kurią jis pažadėjo Vengrijai talkininkauti, o Vengrija ir Lenkija - priversti Ordiną grąžinti iš Lietuvos atimtas žemes ir jas ginti nuo totorių. Nors abi pusės sutartį patvirtino priesaikomis (čia Kęstutis atliko savotiškas aukojimo apeigas), tačiau Kęstutis, sulaužęs sutartį, pabėgo. Pažadą krikštytis ir taiką Kęstutis bus davęs norėdamas atitolinti nuo savo žemių priešą.
Naujas Lietuvos krikšto projektas vėl iškilo po kelerių metų (1357 m.) taip pat Lenkijos karaliaus iniciatyva. Kazimierui rūpėjo pasiteisinti prieš Ordino priekaištus, radusius atgarsį Avinjono kurijoje, kad jis palaikąs santykius su pagoniška Lietuva. 1357 m. pabaigoje Kazimieras rašė Avinjonan, kad Lietuvos kunigaikščiai sutinka krikštytis ir prašė Inocentą VI rašyti tuo reikalu imperatoriui Karoliui IV ir Vengrijos karaliui Liudvikui, įdomu, kad Kazimieras pageidavo, jog neofitų lietuvių bažnyčios ir visi vienuolynai būtų subordinuoti Gniezno arkivyskupui. Iš tiesų Karolis IV parašė Lietuvos kunigaikščiams laišką, ragindamas krikštytis ir žadėdamas pagalbą. Jo delegacijai, atvykusiai į Lietuvą, buvo pareikšta, kad Lietuva tegalėtų tada krikštytis, jei Ordinas Kunigaikštystei grąžintų atimtas žemes tarp Priegliaus ir Dauguvos; patys kryžiuočiai turėtų išsikelti į Rusijos dykumas ir ten krikščionis ginti nuo totorių. Tos sąlygos ano meto lietuvių, išvargintų nuolatinio karo santykiuose su Ordinu, buvo suprantamos. Jos ėjo iš noro kuo toliau atitolinti Ordiną nuo Lietuvos ribų. Tačiau Ordinui tos sąlygos buvo per sunkios ir negyvenimiškos. Juk iki to laiko Ordinas Prūsuose buvo prisistatęs daugybę pilių, išugdęs keletą žydinčių miestų, išvystęs plačią ir pelningą prekybą ir jokiu būdu nebūtų norėjęs keltis į kažkokius tolimus plotus ir vėl viską pradėti kurti iš naujo. Kryžiuočių vadovybė ir jos nariai buvo per daug suaugę su savo turtais Prūsuose ir per daug persiėmę kolektyviniu gavo institucijos egoizmu, kad dėl lietuvių pasiūlymų būtų galėję laisvai palikti jėga užimtus plotus.
Vėl praėjo keliolika metų kryžiuočių nuolatinių deginimų ir naikinimų Lietuvos gyventojų sodybų, žmonių žudymų ar ėmimų nelaisvėn. Ir antroji XIV a. pusė žino tik dar intensyvesnes kryžiuočių ekspedicijas iš Prūsų ir iš Livonijos su šimtais ir tūkstančiais išvežtų nelaisvėn žmonių, dideliais skaičiais išžudytų vyrų, kaimenėmis išvarytų galvijų ir t.t. Todėl visi gerais norais pagrįsti bandymai atsimušdavo į Ordino politiką.
O juk XIV a. Lietuvoje buvo krikščionių vienuolių ir bažnyčių. Tyliai savo darbą dirbo pranciškonai ir dominikonai, apie kurių veikimą nedaug kas tėra žinoma. Nuo XIV a. pradžios, vėliausiai Gedimino valdymo laikais, tie vienuoliai jau buvo Lietuvoje įsikūrę. Ypač pranciškonų vaidmuo yra iškeltinas. Iš kitos pusės, klaidinga yra kalbėti, esą jau Algirdo laikais Petras Goštautas buvo įkurdinęs net 14 pranciškonų Vilniuje, ir jie vieną dieną buvę išžudyti. Iš tikrųjų XIV a. žinome apie 2 pranciškonus Gedimino laikais. Laikas jau būtų tą 14-os pranciškonų legendą nebeskirti istorinių faktų sritin. Lygiai taip pat vėlesni Maskvos šaltiniai buvo paskelbę apie trijų stačiatikių mirtį Vilniuje. Lietuviams pagonims tolerancijos idėja nebuvo svetima. Turbūt tai glūdėjo lietuvių pagonybės esmėje, kad jie gamtos reiškinių kulte paskendusios savo religijos niekam neprimetė. Tai buvo savita jų religijos žymė. Jie laikėsi jos užkietėję ir svetimiems neprieinami, bet ir kitų nepersekiodami. Atrodo, kad Lietuvos valdovai laikėsi senosios religijos ne tiek iš prisirišimo prie savojo gamtos ir dvasių kulto, kiek dėl baimės netekti nepriklausomybės. Žinoma, reikėjo skaitytis ir su pagoniška reakcija, kuriai krikščionis ir visokio pikto nešėjas kryžiuotis buvo sinonimai.
Priverstinėje ir išsigimusiais metodais vykdomoje christianizacijoje glūdi ir liūdnas Prūsų tautos likimas. Joje reikia taip pat ieškoti atsakymo, kodėl buvo taip suvėluotas lietuvių tautos krikštas.
Tokia gyvenimo ironija ir paradoksas, kad toji institucija, kurios pareiga buvo skleisti tarp pagonių krikščionybę, pasidarė jos stabdžiu. Ir Lietuvos krikštijimo darbas atiteko ne tiems, kurie 2 šimtmečius Vakarų Europoje dėjosi pagonių christianizatoriais. Lenkų padedami, kai į jų sostą atsisėdo lietuvis kunigaikštis Algirdo sūnus Jogaila, pagaliau lietuviai ir oficialiai priėmė krikštą.
Lietuvių krikštas Vilniuje 1387 metais
Pagoniškos Lietuvos kunigaikščiui Algirdaičiui Jogailai teko didelė garbė tapti kaimyninės katalikiškos valstybės (Lenkijos) karaliumi. Krėvos akte (1385-08-15) glūdėjo ir vienos, ir kitos pusės realūs ir politiškai apgalvoti išskaičiavimai. Kiekviena pusė tikėjosi iš dviejų didelių valstybių sujungimo po vienu skeptru savo valstybei naudos. Nesvarbu buvo būsimam karaliui Jogailai, katrą valstybę prie katros jis prijungs, nes jam tada buvo aišku, kad jis vis tiek galės valdyti abi valstybes.
Krėvos aktas sudaro Rytų Europos istorijoje labai svarbų faktorių ne tik politiniu, bet ir kultūriniu bei religiniu atžvilgiu. Šiuo reikšmingu momentu, kada Kunigaikštija savo veidą nukreipė į Vakarus, atsirado pagaliau patogi proga ramiu būdu su tos kaimyninės sąjunginės valstybės pagalba pasikrikštyti. Nors pagonybė dar tvirtai buvo įaugusi liaudies masėse, bet ir Jogailai, ir Vytautui buvo aišku, kad politiniai gyvenimo faktai rodo, jog ji tapo tikras anachronizmas. Ir pačių kunigaikščių šeimos tuo atžvilgiu išgyveno krizę. Tiesa, Kęstutis ir Algirdas tebetikėjo senuosius dievus ir abu mirė pagonimis - su atitinkamais papročiais buvo sudeginti ant laužo, - tačiau jaunoji karta jau turėjo kitaip galvoti, nes naujasis tikėjimas veržėsi pro visus plyšius. Jai matant aplink save vien tik krikščioniškas tautas, turėdavo kilti abejonių, ar beišsilaikys pagonybė, ar ne pats laikas priimti tą visų išpažįstamą Evangeliją. Apie Jogailą žinom, kad jis, tapęs didžiuoju kunigaikščiu ir siųsdamas savo brolį Skirgailą pas Ordino magistrą, imperatorių ir galiausiai patį popiežių, turėjo tikslą apkrikštyti Lietuvą ir suartinti ją su Vakarais. Galimas dalykas, jog Jogaila į krikštą žiūrėjo kaip į politinę būtinybę, kaip j tinkamą priemonę Vakaruose laimėti draugų, popiežiaus ir imperatoriaus palankumą. Kad Jogaila ieškojo naujų kelių, išeities iš Lietuvą labai varginančių karų su kryžiuočiais, rodo jo 1382 m. sutartis, kuria didysis kunigaikštis pasižadėjo krikštytis, užleisdamas Ordinui Žemaičių kraštą iki Dubysos. Tačiau Žemaičių Jogaila neatidavė kryžiuočiams ir krikštui priimti rado kitokį, ne taip pavojingą būdą. Per politinę uniją su Lenkija buvo atrasta proga priimti Evangeliją.
Dar buvo kitas labai artimas kelias į rytus. Kunigaikštijoje rusų stačiatikių buvo daug daugiau negu pagonių lietuvių. Nuo Gedimino laikų kunigaikščių vaikai dažnai būdavo graikiškai krikštijami, stačiatikės atvedamos į valdovų dvarą ir t.t. Tiesa, pačios lietuvių tautos masės, ypač žemaičių, stačiatikybė visai nebuvo palietusi. Tačiau įvesti ją oficialiai iš aukšto nebūtų buvę berods sunku. Bet Rytų Bažnyčios apeigų krikštas, neišlaisvindamas būsimų lietuvių schizmatikų nuo kryžiuočių tolesnės propagandos ir politinių pretenzijų, būtų ateityje palengvinęs rusiškajam elementui įgyti visišką persvarą valstybėje. Tada Lietuva ne tik būtų nutraukusi ryšius su Vakarų kultūra, kurios svarbiausia grandis galėjo būti ir buvo krikštas, bet ir visiškai surusėjusi. Ypač galima tai teigti žvelgiant iš XIX a. antrosios pusės. Reikia atsiminti, kad Muravjovo gadynėje lietuvių liaudies mases nuo visom priemonėm vedamos ir brukamos rusifikacijos daugiausia gelbėjo Romos krikštas.
1387-02-14 Jogaila pradėjo konkrečiai vykdyti Krėvos akto pažadus. Šv. Stanislovo katedroje jis pasikrikštijo su savo broliais, daugybe lydėjusių bajorų ir kunigaikščių. Viešai prie lotynišku krikštu krikštytų prisijungė tada ir Vytautas, kuris 1383 m. buvo Vokiečių ordino pakrikštytas, berods kurį laiką irgi laikėsi stačiatikybės. Iškilmingas kunigaikščių ir palydovų krikštas buvo tarsi įžengiamasis Lietuvos krikšto aktas. Daug svarbesnis ir labai didelės reikšmės aktas įvyko lygiai po metų Vilniuje. 1386 m. buvo krikštyti kunigaikščiai ir didikai, o Vilniuje 1387 m. turėjo būti pakrikštyta ir paprastoji bajorija. Tas krikštas simbolizavo visos Lietuvos prisijungimą prie Romos tikėjimo, kurio liepsnelė jau vienur kitur ruseno nuo Mindaugo bandytos įvesti krikščionybės.
Viešas atsisakymas pagonybės ir pasukimas į Vakarų krikščionybę lietuvių tautos gyvenime ir kultūriniu atžvilgiu reiškė nepaprastą posūkį. Patys lenkai tam nepaprastam lietuvių tautos gyvenimo įvykiui nesuteikė didelės svarbos, kaip patvirtina ir Jogailos Vilniuje duotosios privilegijos. Naujasis Lenkijos karalius Vilniun atvyko su dvasininkų būreliu, kuriame nebuvo nei Gniezno arkivyskupo, nei Krokuvoje lietuvius kunigaikščius krikštijusio vyskupo Radlicos, nei veiklaus Poznanės vyskupo Dobrogosto. Nors iš jaunutės Jogailienės nuo seno buvo norima padaryti Lietuvos apaštalę, bet ir ji Lietuvos krikšte nedalyvavo.
Apie Lietuvos krikštą, kad ir kaip svarbų to meto faktą, maža teturime žinių. Ordino kronikos apie tai tyli, - krikštas vyko be jo pagalbos. Per 2 šimtmečius pretendavęs į Lietuvos krikštijimo monopolį, dabar turėjo piktai iš šalies žiūrėti, kaip lietuviai nusigręžė nuo vokiečių misijos. Todėl ir vokiečių metraščiai rašo trumpai: „Lietuviams buvę nesunku krikštytis, nes jie buvo pripratę prie pirčių“; arba ironiškai: „Jogaila dėl karalystės ir gražios moters leido sau ant galvos užpilti truputį vandens.“ Šiaip jau platūs ir išsamūs kryžiuočių metraščiai nėra mums joks šaltinis krikšto reikalu. Todėl neskaitant trijų Jogailos duotų dokumentų, belieka pasitikėti vieninteliu plačiu šaltiniu - Krokuvos kanauninko Dlugošo kronika, kuri irgi yra ne be tendencijos. Patys lenkų istorikai yra kritiškai įvertinę Dlugošo kroniką ir rado daug klaidingų dalykų. Pavyzdžiui, Dlugošas (rašęs 80 metų vėliau nuo krikšto) yra paskelbęs, kad Lietuvon atvykęs Jogaila, Jadvygos ir arkivyskupo Bodzantos lydimas. Tuo tarpu dokumentai, lygiai kaip ir lenkų skundas Konstancoje, rodo, kad judviejų nebuvo. Iš tų dokumentų galima nustatyti, kad, be vienintelio vyskupo Andriaus ir dvasininkų, dalyvavo Mozūrijos kunigaikščiai, pasauliečiai Lenkijos didikai, palydovai. Dalyvavo, žinoma, visi žymesnieji Lietuvos kunigaikščiai, keli Jogailos broliai (Skirgaila, Vladimiras, Kaributas), Vytautas, Kunigaikštijos didikai.
Dlugošas pasakoja, kad paties Jogailos įsakymu Vilniaus pilies papėdėje ir kitur aplink esančiose alkavietėse buvo sunaikinti aukų židiniai. Buvo liepta iškirsti šventais laikomus medžius ir giraites, išmušti namuose gerbiamus žalčius. Nesant užtenkamai kunigų, mokančių lietuviškai, esą pats Jogaila išvertęs lietuvių kalbon Tėve mūsų ir Tikiu Dievą Tėvą.
Pradžioje pavaldiniams daugiau reiškė ne tiek Naujojo Mokslo turinys, kiek didžiojo kunigaikščio autoritetas, įsakęs mesti senus tikėjimus ir prietarus. Savo valdovui paklusę bajorai turėjo priimti ir tokį pat tikėjimą, kokį valdovas naujai pradėjo išpažinti. Šitokia dvasia reikia suprasti Jogailos katekizminių tiesų aiškinimą. Po 25 metų juodu su Vytautu panašiai elgėsi Žemaičiuose (apie tai bus kalbama toliau).
Pasak Dlugošo, Vilniuje per pagrindinį gyventojų krikštijimą kelias dienas buvo mokoma tikėjimo tiesų. Vyrai ir moterys buvo suskirstomi į atskirus būrelius ir, užtenkamai - sufficientur - pašlaksčius vandeniu, suteikiamas atskiram būreliui vardas, pvz., vyrų - Petras, Povilas, Jokūbas, Stanislovas ir t.t. Moterims buvo panašiai duodami vardai - Kotryna, Margarita, Darata ir t. t. Kai kas abejoja dėl Dlugošo aprašytojo krikštijimo būdo. Juk jis pats sako, kad kunigai keletą dienų mokė žmones tikėjimo tiesų, tai jeigu jie turėjo laiko mokyti, tai galėjo užtekti laiko ir aplieti vandeniu kiekvieną skyrium. Kiekvienas pakrikštytasis gaudavo baltą vilnonį rūbą, kaip simbolį atgautos nekaltybės.
Nepateikiant skaičių, rusų metraščiuose sakoma, kad pusė Vilniaus priėmė vokiečių tikėjimą. Matyt, kita gyventojų pusė buvo stačiatikiai ar svetimtaučiai, pirmiausia vokiečių pirkliai.
Vėlesnėmis žiniomis, 1387 m. buvo pakrikštyta apie 30 000, nes krikšto teikimas neapsiribojo vien Vilniumi. Jogaila važinėjo ir kitur, įsakydamas mesti pagonybę. Tada buvo įkurtos ir pirmosios parapijos: Ukmergėje, Maišiagaloje, Nemenčinėje, Medininkuose, Krėvoje, Ainoje ir Obolcuose. jeigu tarp pirmųjų parapijų neminima bažnyčios Kaune ir Trakuose, tai ženklas, kad ten jau seniau jos buvo, juo labiau kad abiejuose miestuose buvo vokiečių pirklių.
Su Mindaugo mirtimi pradingus Lietuvos vyskupijai, Jogailos senelio įkurtoje Lietuvos sostinėje 1387-02-17 buvo duota pradžia naujai vyskupijai, subordinuotai Gniezno vyskupui. Abu pirmieji Vilniaus vyskupai (Andrius Vosila, Jokūbas Plichta) buvo pranciškonai, jau nuo anksčiau gyvenę Lietuvoje ir mokėję lietuviškai. Tik jų įpėdiniai iki pat 1918 m. (Jurgio Matulaičio paskyrimas) jau nebesirūpino teisėmis lietuvių kalbos, kuria ilgai kalbėjo didelė dalis vyskupijos tikinčiųjų.
Pasirodo, Mindaugas buvo geriau supratęs bažnytinę politiką ir pasiekė tai, kad jo laikų vyskupo Kristijono vyskupija buvo subordinuota tiesiogiai Apaštalų Sostui.
Trumpai čia minint lotyniško krikšto vaidmenį, reikia pasakyti, kad su Bažnyčia Lietuvon atėjo ir glaudžiai su ja susijusios Vakarų Europos kultūros formos. Juk ilgus šimtmečius viduriniais amžiais Bažnyčios ir kultūros sąvokos buvo beveik identiškos. Ilgą laiką vienuolynai buvo vieninteliai mokslo židiniai, kur buvo ne tik rašomos kronikos, rašomi ar kantriai nurašinėjami šventųjų gyvenimai ir kitos religinio pobūdžio knygos. Vienuolynuose gimė ano laiko poezija, literatūra, prie vienuolynų ir bažnyčių buvo organizuojamos mokyklos, raštingi žmonės paprastai būdavo vienuoliai dvasininkai. Vienuolynuose ir bažnyčiose, kurios buvo viso to laiko religinio gyvenimo ašis, kaupėsi meno turtai. Toji krikščionybė, vidurinių amžių civilizacijos tikroji skleidėja, turėjo su krikšto priėmimu tapti Lietuvoje ir naujas kultūros veiksnys. Tiesa, lietuviai ir anksčiau, dar pagoniškajame laikotarpyje, šiek tiek bendravo su Vakarais, daugiau negu paprastai manoma, bet lotyniškas krikštas turėjo tautą labiau susieti su Vakarais, neduodamas suklestėti bizantiškai stačiatikiško stiliaus rusiškajai kultūrai. Nors jos vaidmenį kalbant apie Lietuvos kryžkelę (1387 m.) paprastai mėgstama per daug įkainoti, tačiau ji iš tikrųjų buvo pradėjusi leisti šaknis.
Tiesa, lietuviai ir anksčiau gyveno savitą kultūros gyvenimą. Bet pagoniškajame laikotarpyje, ištisoms kartoms kovojant egzistencinę kovą su kryžiuočiais, toji lietuvių kultūra buvo pasinešusi perdėm militaristine kryptimi, nes ją išoriškai reprezentavo sumaniai ir gerai įrengtos pilys, kūlgrindos, geras apsiginklavimas ir t.t. Kraštui virtus nuolatinio karo stovykla, nė tie energingi valdovai, kaip Gediminas, Algirdas, Kęstutis, nebegalėjo atsidėti ramiam kultūros darbui.
Su krikščionybe Lietuvon atėjo pirmosios mokyklos. Apie pirmą jų, suorganizuotą prie Vilniaus katedros, turime žinių jau iš XV amžiaus.
Nuo XV a. pradžios ėmė rodytis pirmieji lietuviai ir Europos universitetuose, pradžioje daugiausia Krokuvoje ir Prahoje. Kada Lietuvoje protestantai (XVI a.) ėmė skleisti savo mokslą ir įkūrė mokyklą Kėdainiuose, Vilniaus vyskupui Protasevičiui besirūpinant, Jėzuitai įkūrė Lietuvoje Liublino unijos metais pirmąją gimnaziją (kolegiją), o po 10-ies metų ir pirmąją aukštąją Lietuvos mokyklą - Vilniaus Akademiją, išgyvenusią 185 metus ir išugdžiusią Lietuvai nemažai intelektualinių jėgų. Po tam tikrų permainų tos jėzuitiškos Akademijos pagrindu buvo įkurtas Vilniaus universitetas.
Daug kur Lietuvoje Bažnyčia buvo kultūros skleidėja ir architektūrinio meno srityje. Religinis žmogaus nusiteikimas aukoti Dievo garbei žemiškąsias gėrybes skatino, pvz., statyti gražias bažnyčias. Net XVII a., kai Lietuvos kraštas buvo tiek išvargęs ir sunykęs po Maskvos ir Švedijos karų, buvo pastatytos gražiausios Lietuvos bažnyčios, pvz., Vilniuje - Šv. Petro ir Povilo, Šv. Kazimiero, Šv. Teresės, Aušros Vartų; Kaune - Karmelitų arba tikrojo baroko stiliaus Pažaislio bažnyčia. XVII a. buvo pastatytos mūrinės bažnyčios ir periferijoje: Kretingoje, Telšiuose ir kt.
