Toliau skelbiame vieno žinomiausių mūsų dienų Bažnyčios istorikų Roberto de Mattei ciklą apie Maskvos patriarchato istoriją. Kai kurių politinių ir religinių sluoksnių potraukį Maskvos patriarchatui sukelia gilus jo istorijos neišmanymas, todėl stengiamės užpildyti šią spragą.
Pirmąjį straipsnį galite rasti čia, antrajį čia, trečiajį čia.
Maskvos patriarchatas, kurį 1589 m. įsteigė Ivanas IV, o 1721 m. panaikino Petras I, buvo atgaivintas 1917 m. per bolševikų revoliuciją, tačiau jo gyvavimas nutrūko. Į valdžią atėjusi Lenino ir Trockio bolševikų partija pasiūlė sunaikinti Rusijos Stačiatikių Bažnyčią ir visas kitas religines konfesijas. Patriarcho Tichono pastangos susitarti nieko nedavė ir, įkalintas Lubiankoje, jis mirė Maskvos ligoninėje 1925 m. balandžio 7 d.
Stačiatikių Bažnyčia liko be patriarcho. Maskvos metropolitas Sergijus (Ivanas Nikolajevičius Stragorodskis, 1867-1944), 1926 m. suimtas slaptosios policijos ir kitais metais paleistas į laisvę, 1927 m. liepos 29 d. paskelbė „Deklaraciją“, kurioje pripažino sovietų valstybę ir stačiatikių dvasininkų praeities „politines klaidas“. Kai 1930 m. vasario 9 d. Pijus XI paskelbė apie maldų už Rusijos Bažnyčią dieną Šventojo Petro bazilikoje, Sergijus interviu laikraščiui „Izvestija“ atsakė, kad Sovietų Sąjungoje nėra jokio religinio persekiojimo, o jei kai kurios bažnyčios ir uždaromos, tai daroma „ne valdžios iniciatyva, bet liaudies, o kartais ir pačių tikinčiųjų prašymu“.
Tuo tarpu vyskupų, kunigų ir paprastų tikinčiųjų areštai, trėmimai ir egzekucijos nesiliovė. 1931 m. gruodžio 5 d. Kristaus Išganytojo katedra buvo susprogdinta, o jos marmuras panaudotas naujam Maskvos metro. Stalino ateizacijos kampanija buvo negailestinga. Iki 1917 m. Rusijos Stačiatikių Bažnyčioje buvo apie 210 000 dvasininkų. Per 1917-1941 m. teroro metus apie 150 000 iš jų susidūrė su sušaudymo būriais. Iš 300 Rusijos vyskupų mažiausiai 250 nužudė komunistai. Jų išlikimo sąlyga buvo tapti režimo informatoriais.
Padėtis pasikeitė 1941 m. Vokietijai užpuolus Rusiją. Stalinas suprato, kad norint sukurti tautos vienybės ir kolektyvinio pasipriešinimo atmosferą, jam reikia išlikusių dvasininkų paramos, ir nusprendė „perkurti“ Maskvos patriarchatą. Po Stalingrado ir Kursko mūšių, 1943 m., rugsėjo 5 d. naktį, dalyvaujant Molotovui ir aukščiausiems slaptosios policijos (NKGB) vadovams, sovietų diktatorius į Kremlių pasikvietė Maskvos metropolitą Sergijų, Leningrado ir Novgorodo metropolitą Aleksijų bei Kijevo ir Galicijos metropolitą Nikolajų. Istorikas Adriano Roccucci šį susitikimą įvardija kaip lūžį Bažnyčios ir sovietų valdžios santykiuose.[1] Siekdamas įtraukti Rusijos Bažnyčią į „didįjį tėvynės karą“, Stalinas leido išrinkti naują patriarchą. Po keturių dienų, rugsėjo 8 d., Maskvoje susirinko 19 rusų stačiatikių vyskupų, kai kurie iš jų buvo atgabenti kariniais lėktuvais. Maskvos ir visos Rusijos patriarchu buvo išrinktas metropolitas Sergijus – pirmasis po Tichono mirties. Taip pat buvo išrinktas šešių narių sinodas, tarp kurių buvo Aleksijus I (Sergejus Vladimirovičius Simanskis, 1877-1960), kuris savo ruožtu 1945 m., mirus Sergijui, buvo paskirtas patriarchu. Aleksijus buvo atsakingas už Ukrainos graikų katalikų bažnyčios išformavimą 1946 m. Iš tikrųjų tų metų kovo mėnesį sovietų valdžia privertė sušaukti Lvove soborą, kuris panaikino 1596 m. Bresto uniją ir privertė graikų katalikus priklausyti Rusijos Stačiatikių Bažnyčios jurisdikcijai. 1945 m. balandį metropolitas Josifas Slipyj buvo suimtas ir 18 metų praleido sovietų kalėjimuose ir gulaguose. Visos graikų katalikų bažnyčios – maždaug 3 000 – buvo atiduotos stačiatikiams, o beveik visi vyskupai ir kunigai buvo nužudyti arba įkalinti.
Pijus XII ne kartą pasisakė už ukrainiečius ir jų metropolitą, skatindamas juos priešintis persekiojimams. Tačiau po jo mirties Rusijos ir Vatikano santykiai ėmė keistis. Kai Jonas XXIII paskelbė apie Vatikano II Susirinkimą, jis paprašė, kad jame dalyvautų Maskvos patriarchato atstovai, tačiau Kremliaus valdžia iškėlė sąlygą, kad Susirinkime nebūtų kalbama apie komunizmą. 1962 m. rugpjūtį Prancūzijos Meco mieste Vatikano atstovas kardinolas Eugène‘as Tisserant ir stačiatikių vyskupas Nikodimas (Borisas Georgijevičius Rotovas) pasirašė susitarimą, pagal kurį Maskvos patriarchatas priima popiežiaus kvietimą, o popiežius garantuoja, kad Susirinkimas susilaikys nuo komunizmo pasmerkimo. Arkivyskupas Janas Willebrandsas 1962 m. rugsėjo 27-spalio 2 d. slapta vyko į Maskvą, o spalio 12 d. po pietų į Romą kaip ką tik prasidėjusio Susirinkimo stebėtojai atvyko patriarcho Aleksijaus atstovai arkivyskupas Vitalijus Borovojus ir archimandritas Vladimiras Kotliarovas.[2]
Rusijos Stačiatikių Bažnyčia, kuriai po Aleksijaus I vadovavo patriarchas Pimenas (Sergejus Michailovičius Izvekovas, 1910-1990), atnaujino savo lojalumą sovietiniam režimui ir rėmė komunizmo tarptautinės ekspansijos politiką. Žlugus sovietų režimui, 2000 m. į valdžią atėjęs Vladimiras Putinas sulaukė lemiamos patriarchų Aleksejaus II (Aleksejaus Michailovičiaus Ridigerio, 1929-2008) ir Kirilo (Vladimiro Michailovičiaus Gundiajevo), savo seno bendražygio iš KGB, paramos.
Prezidento V. Putino ir patriarcho Kirilo kalbose ne kartą buvo minima ir plėtojama „Russkij mir“, arba „rusų pasaulio“, ideologija – mokymas, pagal kurį egzistuoja transnacionalinė civilizacija, apimanti visas į Sovietų Sąjungą įtrauktas rusų tautybės ar kalbos tautas. Jos turi bendrą Bažnyčią – Maskvos patriarchatą – ir bendrą politinę vienybę, tapatinamą su Rusijos Federacijos prezidentu.
Maskvos patriarchatas nori ginti „rusų pasaulio“ tapatybę nuo Vakarų reliatyvizmo, taip pat nuo Romos katalikybės. Šiandien Rusijoje stačiatikybė yra vienintelė „valstybinė religija“. Islamas, judaizmas, budizmas ir pastaruoju metu šamanizmas toleruojami kaip „tradicinės“ religijos, bet ne Katalikų Bažnyčia, kuriai draudžiamas bet koks „prozelitizmas“.[3]
Vakaruose po 1968 m. revoliucijos nihilistinis komunizmo matmuo išsiplėtė froidomarksizmo pavidalu, o Rusijoje Putinas nori susigrąžinti mesianistinį marksizmo matmenį politinėje linijoje, einančioje nuo Ivano Rūsčiojo iki Stalino. „Išganymo kelias“, kurį Putinas siūlo Europai, yra nutraukti ryšius su Jungtinėmis Valstijomis ir Romos Bažnyčia, kad būtų galima paklusti Maskvos politiniam ir religiniam protektoratui. Invaziją į Ukrainą reikėtų aiškinti iš perspektyvos, išdėstytos Putino pagrindinėje kalboje, pasakytoje 2021 m. liepos 12 d. Valdajų klube.[4] Iš šio dokumento aiškėja, kad Putinas su didžiausia jėga kovoja su Ukrainos graikų katalikų Bažnyčia, nes ji yra gyvas liudijimas apie galimybę iš naujo atrasti autentišką Rusijos religinę sielą, kuri yra ne Maskvos patriarchato, o Kijevo krikšto siela.
Šiandien Maskvos patriarchatas, kuris per savo 430 metų istoriją visada buvo pavaldus valdančiam carui, yra dvasiškai nusidėvėjęs, o amžinoji Roma laukia Rusijos žmonių sugrįžimo prie tikrojo tikėjimo – grįžimo, kurį 1917 m. Fatimoje paskelbė Dievo Motina.
[1] Adriano Roccucci, Stalin e il patriarca. Chiesa ortodossa e potere sovietico 1917–1958 (Einaudi, Turin, 2011), pp 173–174.
[2] Žr. Roberto de Mattei, Il Concilio Vaticano II: Una storia mai scritta (Lindau, Turin, 2019), pp 174–177.
[3] Stefano Caprio, Lo Zar di Vetro (Jaca Book, Milan 2020), p 181.
[4] V. Putin, Sulla storica unità tra Russi e Ucraini, in Di fronte alla storia (Pgreco, Milan, 2022), pp 273–290.
